Didelė mažo miestelio pergalė

Tarpukariu Lietuvos futbolo čempionatuose dominavo ir žaidimo madas diktavo Kauno (LFLS, „Kovas“, LGSF, MSK) bei Klaipėdos (iki 1938 m., kai Hitleris užgrobė kraštą, KSS) komandos. Pokariu nusilpusią Klaipėdą pakeitė Šiauliai („Elnias“). Daugiau nei tris dešimtmečius (1922–1956) grandams tik retsykiais nervus padirgindavo Kybartų, Marijampolės, Panevėžio ir Tauragės futbolininkai. Tačiau niekam iš jų taip ir nepavyko tapti Lietuvos futbolo čempionais. O 1956 m. tai pasisekė padaryti nedidelio Žemaitijos miestelio (8 tūkst. gyventojų) Plungės „Linų audinių“ futbolo komandai.

SAULĖTEKIS. Plungėje, kaip ir daug kur Lietuvoje, aktyviausi futbolininkai buvo žydai. 1925 m. Plungės žydų „Makabi“ garbingai sužaidė su Telšių „Džiugu“ – 2:2. Lietuviško futbolo užuomazga tapo Šaulių sąjunga – 1926 m. joje suburta komanda susikovė su „Makabi“. Išliko tokios eilutės: „Makabi“ yra išsitreniravusi, tik mažai tesiorientuoja ir žaidžia puslaukiniškai: stumdosi, kaišioja kojas... šauliams nereikia su jais žaisti, galima palikti be kojų ir galvų.“ Įsikūrus žydų „sporto“ futbolo komandai, nesnaudė ir žemaitukai – lietuviai įsteigė komandas JSO (Jaunalietuvių sporto organizacija), Kučinskio ir Pabedinskių linų pluošto ir medvilnės fabrike. Komandos dažniausiai rungtyniaudavo tarpusavyje ar pas kaimynus – Sedoje, Kretingoje, Salantuose.

Apie Plungės futbolo problemas 1933 m. rašė „Dienos naujienos“: „Miesto savivaldybė yra paskyrusi 1,5 ha žemės sporto aikštei įtaisyti, tačiau dėl nelygios vietos ir atviro lauko čia nieko nedaroma. Tokiu būdu visos komandos naudojasi viena aikšte, kuri blogai prieinama ir nelygi. Iš esamų komandų galima sudaryti gan gerą rinktinę komandą, dalyvauti Žemaičių nugalėtojų vardui įgyti. Tačiau tarp šių komandų pastebimas ne visiškai nuoširdus, sportiškas sugyvenimas ir kiekviena komanda stengiasi iš kitos pavilioti geresnius žaidėjus.“

1938 m. Hitleriui atplėšus Klaipėdą, į Plungę ir Telšius persikėlė LDK Butigeidžio 7 pulkas ir daugkartinė Lietuvos futbolo čempionė – KSS komanda. Pulko sportininkai labai pagyvino Žemaitijos regiono gyvenimą. Kariai ne tik greitai pastatė kareivines (stovi iki šiol), bet ir stadioną. KSS su Telšių emblema 1939–1940 m. žaidė Lietuvos pirmenybėse. Plungiškiai greitai išgirdo ir apie vieną iš KSS įkūrėjų – pulko ir Klaipėdos sporto bei futbolo organizatorių mjr. Antaną Saunorį, jo talentingus sūnus futbolininką Vytautą, stalo tenisininką Algimantą, sovietmečiu vadintą „geležiniu daktaru“.

Vokiečių okupacijos metais (1942) šalies futbolo pirmenybėse pasirodė Plungės „Babrungo“ vardas. Plungiškiai ilgainiui nukonkuravo Telšius, kurių „Džiugas“ 1935 m. buvo žaidęs Lietuvos pirmenybėse. 1942 m. „Babrungas“ pirmą kartą tapo Žemaitijos futbolo pirmenybių antrosios vietos laimėtoju (finale 1:2 nusileido Telšių „Džiugui“).

Sovietmečiu Plungės futbolo vėliavnešiu tapo „Spartako“ vardu pakrikštyta komanda. 1947 m. debiutavęs „Spartakas“ 1948 ir 1949 m. tapo Vidurio Žemaitijos futbolo pereinamosios taurės varžybų nugalėtoju. 1948 m. plungiškiai po eilinės futbolo pirmenybių reformos dalyvavo šalies aukščiausios lygos pirmenybėse.

TRIUMFAS. 1953 m. Plungės komandos nauju šeimininku tapo „Linų audinių“ fabrikas. Gamyklos direktorius Alfonsas Čerškus buvo didelis futbolo gerbėjas ir įdarbino septynis futbolininkus – komanda tapo fabriko dalis. Futbolininkai mielai sutiko po mokslų Kauno kūno kultūros institute į tėviškę sugrįžusį Antaną Jadziauską. Jis tapo pirmuoju kvalifikuotu ir oficialiu komandos treneriu.

