| Ingvaras Butautas | 2012 m. kovo 30 d. 21:25 |
Julius Kvedaras: „Nesu šventasis“
Laikraštis "Sportas": Naujasis Lietuvos futbolo federacijos prezidentas ragina pavaldinius mažiau pliaukšti liežuviu, o daugiau dirbti
62 metų Julius Kvedaras – tikrai ne naujokas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) būstinėje Vilniuje. Jis jau 12 metų dirba „generaliniu“: iš pradžių buvo LFF generalinis sekretorius, vėliau jo pareigų pavadinimas pakito – tapo generaliniu direktoriumi.
Su J. Kvedaru kalbėjomės tame pačiame kabinete, kur jis ilgus metus dirbo ir generaliniu sekretoriumi, ir generaliniu direktoriumi. Ir tapęs prezidentu keltis iš jo neketina.
Ar jau apsipratote? – paklausėme J. Kvedaro.
Ar čia reikia apsiprasti?.. Niekas labai nepasikeitė.
Net kabinetai...
Ne. Man savo kabinete labai patogu. Pažiūrėkite – kiek ant sienos Lietuvos rinktinės nuotraukų, kiek čia gero. Reikėtų viską iš čia kraustyti. Kam man tai? Sienas gadinti?
O kiek keisis federacijos politika?
Pradėsime nuo to, kad peržiūrėsime, kas už ką atsakingas, įkinkysim visus į darbą, kad ne liežuviais maltų, o iš tiesų dirbtų. Kad nebūtų viskas sukrauta ant kokio nors vieno žmogaus ir nekristų jam visa atsakomybė.
Kai tapote prezidentu, ko daugiau išgirdote – sveikinimų ar nepasitenkinimo?
Iš futbolo visuomenės, iš žaidėjų, kuriuos treniravau, gavau sveikinimo žinučių. Iš žurnalistų sulaukiau ir gerų, ir nepatogių klausimų. Tai suprantama, nesu aš juk koks nors šventasis. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, – su savo nuodėmėmis. Sąžiningai jiems atsakiau, nesimaiviau. Bet džiaugiuosi futbolo žmonių palaikymu. Juo labiau kad mes gyvename ne Serbijoje, kur visi – vienas už kitą, o Lietuvoje, kur normalu pavydėti kitam sėkmės.
Ką gali prezidentas, ko negalėjo daryti generalinis direktorius?
Generalinis direktorius neturi teisės balsuoti ar pasirašyti. Bandžiau klausti FIFA, UEFA – kas bloga, jei įstatuose priimta, kad generalinis direktorius turėtų tam teisę. Bet tarptautinės organizacijos generalinį direktorių laiko žmogumi, pranešančiu joms, kas vyksta šalies futbole. Generalinis direktorius neturi galios nei skirstyti finansavimo, nei nuomonės pateikti kaip Vykdomojo komiteto narys.
Bet buvo kalbama, kad J. Kvedaras ir nebūdamas LFF prezidentas turėjo Lietuvos futbolui labai didžiulės įtakos...
Galbūt dėl to, kad visi klausinėja J. Kvedaro, kai nori pasikviesti kokį nors lietuvį futbolininką. Prašė manęs charakterizuoti Deividą Šemberą, Raimondą Žutautą, Aurelijų Skarbalių. Ir aš sakiau: anas talentingas, kitas – darbininkas. Taip, futbolininkų tolesnei karjerai įtakos turiu. Bet ja naudojuosi tik galėdamas jiems padėti.
Ar pačioje federacijoje bus kadrų keitimų, atėjus naujam vadovui?
Bus. Ir nemažai. Reikia ne liežuviais pliaukšti, o dirbti. Geriau mažiau reklamos, o daugiau atliktų darbų. Pavyzdžiui, infrastruktūros klausimu man labai padėjo Edvinas Eimontas. Bet jis niekad nesireklamavo. Malti liežuviu man nebūdinga. Nemėgstu aš nuotraukose puikuotis, juostelių karpyti.
O ar prezidento darbas nėra bendravimas su žmonėmis, galinčiais atnešti pinigų futbolui, šypsojimasis žurnalistams, tų pačių juostelių karpymas? Juk tai – federacijos veidas.
Taip, sutinku, kad tai įeina į darbo specifiką, ir nori tu to ar ne, kartais esi priverstas tai daryti. Bet aš omenyje turėjau ką kita. Man atrodo – geriau nuveikti darbą ir galbūt duoti tą juostelę perkirpti kitam. Tada jis jausis prisidėjęs. Man nesvarbu: ar būsiu aš toje nuotraukoje, ar nebūsiu, man geriau, kai įrengtoje aikštėje matau žaidžiančius vaikus.
