| diena.lt | 2012 m. vasario 18 d. 18:39 |
Olimpinis medalis - kaip "Oskaras"
"Jeigu kam nors atrodo, kad iš gero gyvenimo važiuoju į tolimas šalis treniruotis, tuomet jie klysta," - teigia olimpinė čempionė šaulė D. Gudzinevičiūtė
„Mano sporto šakoje yra ir už mane vyresnių kolegių, kurios puikiai tebešaudo“, – sako Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vykdomojo komiteto narė, Sportininkų komisijos pirmininkė Daina Gudzinevičiūtė.
Daina, kokius lūkesčius siejate su Londono olimpiada? – paklausėme šaulės.
Visos olimpinės licencijos jau išdalytos, moterims teko vos 16 licencijų. Tai – labai mažai. Žinau, kad daug stiprių šaulių jų negavo, aš – taip pat. Man koją pakišo dėl traumos praleistas beveik visas sezonas. Todėl dabar viltis – vardinis kvietimas. Tai neišskirtinis atvejis – Tarptautinė šaudymo federacija visada jų turi. Juk ir į Sidnėjaus olimpines žaidynes vykau su vardiniu kvietimu. Mano kolegos juokauja, kad statistika yra palanki: tąkart dvi sportininkės aukso medalius iškovojo turėdamos būtent vardinius kvietimus. Šiais metais juos dalys balandžio mėnesį. Jeigu negausiu, dar bus Europos čempionatas.
Sportininkai pabrėžia, kad olimpinės žaidynės – svarbiausios varžybos. Ką jos reiškia jums?
O ką reiškia olimpinis auksas? Sportininkui tai tas pats, kas „Oskaras“ – aktoriui, Nobelio premija – mokslininkui. Sportininkui tai – ketverių metų darbas. Savo darbą matuojame olimpiniais ciklais. Beveik visus ketverius metus tik apie tai ir galvoji, viską planuoji ir dėlioji.
Kas yra sudėtingiausia sugrįžus į didįjį sportą po traumos?
2011-ųjų pradžia man buvo sudėtinga dėl fizinių krūvių. Jaučiau nerimą. Nežinojau, ar sugebėsiu pasiekti tinkamą sportinę formą. Dabar galiu pasakyti, kad viskas gerai – Europos čempionate likau per vieną žingsnį nuo licencijos į Londono olimpines žaidynes. Į viską žvelgiu optimistiškai.
Kokios treniruočių sąlygos Lietuvoje? Ne kartą girdėjau šaulių pastabų, kad trūksta šaudyklų.
Bazių ir šaudyklų tebetrūksta, tačiau pernai buvo išspręsta stendinio šaudymo problema – vienintelę šaudyklą, kurioje galima ruoštis olimpinėms rungtims, perėmė Kūno kultūros ir sporto departamentas. Anksčiau ji priklausė Vidaus reikalų ministerijai kaip mokymo centras, todėl būdavo visko. Kartais atvažiuodavau į treniruotę, o ten – koks nors renginys. Nebūdavo sąlygų net persirengti, nebent – tualete. Dabar problemų nėra. Jeigu kalbėsime apie kitas šaudyklas, rūpesčių turi kulkinio šaudymo atstovai. Vienintelė normali 50 metrų mažo kalibro šaudykla yra Rokiškyje.
Jeigu kam nors atrodo, kad iš gero gyvenimo važiuoju į tolimas šalis treniruotis, tuomet jie klysta. Tiesiog ieškome normalios klimato juostos, kur galima būtų ramiai treniruotis ir, tarkime, per tris savaites nuveikti daugiau negu Lietuvoje per tris mėnesius ir stypsant ant sniego. Kitas dalykas – netekau savo trenerio. Kai reikia atlikti rimtesnius darbus šaudykloje, tenka ieškoti pagalbos. Žinoma, nelakstau po pasaulį ieškodama trenerio, tačiau turiu draugę, kuri dirba trenere. Dabar važiuosiu pas ją, ji treniruoja Kataro rinktinę. Džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasitarti.