1956 m. – „Linų audinių“ ekipa debiutavo aukščiausioje lygoje. Plungiškiai iš dvylikos komandų buvo vieninteliai periferijos atstovai. Jų varžovai buvo keturios Kauno, trys Vilniaus, dvi Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos ekipos. Žemaičiai neišsigando autoritetų ir pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje pereinamą taurę iškovojo nedidelio miestelio atstovai.

Nors kitais metais „Linų audiniams“ ir nepavyko apginti čempionų titulo, tačiau jį perleido tik po garbingos kovos – 1957 m. tapo trečiosios vietos laimėtojai.

PAMOKA. 1956 m. vėlyvą rudenį naujiesiems čempionams teko vienintelį kartą iki tol oficialiose rungtynėse žaisti su Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda. Pagal SSRS futbolo pirmenybių nuostatus respublikų čempionams būdavo suteikiama teisė žaisti vadinamąsias pereinamas rungtynes su blogiausiai tos respublikos SSRS pirmenybėse pasirodžiusia meistrų komanda. Kadangi Lietuva turėjo tik vieną Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą (SSRS B klasė), tai plungiškiams teko žaisti su ja. Aikštėje susitiko skirtingų „svorio kategorijų“ varžovai. Plungiškiai, žaisdami lyg svetimomis kojomis, pralaimėjo 0:6 Vilniuje, 0:15 Plungėje.

Treneris A. Jadziauskas: „Tokio pažeminimo nenusipelnėme. Po čempionato nesibaigiančių vaišių buvome išvargę, neturėjome motyvacijos. Žinojome, kad net laimėję nebūtume žaidę SSRS pirmenybėse. Todėl po pralaimėjimo Vilniuje kategoriškai pasisakiau prieš rungtynes Plungėje. Valdžia užsigeidė bent kartą parodyti miestelėnams meistrus. Rungtynes boikotavau, nenuėjau net į stadioną. Į vartus pastatė nepatyrusį mokinuką Budą (studijuodamas KKI 1962 m. tapo Lietuvos čempionu, baigęs mokyklą dirbo VSM treneriu Ukmergėje – aut. past.), kuris, žaidžiant ant sniego, buvo tiesiog „sušaudytas“.



Stanislovas Paberžis – „Spartako“ vyr. treneris: „Jie darbštūs, ryžtingi. Tačiau išryškėjo silpnas plungiškių fizinis pasirengimas. Jie stokojo greičio, nesugebėjo žaisti kūnu, blogai valdė kamuolį. Tačiau didžiausias čempionų trūkumas – nežinojimas elementarių dabartinio futbolo taktikos žaidimo principų. Pralaimėjimai – pamoka. Turi padirbėti gerindami fizinį pasirengimą, techniką ir dar kartą techniką. Vadovai turi atkreipti dėmesį ir į auklėjamąjį darbą.“

PAGERBTUVĖS. 2006-aisiais Plungės sporto bendruomenė surengė šventę paminėdama „Linų audinių“ futbolininkų pergalės 50 metų sukaktį. Prisiminimais dalijosi komandos veteranai, jų šeimų nariai, futbolo ir sporto veikėjai.

Romas Daumantas – 1956 m. Lietuvos čempionas: „Į aikštę verždavomės kaip liūtai. 1956 m. mus, grįžtančius čempionus, Plungėje pasitiko dūdų orkestras, profsąjungos apdovanojo kelialapiais į Nidą. Dabar jaunimas daugiau žaidžia dėl pinigų, o mes gaudavome vieną rublį ir užteko... Ir mums siūlė važiuoti į Kauno „Inkarą“. Nevažiavome, nes Plungėje gimėme, užaugome, čia ir mirsime.“

Aniceta Šleinienė – 1956 m. čempiono Stasio Šleiniaus žmona: „Plungėje gražiausias užsiėmimas buvo sportas. Mano Stasys futbolu susidomėjo vaikystėje. Futbolas jam ir kitiems buvo svarbiausia – nesvarbu, kad pusplikiai, bet sulipdavo į sunkvežimį ir važiuodavo į varžybas.“

Liudvika Mockienė – 1956 m. Lietuvos čempiono Jeronimo Mockaus žmona: „Jeronimas be sporto negalėjo gyventi. Žaidė ir futbolą, ir ledo ritulį. Mes visada buvome viena komanda. Ypač Stasys Šleinius buvo geras organizatorius, visos komandos pažiba... Jeronimui nebuvo svarbu: žiema ar vasara, serga ar neserga, pirmiausia – futbolas... Buvome jauni, nors ir neturtingi, bet laimingi.“

