| Marytė Marcinkevičiūtė | 2012 m. gegužės 4 d. 10:26 |
Sporto kalba – gerai žinoma
Laikraštis "Sportas": "Jeigu nepateksiu į Seimą, bandysiu paveikti naujo Seimo narius, kad centras toliau gyvuotų," - tvirtino LMSSC direktorė O. Babonienė
IOC diplomas „Sportas ir moteris“ įteiktas Lietuvos mokinių ir studentų sporto centro direktorei Onai Babonienei
Esate penktoji Lietuvos sporto moteris po Birutės Kalėdienės, Angelės Rupšienės, Liucijos Kalvaitienės ir Romos Grinbergienės, gavusi šį Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimą. Kaip jį vertinate? – paklausiau Onos Babonienės.
Puikiai suprantu, kad jį gavau avansu. Nepadariau tiek, kad būčiau verta tokio įvertinimo. Tačiau visa tai suprantu, geranoriškai priimu ir manau, kad dar galėsiu prisidėti prie sporto plėtros Lietuvoje.
Kaip manote, už kokius darbus nusipelnėte diplomo?
Matyt, už visą veiklą, kurią matė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir atvykusieji iš kitų šalių. Tą diplomą lėmė tikrai ne vien tik organizuojamas Lietuvos mokinių ir studentų olimpinis festivalis bendrojo lavinimo mokykloms, kolegijų olimpinis festivalis arba varžybos ir kiti renginiai sporto bei profesinėms mokykloms.
Rūpinamės, kad kuo daugiau mokinių aktyviai dalyvautų užsiėmimuose po pamokų, varžybose. Mokinių ir studentų sporto centras (LMSSC) kultivuoja 36–41 sporto šaką, kuriose Lietuvos vaikai turi galimybę išbandyti jėgas. Kartu su savivaldybių, federacijų atstovais rengiame daug akcijų, tradicinių žygių, konkursų.
Mūsų šventa pareiga – stengtis, kad kuo daugiau mokinių ir studentų būtų įtraukti į sportinę veiklą, turiningai leistų laisvalaikį ir sveikai gyventų, o ne vien tik siektų aukštų rezultatų.
Per diplomo įteikimą LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas jus pavadino olimpinės šeimos nare, ar ja jaučiatės?
LMSSC dirbu nuo 2005 m., o prieš tai dirbau Raseiniuose – buvau 1-osios vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja, atsakiau už mokinių popamokinę kultūrinę bei sportinę veiklą. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Raseinių švietimo skyriuje, kur 15 metų buvau atsakinga už rajono mokinių kūno kultūrą ir sportą, buvau mokyklų inspektorė.
Gerai žinojau moksleiviško sporto sistemą, visus jos pliusus ir minusus. Neatėjau į nežinomą sritį. Sportas man nebuvo svetimas nuo mažumės. Dalyvaudavau įvairiose rajono ir respublikinėse varžybose. Kai dirbau Seime, tarp seimo narių užėmiau antrąją vietą šaudymo varžybose.
Sakiau ir sakysiu, kad ne visi gali pasiekti gerų rezultatų ar užimti pirmąsias vietas. Svarbiausia – sveikas gyvenimo būdas ir sveikata. Ir šiandien savo malonumui judu, krutu – važinėju dviračiu, plaukioju baseine, kai turiu laiko, bėgioju, vaikštau, daug mankštinuosi prie skersinio.
Septynerių metų laikotarpis LMSSC dar labiau subūrė bendram darbui mus ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, Lietuvos olimpinę akademiją, savivaldybių ir visų federacijų vadovus. Šiandien galiu nuoširdžiai dėkoti Lietuvos dviračių, žolės riedulio, šaškių, lengvosios atletikos, tinklinio, rankinio, plaukimo ir kitų federacijų vadovams, su kuriais sprendžiame mokinių užimtumo ir varžybų organizavimo problemas.
Ar esate laiminga, būdama sportininkų būryje?