Kodėl, jūsų nuomone, šaudymas nėra tarp populiariausių sporto šakų Lietuvoje?
Ar ramūs žmonės renkasi šaudymą, ar pats šaudymas juos nuramina?
Būna visaip. Savęs negalėčiau pavadinti ramia. Iš manęs kartais net pasišaipydavo, esą nesuprantama, kaip aš galiu šaudyti... Manau, kad turi būti abipusis ryšys: į šaudyklą ateina žmonės, sugebantys susikaupti, bet jie tos ramybės pasisemia ir iš paties sporto. Sunkiausia tiems, kurie kaunasi su savimi arba su metalu kaip sunkiaatlečiai. Manęs dažnai klausia apie konkurentes. Atsakau, kad konkurenčių nėra. Mano darbas – nugalėti save. Aš turiu savo uždavinius, o ką padarys kitos – ne mano reikalas. Dažniausiai prie rezultatų lentos nueinu tik baigusi savo pasirodymą. Tai nėra ritualas, čia pragmatiškas psichologinis ėjimas, kad tik nepradėčiau skaičiuoti. Šiais laikais visi moka šaudyti, tačiau ar jie pataiko į visas lėkšteles? Tokia yra mano užduotis. Moku pataikyti į kiekvieną, o kaip pataikyti į visas? Tai ir yra sunkiausia.
Ką atsakytumėte smalsuoliams, klausiantiems, kiek D.Gudzinevičiūtė dar šaudys?
Netvirtinu, kad Londono olimpiada bus mano paskutinės žaidynės. Nieko neprognozuoju. Bus labai daug veiksnių, kurie lems mano sportinę ateitį. Amžius? Yra kolegių, vyresnių už mane, ir taiklumo joms galima tik pavydėti.
Daina, kokius lūkesčius siejate su Londono olimpiada? – paklausėme šaulės.
Visos olimpinės licencijos jau išdalytos, moterims teko vos 16 licencijų. Tai – labai mažai. Žinau, kad daug stiprių šaulių jų negavo, aš – taip pat. Man koją pakišo dėl traumos praleistas beveik visas sezonas. Todėl dabar viltis – vardinis kvietimas. Tai neišskirtinis atvejis – Tarptautinė šaudymo federacija visada jų turi. Juk ir į Sidnėjaus olimpines žaidynes vykau su vardiniu kvietimu. Mano kolegos juokauja, kad statistika yra palanki: tąkart dvi sportininkės aukso medalius iškovojo turėdamos būtent vardinius kvietimus. Šiais metais juos dalys balandžio mėnesį. Jeigu negausiu, dar bus Europos čempionatas.
Sportininkai pabrėžia, kad olimpinės žaidynės – svarbiausios varžybos. Ką jos reiškia jums?
O ką reiškia olimpinis auksas? Sportininkui tai tas pats, kas „Oskaras“ – aktoriui, Nobelio premija – mokslininkui. Sportininkui tai – ketverių metų darbas. Savo darbą matuojame olimpiniais ciklais. Beveik visus ketverius metus tik apie tai ir galvoji, viską planuoji ir dėlioji.
Kas yra sudėtingiausia sugrįžus į didįjį sportą po traumos?
2011-ųjų pradžia man buvo sudėtinga dėl fizinių krūvių. Jaučiau nerimą. Nežinojau, ar sugebėsiu pasiekti tinkamą sportinę formą. Dabar galiu pasakyti, kad viskas gerai – Europos čempionate likau per vieną žingsnį nuo licencijos į Londono olimpines žaidynes. Į viską žvelgiu optimistiškai.
Kokios treniruočių sąlygos Lietuvoje? Ne kartą girdėjau šaulių pastabų, kad trūksta šaudyklų.