Kazimieras Kilčiauskas – sporto žurnalistas, vienas ryškiausių sovietmečio futbolo teisėjų: „Futbolas ir ledo ritulys plungiškiams buvo vienintelė pramoga, rungtynės atstojo teatrą, šokius. Po „Linų audinių“ pergalės futbolas, kaip ir Kybartuose, tapo antrąja religija – šventadienio rytais žmonės traukdavo į bažnyčią, o po pietų miniomis, šeimomis – į stadioną, miesto gatvės ištuštėdavo. Futbolininkai buvo labai gerbiami, žaidėjai vieningi ir sąmoningi. Degtinė buvo tabu. Po rungtynių su antrosiomis pusėmis pasivaišindavo alumi. Dabar sunku įsivaizduoti, kokio reikėjo fanatizmo. Kartą teko su komanda vykti į rungtynes Vilniuje. Kelionė sunkvežimiu truko apie 15 valandų. Poilsiui žaidėjai sukrito pasitiesę ant grindų laikraščius – tikros vargo pelės...“

LEGENDA. Antanas Jadziauskas (1951-01-02) – vienintelis iš Plungės saviveiklinio futbolo 1949 m. įstojo į KKI ir išsigelbėjo nuo tarnybos sovietų armijoje. Institute brendo kaip futbolo vartininkas ir sporto specialistas. Dėkingas futbolo dėstytojui sporto eruditui Juozui Klimui, kurio dėka pateko į Kauno „Lituanikos“ komandą, žaidusią aukščiausioje lygoje. J. Klimas buvo „Lituanikos“ komandos visuomeninis konsultantas. Kartu A. Jadziauskas gynė ir instituto garbę miesto pirmenybėse, studentų žaidynėse. Baigiamaisiais (1953) metais A. Jadziauską pasikvietė buvęs čempionas Kauno „Inkaras“, tačiau jį traukė namai, jaunystės draugai. Nuo 1953 m. vidurvasario A. Jadziauskas Plungės „Spartako“ (1953–1954), „Linų audinių“ (1955–1960) vartininkas, 1955–1974 m. „Linų audinių“, 1979 m. „Kooperatininko“ vyr. treneris, 1964–1972 m. Plungės sporto mokyklos direktorius, nuo 1981 m. – Plungės „Ryto“ vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas.

A. Jadziauskas pasakoja: „Čempionų komandos pagrindai buvo padėti šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai iš „laukinių“ (augusių be trenerio priežiūros) žaidėjų sudaryta komanda Lietuvos jaunių pirmenybėse įveikė Panevėžio rinktinę, žaidė pusfinalio rungtynes Vilniuje.

Čempionų titulo link kopėme iš lėto: 1945 m. B klasės pirmenybėse užėmėme ketvirtąją vietą. 1955 m. buvome pirmi. Žaidėme „Tiesos“ taurės finale. Supratome, kad, iškopę į aukščiausiąją lygą, turime dirbti dar daugiau – treniravomės po tris kartus per savaitę, salės neturėjome, tad žiemą po Naujųjų metų sumintais sniego takais nubėgdavome ne vieną kilometrą. Bėgiodavom ir žaisdavom ant užšalusios Plungės jūros. Ant sniego žaidėme rungtynes su Klaipėdos „Švyturiu“, Šiaulių „Elniu“. Tarsi veidrodyje pamatėme savo trūkumus. Pavasariop ir vasarą retsykiais nuvykdavome pasimankštinti ant pajūrio smėlio. Supratau, kad atsilikdami nuo „Inkaro“ ar „Elnio“ techniniu pasirengimu, greitai jų nepavysime, tai turime kompensuoti fizinėmis savybėmis. Tai ir buvo mūsų koziris – kitas komandas tiesiog apibėgdavom, lemiamus įvarčius pelnydavom rungtynėms baigiantis, kai varžovai būdavo išsekę. Tiek Vilniaus, tiek Kauno futbolininkai buvo išlepę, o mes užsispyrę ir greitesni. Net iš šokių šeštadienio vakarais vienuoliktą valandą vyrus atėjęs išvarydavau, kad sekmadienio rytą į varžybas vyktų žvalūs. Sunkūs buvo laikai. Ypač daug vargome su kelionėmis. Į rungtynes važiuodavome fabriko sunkvežimiu, pramintu „Santa Marija“. Vyrai buvo jauni, linksmi, fiziškai gerai pasiruošę, nusiteikę kovingai, tad ir po varginančios kelionės žaisdavo entuziastingai. Komanda turėjo gerą vardą.“

80-metį atšventęs A. Jadziauskas džiaugiasi nugyventais metais, darna šeimoje (žmoną Danutę užsiaugino mokykloje), šviesia galva, gera atmintimi, tik skundžiasi subyrėjusiais kojų „guoliais“, apgailestauja, kad kaip ir pirmąjį sovietmečio dešimtmetį klesti nedarbas. Išnykus gamykloms, fabrikams, jaunimas emigruoja į Angliją, Norvegiją. Silpsta ir Plungės futbolas.