Bet atsakomybė vis vien kris LFF prezidentui... Juk dabar, jei kas – kaltas bus J. Kvedaras...
Tai normalu ir nėra dėl ko pykti. Kai neseniai buvau FIFA susirinkime, man labai įstrigo vieno prancūzo frazė: „Jeigu gerai žaidžia rinktinė, jos treneris geras, šalies federacija taip pat gera. Jeigu blogai – pirmiausia kaltas treneris, tada – federacijos prezidentas, o po to jau – reikia išvaikyti visą federaciją...“ Tai normalu. Visas LFF vadovo populiarumas priklauso nuo rinktinės ir klubų pasirodymų. Reikia tai tiesiog priimti.
Dabar Jums dar daugiau teks važinėti po užsienį, bendrauti su futbolo funkcionieriais. Kokias užsienio kalbas mokate?
Vokiečių kalbu laisvai, lenkų laisvai, rusų laisvai, serbų... Bendraujant UEFA ir FIFA, dėl kalbų jokių problemų nekyla. Ten susirenka žmonių, nemokančių jokios užsienio kalbos. Viską daugiau lemia geri santykiai. Aš palaikiau puikius santykius su Vokietijos futbolo federacijos atstovais. Legendinis Franzas Beckenbaueris buvo UEFA Profesionalų futbolo komiteto, kuriam priklausiau ir aš, vadovas. Oficialios UEFA kalbos – rusų, italų, ispanų, vokiečių, prancūzų ir anglų. Dabar UEFA visi susirinkimai vyksta prancūzų kalba. Šnekamąją anglų kalbą, ypač kiek ji susijusi su futbolu, aš suprantu, susikalbu. Bet tai nieko nelemia. Svarbiau tai, kad išsišokdamas, puldamas mokyti visus, kaip ir ką jie turi daryti, nebūsi populiarus. Bet kai sugyveni ramiai, draugiškai, visada tau padeda. Nė karto nei FIFA, nei UEFA neatsisakė man padėti.
Reikės daugiau bendrauti ir su žmonėmis iš valdžios. Ar tam nesutrukdys tai, kad žiniasklaida ne kartą jus kaltino pažintimis su nusikalstamo pasaulio autoritetais?
Iki šios dienos su visais merais, pradedant Kauno ir baigiant Palangos, mano santykiai buvo puikūs. Nė iš vieno nesu išgirdęs ko nors panašaus. Taip pat ir su buvusiu premjeru Gediminu Kirkilu, politiku Artūru Paulausku. Kodėl mano santykiai su jais ir kitais žmonėmis turėtų keistis, kai tapau prezidentu? Aš niekam nesu nieko sumelavęs, nė vienam merui nesu prižadėjęs ir neištesėjęs, nes kalbėdamasis su žmonėmis puikiai žinau savo galimybes: ką galiu padaryti, o ko geriau nežadėti. Kilęs aš iš Kauno, Vilijampolės rajono. Vaikystėje lankiau boksą, tik vėliau ėmiau žaisti futbolą. Iš mano komandos – „Inkaro“ – vieni pasuko vienu keliu, kiti – kitu. Teko žaisti ir su Petru Baršausku, dabartiniu rektoriumi. Kitas mano draugas – teisėjas. Buvo ir kitokių žmonių. Tokių, kurie dabar uždaryti. Bet visi mes užaugome viename rajone ir aš su jais visada sveikinausi. Nežiūrėdamas, ar jis rektorius, ar išėjo iš kalėjimo. Nemanau, kad kartą suklydusį žmogų reikia nurašyti. Sutikęs mieste nebėgsiu nuo jo į kitą gatvės pusę...
Apie Lietuvos čempionatą. Neneigsite, kad kalbama apie jame klestinčią korupciją, lažybas. Ar ketinate kovoti su šiais reiškiniais?
Buvo pas mane atėjęs policijos komisaras, papasakojau jam apie Vokietijos policijos darbą, kai toje šalyje buvo susekta sutartinius rezultatus organizavusi grupė. Jis man atsakė, kad Lietuvoje nėra tokių galimybių. Tiesiog paliko savo telefoną ir paprašė – jeigu ką nors sužinosiu apie sutartines rungtynes, kad paskambinčiau jam.