Labai. Buvau šiltai, geranoriškai priimta į sportininkų šeimą, mačiau labai gražų pavyzdį, kuo reikėtų sekti. Labai gražiai bendraujame su visa olimpiečių šeima, LTOK bei Kūno kultūros ir sporto departamento vadovais. Lietuvos sportiniame sąjūdyje man smagu, gera, vieni su kitais kalbamės mums suprantama kalba, jeigu reikia, jaučiu paramą. Tačiau puikiai matau, kad finansavimo sportinei veiklai ir plėtrai dar labai trūksta.
Garbingas apdovanojimas jums tikriausiai gerokai pakėlė nuotaiką. Pastaruoju metu ją turėjo gadinti žinia, kad tuoj nebeliks jūsų vadovaujamo Lietuvos mokinių ir studentų sporto centro, kuris bus sujungtas su dar trimis institucijomis...
Labai išgyvenu, kad išnyks LMSSC pavadinimas, kad veiklos bus gerokai mažiau, tačiau džiaugiuosi, kad visi sporto žmonės, esantys šalia manęs, tai taip pat supranta. Vyriausybėje jau priimtas sprendimas, kad centrai turės būti jungiami – manau, švietimo ir mokslo ministras ilgai nedelsdamas parašys įsakymą, kada tai bus padaryta. Tai – jų apsisprendimas.
Jungti keturis centrus į vieną tikrai nereikėtų, nes mūsų centras visą veiklą organizuoja turėdamas mažai etatų. Kad nenutrūktų mūsų veikla, padeda rėmėjai. Šiandien kiti centrai (Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras) gauna kur kas didesnį finansavimą negu mes. Mano ateities planai – kad LMSSC vėl būtų atkurtas.
Kaip tai padarysite?
Esu apsisprendusi kandidatuoti į Seimą. Jeigu dauguma supras, kad turi būti ne Formalaus ugdymo centras, o Mokinių ir studentų sporto centras, tai didesnių problemų neturėtų kilti. Bazėje, į kurią būsime perkelti, vėl turėtų atsirasti LMSSC su labiau išplėsta sporto baze ir nauju priestatu.
Kodėl nutarėte nedalyvauti naujo centro direktoriaus konkurse?
Manau, kad tai negarbinga. Pagal darbo kodeksą šitam centrui turi teisę vadovauti vienas iš keturių jungiamų centrų vadovų, o pirmumo teisę turi žmogus, į kurio vadovaujamą centrą keliasi kiti centrai.
Man negaila to, ką LMSSC padariau per septynerius darbo metus, apgailestauju tik, kad per retai ačiū sakiau mūsų kūno kultūros mokytojams, savo kolektyvo darbuotojams, mažai turėjau galimybių pasinaudoti sporto spauda, televizija – tiesiog dirbau savo darbą ir maniau, kad tai privalu daryti be jokios padėkos.
Jeigu nepateksite į Seimą, ką veiksite?
Labai stengiausi, daug kur ėjau ir prašiau užtarimo, kad mūsų centras nebūtų naikinamas, bet pastangos nuėjo veltui. Jeigu nepateksiu į Seimą, bandysiu paveikti naujo Seimo narius, kad LMSSC toliau gyvuotų. Kai nedirbsiu, galėsiu didesnį dėmesį skirti šeimai, sau, vaikaitėms.
Ar esate optimistė?
Dar Maironis sakė, kad vilties nenustok niekados. O aš esu kilusi iš Maironio, kuriam šiemet 150 metų, žemės, todėl privalau tuo vadovautis.
Ar nenutrūks jūsų ryšiai su Lietuvos mokinių ir studentų sporto centru?
Tikrai ne, jau dabar esame suplanavę, kada rengsime savo centro darbuotojų susitikimus, – nenutrūksta ryšys su iš mūsų centro išėjusiais žmonėmis, mes juos labai gerbiame. Vietoj manęs ateisianti pamaina parengta, ja pasitikiu. Kiekvienas naujai priimtas į mūsų kolektyvą praktiškai gilina ne tik aukštojoje mokykloje įgytas žinias, bet ir turi stažuotės vadovą.
