Aikštėje – ir sėkmė, ir skausmas

Būdamas dešimties į futbolo treniruotę atėjęs Vaclovas Jurkus iki šiol nesiskiria su sporto karaliumi. Nors legendiniam vartininkui teko patirti ne tik triumfo akimirkų, bet ir nuoskaudų, jis tikina: „Pakartočiau viską nuo pradžių. Tik dirbčiau dar su didesne energija ir entuziazmu. Juk dabar, kaip sakydavo sovietmečiu, „atviri visi keliai jaunimui, tik norėk ir sveikatos turėk.“

PRADŽIA. Gimtojoje Plungėje V. Jurkus pateko į trenerio Romaldo Kerpos rankas. „Jam būsiu dėkingas visą gyvenimą. Norėjau tapti panašiu į Antaną Jadziauską. Iš pasakojimų vaizduotėje buvau susikūręs nepaprastai darbštaus, pasiaukojančio vartininko modelį. Treneris daug laiko skyrė individualioms treniruotėms. Be futbolo, patiko gimnastika, čiuožimas, slidinėjimas. Traukė ir menai – ragavau aktoriaus pradmenų, lankiau liaudies ir pramoginius šokius, dainavau chore. Vartininko duoną pasirinkau dėl to, kad tingėjau bėgioti. O jei rimtai, norėjau būti Pilėnų gynėjų palikuonis – ginti savo bendražygių tvirtovę – futbolo vartus. Nemėgdavau pralaimėti, išsiugdžiau kovotojo savybes. Per juodą darbą iškopiau iki profesionalaus sportininko“, – kalbėjo V. Jurkus.

Plungės „Babrungo“ komandoje V. Jurkus debiutavo būdamas 15 metų. Po metų jį į savo tinklus bandė prisivilioti Klaipėdos futbolo „žvejai“. Bet talentingas sportininkas paklausė A. Jadziausko patarimo ir pasiliko Plungėje.

KARJERA. 1974 m. V. Jurkus buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę. 1976 m. – SSRS moksleivių spartakiadoje pirmasis iš lietuvių pripažintas geriausiu vartininku. Spartakiadoje susipažino su krepšininke Irena Miškenyte, su kuria vėliau sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dukrą.

Po spartakiados V. Jurkaus gyvenimo traukinys nuriedėjo ne į Plungę, bet į Vilnių. „Žalgirio“ treneris Benjaminas Zelkevičius įžvelgė neeilinį vartininko talentą ir pakvietė į komanda. 1977 m. plungiškis debiutavo kaip pagrindinės „Žalgirio“ sudėties žaidėjas, o po metų tapo pirmuoju ekipos vartininku. Už jo pečių – 356 rungtynės. V. Jurkui su „Žalgiriu“ teko kopti iš atsiliekančiųjų – trečiosios lygos – iki SSRS čempionato aukščiausiosios lygos bronzos medalio laimėtojų (1987).

Prie „Žalgirio“ pergalių daug prisidėjo patikimas V.Jurkaus žaidimas. Jis pirmasis iš Lietuvos vartininkų pateko į 33 geriausių SSRS futbolininkų sąrašą, vartininkų pozicijoje buvo antras po SSRS rinktinės ir Maskvos „Spartako“ vartininko Rinato Dasajevo.

Geriausias to laiko SSRS vidurio puolėjas Olegas Protasovas apie V. Jurkų yra atsiliepęs taip (1985): „Patinka V. Jurkus, kaip jis pasitiki savimi stovėdamas vartuose, atrodo, kad žino, kur puolėjas smūgiuos, neapgausi net klaidinančiu judesiu. Jau prieš smogdamas prarasi pasitikėjimą. Nustebau, kai po „Spartako“ ir „Žalgirio“ rungtynių R. Dasajevas jam padovanojo savo pirštines, nes žinojau, kad draugai jie nebuvo.“

V. Jurkus išsiskyrė nepaprasta kamuolio gaudymo technika. Viena kamuolio gaudymo akimirka užfiksuota rungtynių nuotraukoje. Ji buvo reklamuota kaip mokomoji specialiame SSRS sporto leidinyje „Sportivnyje igry“.

„Žaisdami savitu braižu įrodėme, kad nesame iš kelmo spirti, privertėme mus gerbti visus tuomečius SSRS futbolo grandus. Tai buvo sunkaus, įtempto darbo rezultatas. Kasdien dvi treniruotės ir nelengva rytmetinė mankšta. Trenerių komanda labai rūpinosi žaidėjų poilsiu, jėgų atkūrimu. Prieš rungtynes buvome surenkami į vadinamuosius „karantinus“, po rungtynių vykdavome į gamtą – pažvejoti, pagrybauti. Privaloma buvo pirtis, plaukimas baseine ar ežere. Nebuvome šventi. Vadovavausi taisykle – „žinok laiką, saiką ir vietą“. Su draugais ir šio to stipresnio paragaudavome, ir į gražesnes paneles akis paganydavome. Ne be reikalo Pietų IV tribūna skanduodavo „Jurkui – alaus, alaus!“, – juokėsi V. Jurkus.