UEFA skyrė pinigų etatui – žmogui, kuris užsiimtų kova su susitartais rungtynių rezultatais. Liutauras Varanavičius šį darbą skyrė Gintautui Babravičiui (buvusiam LFF viceprezidentui – aut. past.). Bet manęs netenkina G. Babravičiaus darbas. Noriu, kad ir šioje srityje būtų iš tiesų dirbantys žmonės. Kai tik rasime žmogų, kuris apie tai šiek tiek nusimano, tuojau pat jį įdarbinsime. Bet supraskite – tai nėra taip paprasta. Reikia turėti įrodymų – ne vien straipsnius spaudoje, kad viskas korumpuota ir blogai.
LFF neturi jokių kovos priemonių?
Mes gauname informacijos apie įtarimus, galimus susitarimus. Ką mes galime padaryti? Galime prieš rungtynes informuoti inspektorių, galime net patys atvykti ir pasakyti: „Vyrai nejuokaukite, jūs esate stebimi.“ Ir tiek. Mes neturime tokių galimybių kaip Vokietijos teisėsaugininkai, kad klausytumėmės telefoninių pokalbių. Net mūsų policija to neturi. O, be to, pas mus viskas yra ir bus gandai.
Daug kritikos tenka Lietuvos futbolo teisėjams. Ar gali LFF prezidentas kaip nors paveikti teisėjų darbą?
Nei prezidentas, nei kas kitas negali. Jie patys išsirinkę savo vadovybę, patys išlaiko teisėjų normatyvus. Patys apklausia klubus, kurie, klubų nuomone, yra geriausi. Tiesą sakant, federacija privalo visada juos ginti. Toks yra ir UEFA, ir FIFA nurodymas.
Karjeros etapai
Gimė 1949 m. spalio 3 d. Kaune
1979 m. baigė Kūno kultūros institutą
Žaidėjo karjera:
1967 m. Kauno „Banga“
1969–1970 m. Kauno „Inkaras“
1971 m. Vilniaus „Žalgiris“
1972 m. Kauno „Inkaras“
1972 m. Tomsko „Tomles“
1973–1975 m. Klaipėdos „Atlantas“
1976–1984 m. Kauno „Kelininkas“
1985 m. Kauno „Aidas“
Trenerio ir futbolo funkcionieriaus karjera:
1982–1983 m. Kauno „Maistas“
1984 m. Kauno „Kelininkas“
1994–1996 m. Kauno „Inkaras“
1994–1995 m. Lietuvos rinktinė (asistentas)
2000 m. Lietuvos rinktinė (vienos rungtynės)
2000–2012 m. LFF generalinis sekretorius ir generalinis direktorius
Nuo 2012 m. kovo 17 d. – LFF prezidentas
UEFA Profesionalų futbolo komiteto narys
Su J. Kvedaru kalbėjomės tame pačiame kabinete, kur jis ilgus metus dirbo ir generaliniu sekretoriumi, ir generaliniu direktoriumi. Ir tapęs prezidentu keltis iš jo neketina.
Ar jau apsipratote? – paklausėme J. Kvedaro.
Ar čia reikia apsiprasti?.. Niekas labai nepasikeitė.
Net kabinetai...
Ne. Man savo kabinete labai patogu. Pažiūrėkite – kiek ant sienos Lietuvos rinktinės nuotraukų, kiek čia gero. Reikėtų viską iš čia kraustyti. Kam man tai? Sienas gadinti?
O kiek keisis federacijos politika?
Pradėsime nuo to, kad peržiūrėsime, kas už ką atsakingas, įkinkysim visus į darbą, kad ne liežuviais maltų, o iš tiesų dirbtų. Kad nebūtų viskas sukrauta ant kokio nors vieno žmogaus ir nekristų jam visa atsakomybė.
Kai tapote prezidentu, ko daugiau išgirdote – sveikinimų ar nepasitenkinimo?
Iš futbolo visuomenės, iš žaidėjų, kuriuos treniravau, gavau sveikinimo žinučių. Iš žurnalistų sulaukiau ir gerų, ir nepatogių klausimų. Tai suprantama, nesu aš juk koks nors šventasis. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, – su savo nuodėmėmis. Sąžiningai jiems atsakiau, nesimaiviau. Bet džiaugiuosi futbolo žmonių palaikymu. Juo labiau kad mes gyvename ne Serbijoje, kur visi – vienas už kitą, o Lietuvoje, kur normalu pavydėti kitam sėkmės.
Ką gali prezidentas, ko negalėjo daryti generalinis direktorius?