LMSSC veikla kitokia nei per pamokas ar bendrojo lavinimo mokykloje – pas mus metodininkas turi būti ir varžybų teisėjas, ir vairuotojas, ir fotografas, ir gydytojas, ir atstovas spaudai.
Esate penktoji Lietuvos sporto moteris po Birutės Kalėdienės, Angelės Rupšienės, Liucijos Kalvaitienės ir Romos Grinbergienės, gavusi šį Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimą. Kaip jį vertinate? – paklausiau Onos Babonienės.
Puikiai suprantu, kad jį gavau avansu. Nepadariau tiek, kad būčiau verta tokio įvertinimo. Tačiau visa tai suprantu, geranoriškai priimu ir manau, kad dar galėsiu prisidėti prie sporto plėtros Lietuvoje.
Kaip manote, už kokius darbus nusipelnėte diplomo?
Matyt, už visą veiklą, kurią matė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir atvykusieji iš kitų šalių. Tą diplomą lėmė tikrai ne vien tik organizuojamas Lietuvos mokinių ir studentų olimpinis festivalis bendrojo lavinimo mokykloms, kolegijų olimpinis festivalis arba varžybos ir kiti renginiai sporto bei profesinėms mokykloms.
Rūpinamės, kad kuo daugiau mokinių aktyviai dalyvautų užsiėmimuose po pamokų, varžybose. Mokinių ir studentų sporto centras (LMSSC) kultivuoja 36–41 sporto šaką, kuriose Lietuvos vaikai turi galimybę išbandyti jėgas. Kartu su savivaldybių, federacijų atstovais rengiame daug akcijų, tradicinių žygių, konkursų.
Mūsų šventa pareiga – stengtis, kad kuo daugiau mokinių ir studentų būtų įtraukti į sportinę veiklą, turiningai leistų laisvalaikį ir sveikai gyventų, o ne vien tik siektų aukštų rezultatų.
Per diplomo įteikimą LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas jus pavadino olimpinės šeimos nare, ar ja jaučiatės?
LMSSC dirbu nuo 2005 m., o prieš tai dirbau Raseiniuose – buvau 1-osios vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja, atsakiau už mokinių popamokinę kultūrinę bei sportinę veiklą. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Raseinių švietimo skyriuje, kur 15 metų buvau atsakinga už rajono mokinių kūno kultūrą ir sportą, buvau mokyklų inspektorė.
Gerai žinojau moksleiviško sporto sistemą, visus jos pliusus ir minusus. Neatėjau į nežinomą sritį. Sportas man nebuvo svetimas nuo mažumės. Dalyvaudavau įvairiose rajono ir respublikinėse varžybose. Kai dirbau Seime, tarp seimo narių užėmiau antrąją vietą šaudymo varžybose.
Sakiau ir sakysiu, kad ne visi gali pasiekti gerų rezultatų ar užimti pirmąsias vietas. Svarbiausia – sveikas gyvenimo būdas ir sveikata. Ir šiandien savo malonumui judu, krutu – važinėju dviračiu, plaukioju baseine, kai turiu laiko, bėgioju, vaikštau, daug mankštinuosi prie skersinio.
Septynerių metų laikotarpis LMSSC dar labiau subūrė bendram darbui mus ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, Lietuvos olimpinę akademiją, savivaldybių ir visų federacijų vadovus. Šiandien galiu nuoširdžiai dėkoti Lietuvos dviračių, žolės riedulio, šaškių, lengvosios atletikos, tinklinio, rankinio, plaukimo ir kitų federacijų vadovams, su kuriais sprendžiame mokinių užimtumo ir varžybų organizavimo problemas.
Ar esate laiminga, būdama sportininkų būryje?
Labai. Buvau šiltai, geranoriškai priimta į sportininkų šeimą, mačiau labai gražų pavyzdį, kuo reikėtų sekti. Labai gražiai bendraujame su visa olimpiečių šeima, LTOK bei Kūno kultūros ir sporto departamento vadovais. Lietuvos sportiniame sąjūdyje man smagu, gera, vieni su kitais kalbamės mums suprantama kalba, jeigu reikia, jaučiu paramą. Tačiau puikiai matau, kad finansavimo sportinei veiklai ir plėtrai dar labai trūksta.