TRAUMOS. Vartininkas neslepia – kiekvienoms rungtynėms jis rengdavosi lyg svarbiausioms gyvenime: „Pagalvodavau – mane stebi visa Lietuva. Varžovų aikštėse tekdavo dar labiau stengtis. Psichologiškai „užsikimšdavau“ ausis – negirdėdavau švilpimo, tribūnų gausmo. Sporto Fortūna kartais nusisukdavo – 1979 m. SSRS tautų spartakiadoje Maskvoje rungtynėse su Gruzijos rinktine praleidau labai apmaudų įvartį – kamuolys beveik iš aikštės centro į vartus pateko pro tarpkojį. Liūdnas buvau ir 1988 m. po UEFA taurės rungtynių prieš Austrijos čempionę Vienos „Austria“ – penkis kartus turėjau traukti kamuolį iš vartų tinklo.“



Žalgiriečiui teko patirti ir fizinio skausmo. Vienoje treniruotėje Sigitas Jakubauskas, išsiskyręs stipriu smūgiu koja, taip spyrė ne į kamuolį, o V. Jurkui į ranką, kad kaulai tiesiog subyrėjo.

„Kitą kartą – dar baisiau. Veteranų rungtynėse Plungėje per ranką terkštelėjo brolis, tad ši lūžo kaip šakaliukas. Traumas stengdavausi kuo greičiau „išsilaižyti“, norėjau kuo greičiau grįžti į vartus“, – prisiminė V. Jurkus.

NUOSKAUDA. „Žalgirį“ V. Jurkus paliko po 11 metų sąžiningos tarnybos – 1988-aisiais. Jis su širdgėla prisimena: „Pasigydęs po traumos atkakliai treniravausi, jaučiau, kad galiu žaisti, tačiau treneriai neregistruodavo net dublerių rungtynėms. Metų pabaigoje treneriai su žaidėjais pasirašinėjo naujas sutartis, bet man nepasiūlė. Baimindamasis, kad neištiktų panašus likimas kaip Vladimiro Buzmakovo ar Algio Mackevičiaus, kai šie po traumų buvo atleisti, padaviau prašymą, motyvuodamas, kad baigiu sportinę karjerą. Užgavo ir tai, kad treneriai neįtraukė manęs į delegaciją, vykusią rungtyniauti į VDR.

Galėjau dar pasitarnauti „Žalgiriui“, padėti jauniems vartininkams. Be išleistuvių palikęs „Žalgirį“ (tai patyriau ne aš vienas), širdimi likau su juo visą gyvenimą. Nurijęs karčią piliulę ir pasitaręs su šeima, užuot ėjęs užtarnauto poilsio pasirinkau legionieriaus gyvenimą. Jaučiau, kad dar turiu fizinių ir dvasinių jėgų.“

V. Jurkus sukirto rankomis su Maskvos „Lokomotiv“ klubo vadovais ir tapo „Žalgirio“ varžovu. „Lokomotiv“, priešingai nei „Žalgiryje“, vartininkams buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jiems rengti buvo specialus treneris. Atsisakęs buto lietuvis įsikūrė klubo sporto bazėje, kurioje buvo puikios buities ir treniruočių sąlygos.

„Lokomotiv“ tapo lietuvių kolonija. Čia rungtyniavo visas „Žalgirio“ žvaigždynas: Robertas Fridrikas, Viačeslavas Sukristovas, Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Arvydas Janonis. Žaidėjams bėgant į aikštę maskviečiai šaukdavo: „Žalgiris“ davaj“.

„Maskva man tapo tarpine stotele. Norėjau ištrūkti į Vakarus, pamatyti pasaulio, užsidirbti senatvei, nes mačiau, kaip buvę žalgiriečiai, praleidę gyvenimą aikštėse, senatvėje skursta.“ 1991 m. „Lokomotiv“ vadovai, atsidėkodami lietuviams už suteiktą pagalbą, gerą žaidimą, padėjo išvykti į užsienį: R. Fridrikas, A. Janonis, V. Ivanauskas ir A. Narbekovas atsidūrė Austrijoje, V. Sukristovas ir V. Jurkus – Izraelyje.              

IZRAELIS. „Pakeliui į Izraelį sutiktas Minsko „Dinamo“ treneris Eduardas Malofejevas stebėjosi, ko aš lendu į tą pragarą, o ten jau žaidęs V. Sukristovas išpyškino: „Nebūtum vartininkas, nes vartininkams šio to truputį trūksta“, – šyptelėjo V. Jurkus.

Iš tiesų tuo metu Izraelis gyveno karo parengties režimu. Irakas buvo užgrobęs Kuveitą ir grasino susidorosiąs ir su Izraeliu. Izraeliečiai, baimindamiesi cheminės atakos, dieną naktį nesiskirdavo su dujokaukėmis, sukaukus sirenoms bėgdavo į slėptuves.

„Kai pirmą kartą iš viešbučio išbėgau į mankštą, – sako V. Jurkus, – praeiviai į mane žiūrėjo kaip į nesveiką. Įpratau prie pavojaus sirenų, gyvenimo būdo ir sėkmingai sužaidęs du futbolo sezonus grįžau į tėvynę.“

TRENERIS. „Sporto karjeros tašką padėjau ten, kur ją ir pradėjau, – tėviškėje, – sako V. Jurkus. – Atidaviau duoklę – pusantro sezono žaidžiau „Babrungo“ komandoje. Prieš tai 1993–1994 m. gyniau Vilniaus „Panerio“ vartus, kartą tapome šalies čempionato bronziniais prizininkais.

Trenerio darbas per daug neviliojo, bet gyventi reikėjo. Todėl septynerius metus treniravau įvairias Vilniaus futbolo komandas. Kelis kartus „Panerio“ ekipa buvo pakilusi iki prizininkų trejeto. Kurį laiką buvau pamirštas. Kai 2005 m. buvau pamalonintas – pakviestas dirbti į tuometę „Žalgirio“ A. Narbekovo futbolo mokyklą. Dėkingas Lietuvos futbolo federacijai, pakvietusiai treniruoti jaunimo rinktinės vartininkus.“