Bazių ir šaudyklų tebetrūksta, tačiau pernai buvo išspręsta stendinio šaudymo problema – vienintelę šaudyklą, kurioje galima ruoštis olimpinėms rungtims, perėmė Kūno kultūros ir sporto departamentas. Anksčiau ji priklausė Vidaus reikalų ministerijai kaip mokymo centras, todėl būdavo visko. Kartais atvažiuodavau į treniruotę, o ten – koks nors renginys. Nebūdavo sąlygų net persirengti, nebent – tualete. Dabar problemų nėra. Jeigu kalbėsime apie kitas šaudyklas, rūpesčių turi kulkinio šaudymo atstovai. Vienintelė normali 50 metrų mažo kalibro šaudykla yra Rokiškyje.
Jeigu kam nors atrodo, kad iš gero gyvenimo važiuoju į tolimas šalis treniruotis, tuomet jie klysta. Tiesiog ieškome normalios klimato juostos, kur galima būtų ramiai treniruotis ir, tarkime, per tris savaites nuveikti daugiau negu Lietuvoje per tris mėnesius ir stypsant ant sniego. Kitas dalykas – netekau savo trenerio. Kai reikia atlikti rimtesnius darbus šaudykloje, tenka ieškoti pagalbos. Žinoma, nelakstau po pasaulį ieškodama trenerio, tačiau turiu draugę, kuri dirba trenere. Dabar važiuosiu pas ją, ji treniruoja Kataro rinktinę. Džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasitarti.
Kodėl, jūsų nuomone, šaudymas nėra tarp populiariausių sporto šakų Lietuvoje?
Šaudymo populiarumas pas mus sumažėjo, kai atgavome nepriklausomybę. Kelerius metus tyliai tupėjome pasislėpę šautuvus. O anksčiau į šaudyklas susirinkdavo nemažai žmonių. Mūsų sportas – azartiškas, kas pabando – užsidega. Ir vaikams patinka šis sportas. Mano manymu, kulkinis šaudymas galėtų būti netgi vidurinių mokyklų programose. Juk tai – tėvynės gynėjų rengimas. Tarkime, šaudymas oriniais šautuvais galėtų būti puiki įžanga rimtam ginklui. Kitas svarbus dalykas – šaudymas yra tikslumo ir susikaupimo sportas. Mūsų sporto šakoje užsibūna tik rimti žmonės. Kitų sporto šakų atstovai, atvažiavę į šaudyklą, stebisi, kiek daug ir ramių pas mus žmonių. Manau, toks dalykas būtų naudingas visiems. Populiarumą riboja ir brangumas, bet norėtųsi, kad šaudyklos taptų laisvalaikio praleidimo vieta. Ką žmonės veikia savaitgaliais? Boulingas, baseinas? O kodėl nepašaudžius?
Ar ramūs žmonės renkasi šaudymą, ar pats šaudymas juos nuramina?
Būna visaip. Savęs negalėčiau pavadinti ramia. Iš manęs kartais net pasišaipydavo, esą nesuprantama, kaip aš galiu šaudyti... Manau, kad turi būti abipusis ryšys: į šaudyklą ateina žmonės, sugebantys susikaupti, bet jie tos ramybės pasisemia ir iš paties sporto. Sunkiausia tiems, kurie kaunasi su savimi arba su metalu kaip sunkiaatlečiai. Manęs dažnai klausia apie konkurentes. Atsakau, kad konkurenčių nėra. Mano darbas – nugalėti save. Aš turiu savo uždavinius, o ką padarys kitos – ne mano reikalas. Dažniausiai prie rezultatų lentos nueinu tik baigusi savo pasirodymą. Tai nėra ritualas, čia pragmatiškas psichologinis ėjimas, kad tik nepradėčiau skaičiuoti. Šiais laikais visi moka šaudyti, tačiau ar jie pataiko į visas lėkšteles? Tokia yra mano užduotis. Moku pataikyti į kiekvieną, o kaip pataikyti į visas? Tai ir yra sunkiausia.
Ką atsakytumėte smalsuoliams, klausiantiems, kiek D.Gudzinevičiūtė dar šaudys?
Netvirtinu, kad Londono olimpiada bus mano paskutinės žaidynės. Nieko neprognozuoju. Bus labai daug veiksnių, kurie lems mano sportinę ateitį. Amžius? Yra kolegių, vyresnių už mane, ir taiklumo joms galima tik pavydėti.