Garbingas apdovanojimas jums tikriausiai gerokai pakėlė nuotaiką. Pastaruoju metu ją turėjo gadinti žinia, kad tuoj nebeliks jūsų vadovaujamo Lietuvos mokinių ir studentų sporto centro, kuris bus sujungtas su dar trimis institucijomis...
Labai išgyvenu, kad išnyks LMSSC pavadinimas, kad veiklos bus gerokai mažiau, tačiau džiaugiuosi, kad visi sporto žmonės, esantys šalia manęs, tai taip pat supranta. Vyriausybėje jau priimtas sprendimas, kad centrai turės būti jungiami – manau, švietimo ir mokslo ministras ilgai nedelsdamas parašys įsakymą, kada tai bus padaryta. Tai – jų apsisprendimas.
Jungti keturis centrus į vieną tikrai nereikėtų, nes mūsų centras visą veiklą organizuoja turėdamas mažai etatų. Kad nenutrūktų mūsų veikla, padeda rėmėjai. Šiandien kiti centrai (Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras) gauna kur kas didesnį finansavimą negu mes. Mano ateities planai – kad LMSSC vėl būtų atkurtas.
Kaip tai padarysite?
Esu apsisprendusi kandidatuoti į Seimą. Jeigu dauguma supras, kad turi būti ne Formalaus ugdymo centras, o Mokinių ir studentų sporto centras, tai didesnių problemų neturėtų kilti. Bazėje, į kurią būsime perkelti, vėl turėtų atsirasti LMSSC su labiau išplėsta sporto baze ir nauju priestatu.
Kodėl nutarėte nedalyvauti naujo centro direktoriaus konkurse?
Manau, kad tai negarbinga. Pagal darbo kodeksą šitam centrui turi teisę vadovauti vienas iš keturių jungiamų centrų vadovų, o pirmumo teisę turi žmogus, į kurio vadovaujamą centrą keliasi kiti centrai.
Man negaila to, ką LMSSC padariau per septynerius darbo metus, apgailestauju tik, kad per retai ačiū sakiau mūsų kūno kultūros mokytojams, savo kolektyvo darbuotojams, mažai turėjau galimybių pasinaudoti sporto spauda, televizija – tiesiog dirbau savo darbą ir maniau, kad tai privalu daryti be jokios padėkos.
Jeigu nepateksite į Seimą, ką veiksite?
Labai stengiausi, daug kur ėjau ir prašiau užtarimo, kad mūsų centras nebūtų naikinamas, bet pastangos nuėjo veltui. Jeigu nepateksiu į Seimą, bandysiu paveikti naujo Seimo narius, kad LMSSC toliau gyvuotų. Kai nedirbsiu, galėsiu didesnį dėmesį skirti šeimai, sau, vaikaitėms.
Ar esate optimistė?
Dar Maironis sakė, kad vilties nenustok niekados. O aš esu kilusi iš Maironio, kuriam šiemet 150 metų, žemės, todėl privalau tuo vadovautis.
Ar nenutrūks jūsų ryšiai su Lietuvos mokinių ir studentų sporto centru?
Tikrai ne, jau dabar esame suplanavę, kada rengsime savo centro darbuotojų susitikimus, – nenutrūksta ryšys su iš mūsų centro išėjusiais žmonėmis, mes juos labai gerbiame. Vietoj manęs ateisianti pamaina parengta, ja pasitikiu. Kiekvienas naujai priimtas į mūsų kolektyvą praktiškai gilina ne tik aukštojoje mokykloje įgytas žinias, bet ir turi stažuotės vadovą.
LMSSC veikla kitokia nei per pamokas ar bendrojo lavinimo mokykloje – pas mus metodininkas turi būti ir varžybų teisėjas, ir vairuotojas, ir fotografas, ir gydytojas, ir atstovas spaudai.