Generalinis direktorius neturi teisės balsuoti ar pasirašyti. Bandžiau klausti FIFA, UEFA – kas bloga, jei įstatuose priimta, kad generalinis direktorius turėtų tam teisę. Bet tarptautinės organizacijos generalinį direktorių laiko žmogumi, pranešančiu joms, kas vyksta šalies futbole. Generalinis direktorius neturi galios nei skirstyti finansavimo, nei nuomonės pateikti kaip Vykdomojo komiteto narys.
Bet buvo kalbama, kad J. Kvedaras ir nebūdamas LFF prezidentas turėjo Lietuvos futbolui labai didžiulės įtakos...
Galbūt dėl to, kad visi klausinėja J. Kvedaro, kai nori pasikviesti kokį nors lietuvį futbolininką. Prašė manęs charakterizuoti Deividą Šemberą, Raimondą Žutautą, Aurelijų Skarbalių. Ir aš sakiau: anas talentingas, kitas – darbininkas. Taip, futbolininkų tolesnei karjerai įtakos turiu. Bet ja naudojuosi tik galėdamas jiems padėti.
Ar pačioje federacijoje bus kadrų keitimų, atėjus naujam vadovui?
Bus. Ir nemažai. Reikia ne liežuviais pliaukšti, o dirbti. Geriau mažiau reklamos, o daugiau atliktų darbų. Pavyzdžiui, infrastruktūros klausimu man labai padėjo Edvinas Eimontas. Bet jis niekad nesireklamavo. Malti liežuviu man nebūdinga. Nemėgstu aš nuotraukose puikuotis, juostelių karpyti.
O ar prezidento darbas nėra bendravimas su žmonėmis, galinčiais atnešti pinigų futbolui, šypsojimasis žurnalistams, tų pačių juostelių karpymas? Juk tai – federacijos veidas.
Taip, sutinku, kad tai įeina į darbo specifiką, ir nori tu to ar ne, kartais esi priverstas tai daryti. Bet aš omenyje turėjau ką kita. Man atrodo – geriau nuveikti darbą ir galbūt duoti tą juostelę perkirpti kitam. Tada jis jausis prisidėjęs. Man nesvarbu: ar būsiu aš toje nuotraukoje, ar nebūsiu, man geriau, kai įrengtoje aikštėje matau žaidžiančius vaikus.
Bet atsakomybė vis vien kris LFF prezidentui... Juk dabar, jei kas – kaltas bus J. Kvedaras...
Tai normalu ir nėra dėl ko pykti. Kai neseniai buvau FIFA susirinkime, man labai įstrigo vieno prancūzo frazė: „Jeigu gerai žaidžia rinktinė, jos treneris geras, šalies federacija taip pat gera. Jeigu blogai – pirmiausia kaltas treneris, tada – federacijos prezidentas, o po to jau – reikia išvaikyti visą federaciją...“ Tai normalu. Visas LFF vadovo populiarumas priklauso nuo rinktinės ir klubų pasirodymų. Reikia tai tiesiog priimti.
Dabar Jums dar daugiau teks važinėti po užsienį, bendrauti su futbolo funkcionieriais. Kokias užsienio kalbas mokate?
Vokiečių kalbu laisvai, lenkų laisvai, rusų laisvai, serbų... Bendraujant UEFA ir FIFA, dėl kalbų jokių problemų nekyla. Ten susirenka žmonių, nemokančių jokios užsienio kalbos. Viską daugiau lemia geri santykiai. Aš palaikiau puikius santykius su Vokietijos futbolo federacijos atstovais. Legendinis Franzas Beckenbaueris buvo UEFA Profesionalų futbolo komiteto, kuriam priklausiau ir aš, vadovas. Oficialios UEFA kalbos – rusų, italų, ispanų, vokiečių, prancūzų ir anglų. Dabar UEFA visi susirinkimai vyksta prancūzų kalba. Šnekamąją anglų kalbą, ypač kiek ji susijusi su futbolu, aš suprantu, susikalbu. Bet tai nieko nelemia. Svarbiau tai, kad išsišokdamas, puldamas mokyti visus, kaip ir ką jie turi daryti, nebūsi populiarus. Bet kai sugyveni ramiai, draugiškai, visada tau padeda. Nė karto nei FIFA, nei UEFA neatsisakė man padėti.
Reikės daugiau bendrauti ir su žmonėmis iš valdžios. Ar tam nesutrukdys tai, kad žiniasklaida ne kartą jus kaltino pažintimis su nusikalstamo pasaulio autoritetais?
