"Gaila, kad himno neišgirstam – vis šalia šaudom", - saujoje gniauždamas bronzos medalį kalbėjo iš Europos čempionato sugrįžęs imtynininkas M.Mizgaitis
Valandą vėlavusi vėlų antradienio vakarą iš Azerbaidžano sostinės Baku vykusio Europos čempionato per Maskvą grįžo Lietuvos imtynininkų rinktinė. „Keliaujam pagal grafiką – bilietai buvo nupirkti antradieniui, bet bijojome, kad galime neišskristi, todėl ieškojome kitų variantų – buvo galimybė pirmadienį grįžti per Madridą, bet išlaukėme savo reiso. Viskas gerai“, - rankoje gniauždamas savo pirmąjį Europos čempionato medalį – bronzą – ir plačia šypsena nušviestu veidu pasakojo Mindaugas Mizgaitis. Nors medalis, pasak paties imtynininko, ir ne tokios spalvos, kokios jis tikėjosi. „Ne tos, bet ką padarysi – yra kaip yra. Tikslus kėlėm didsenius“, - atsiduso su ta pačia plačia šypsena veide.
Buvo laiko apmąstyti čempionatą, kaip vertini savo pasirodymą?
Turėjau labai daug kovų. Vertinu vidutiniškai – iš tikrųjų buvo galima laimėti, bet nepasinaudojau proga.
Kaip vis dėlto tas turkas – Riza Kajalpa. Ko pritrūko iki pergalės?
Olimpinėse žaidynėse prieš jį laimėjau, dabar – pralaimėjau. Gal truputį poilsio prieš šią kovą mažiau turėjau, jis ilsėjosi ilgiau. Aš turėjau tris kovas, jis – dvi lengvas. Buvau po kovos, o praktiškai po septynių minučių vėl reikėjo imtis – buvo sunku. Gal dėl to, o gal todėl, kad jis stipresnis buvo – nežinau. Kitą kartą, jeigu susitiksime pirmoje kovoje, bus tikrai aišku.
Dažnai pasitaiko, kad varžovams tenka toks nevienodas poilsis?
Po Pekino olimpinių žaidynių naujos taisyklės – varžybos prasideda po pietų ir iki vakaro baigiasi. Prieš kokius 5–8 metus imtynių varžybos trukdavo tris dienas, po to jas supaprastino iki vienos dienos, o dabar sustūmė į pusdienį. Tad galite įsivaizduoti, kaip per kelias valandas reikia atlaikyti penkias kovas. Bet programą minimum įvykdėme – imtynininkai kiekvienais metais atveža po medalį. Gaila, kad himno vis neišgirstam – vis šalia šaudom... Stengsimės.
Kiti varžovai buvo pažįstami?
Taip, bemaž visi buvo pažįstami, dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Porai tada buvau pralaimėjęs - atsirevanšavau čekui (Marekui Švecui – aut. past.). Su bulgaru (Ivanu Stojanovu Ivanovu) nebuvau kovojęs, jis irgi olimpinėse žaidynėse dalyvavo.
Kokia buvo atmosfera Europos čempionate Baku?
Kaip ir Pietuose – daug žiūrovų, visi rėkia, triukšmas didžiulis. Kai kovojau su turku, Azarbaidžene manęs jau niekas nepalaikė, bet šiaip jie draugiški, buvo, kad kažkas iš jų rėkė „Lietuva“.
Išvykdamas sakei, kad tradiciškai geriau sekasi pasaulio čempionate?..
Tik tai ir guodžia. Tiek metų važinėjau po Europą – nieko dar nebuvo, o dabar...
Dabar laukia poilsis?
Ne – toliau sportuojam, ruošiamės. Pailsėsim, kai baigsim karjerą.
Tai vis dėl to bronzinis medalis džiaugmas ar nusivylimas? Iš švytinčio Mindaugo veido neabejodamas galėjai pasakyti, jog medalis, kad ir ne išsvajotosios spalvos, yra labai lauktas. Juolab – tai pirmasis Europos čempionato medalis, kuris tikrai papuoš trisdešimtmečio olimpinio bronzos medalininko kolekciją.