Iki šios dienos su visais merais, pradedant Kauno ir baigiant Palangos, mano santykiai buvo puikūs. Nė iš vieno nesu išgirdęs ko nors panašaus. Taip pat ir su buvusiu premjeru Gediminu Kirkilu, politiku Artūru Paulausku. Kodėl mano santykiai su jais ir kitais žmonėmis turėtų keistis, kai tapau prezidentu? Aš niekam nesu nieko sumelavęs, nė vienam merui nesu prižadėjęs ir neištesėjęs, nes kalbėdamasis su žmonėmis puikiai žinau savo galimybes: ką galiu padaryti, o ko geriau nežadėti. Kilęs aš iš Kauno, Vilijampolės rajono. Vaikystėje lankiau boksą, tik vėliau ėmiau žaisti futbolą. Iš mano komandos – „Inkaro“ – vieni pasuko vienu keliu, kiti – kitu. Teko žaisti ir su Petru Baršausku, dabartiniu rektoriumi. Kitas mano draugas – teisėjas. Buvo ir kitokių žmonių. Tokių, kurie dabar uždaryti. Bet visi mes užaugome viename rajone ir aš su jais visada sveikinausi. Nežiūrėdamas, ar jis rektorius, ar išėjo iš kalėjimo. Nemanau, kad kartą suklydusį žmogų reikia nurašyti. Sutikęs mieste nebėgsiu nuo jo į kitą gatvės pusę...
Apie Lietuvos čempionatą. Neneigsite, kad kalbama apie jame klestinčią korupciją, lažybas. Ar ketinate kovoti su šiais reiškiniais?
Buvo pas mane atėjęs policijos komisaras, papasakojau jam apie Vokietijos policijos darbą, kai toje šalyje buvo susekta sutartinius rezultatus organizavusi grupė. Jis man atsakė, kad Lietuvoje nėra tokių galimybių. Tiesiog paliko savo telefoną ir paprašė – jeigu ką nors sužinosiu apie sutartines rungtynes, kad paskambinčiau jam.
UEFA skyrė pinigų etatui – žmogui, kuris užsiimtų kova su susitartais rungtynių rezultatais. Liutauras Varanavičius šį darbą skyrė Gintautui Babravičiui (buvusiam LFF viceprezidentui – aut. past.). Bet manęs netenkina G. Babravičiaus darbas. Noriu, kad ir šioje srityje būtų iš tiesų dirbantys žmonės. Kai tik rasime žmogų, kuris apie tai šiek tiek nusimano, tuojau pat jį įdarbinsime. Bet supraskite – tai nėra taip paprasta. Reikia turėti įrodymų – ne vien straipsnius spaudoje, kad viskas korumpuota ir blogai.
LFF neturi jokių kovos priemonių?
Mes gauname informacijos apie įtarimus, galimus susitarimus. Ką mes galime padaryti? Galime prieš rungtynes informuoti inspektorių, galime net patys atvykti ir pasakyti: „Vyrai nejuokaukite, jūs esate stebimi.“ Ir tiek. Mes neturime tokių galimybių kaip Vokietijos teisėsaugininkai, kad klausytumėmės telefoninių pokalbių. Net mūsų policija to neturi. O, be to, pas mus viskas yra ir bus gandai.
Daug kritikos tenka Lietuvos futbolo teisėjams. Ar gali LFF prezidentas kaip nors paveikti teisėjų darbą?
Nei prezidentas, nei kas kitas negali. Jie patys išsirinkę savo vadovybę, patys išlaiko teisėjų normatyvus. Patys apklausia klubus, kurie, klubų nuomone, yra geriausi. Tiesą sakant, federacija privalo visada juos ginti. Toks yra ir UEFA, ir FIFA nurodymas.
Karjeros etapai
Gimė 1949 m. spalio 3 d. Kaune
1979 m. baigė Kūno kultūros institutą
Žaidėjo karjera:
1967 m. Kauno „Banga“
1969–1970 m. Kauno „Inkaras“
1971 m. Vilniaus „Žalgiris“
1972 m. Kauno „Inkaras“
1972 m. Tomsko „Tomles“
1973–1975 m. Klaipėdos „Atlantas“
1976–1984 m. Kauno „Kelininkas“
1985 m. Kauno „Aidas“
Trenerio ir futbolo funkcionieriaus karjera:
1982–1983 m. Kauno „Maistas“
1984 m. Kauno „Kelininkas“
1994–1996 m. Kauno „Inkaras“
1994–1995 m. Lietuvos rinktinė (asistentas)
2000 m. Lietuvos rinktinė (vienos rungtynės)
2000–2012 m. LFF generalinis sekretorius ir generalinis direktorius
Nuo 2012 m. kovo 17 d. – LFF prezidentas
UEFA Profesionalų futbolo komiteto narys