| Laikraštis "Sportas" | 2012 m. birželio 12 d. 10:13 |
„Maestro Tirador“ - senjoritai
Žvilgsnis į „Sporto“ archyvus – ką laikraštis rašė prieš 40 metų gegužės mėnesį. 1972 m. straipsnis apie Europos šaudymo čempionę V.Marcinkevičiūtę
Praėjusio šeštadienio popietę, dar gerokai prieš atskrendant lėktuvui iš Maskvos, Vilniaus aerouoste matėsi daug laukiančiųjų su gėlėmis rankose. Grupelė moksleivių, vyresnio amžiaus žmonės nekantriai žvalgėsi į saulėtą pagandę. Visi laukė vienos mergaitės, visos gėlės buvo skirtos jai – Europos moterų stendinio šaudymo čempionei Virginijai Marcinkevičiūtei.
Vos nusileidusi lėktuvo trapu, čempionė pirmiausia pateko į savo sesutės Jolantos rankas. Po to seniai matytą dukrą apkabino mamytė Elvyra ir tėvas Aleksandras. Visa šeima džiaugėsi vyresniosios dukters pergale.
Na, o paskui Virginiją tiesiog užvertė rožių, tulpių ir gvazdikų puokštėmis. Sveikino ją Respublikinio sporto komiteto atstovai, treneriai V. Ločeris ir V. Puzeras, klasės draugai, stendinio šaudymo mėgėjai, pažįstami. Stovėjo septyniolikmetė čempionė savo draugių būryje su didžiule gėlių puokšte ir nežinojo, ar būti santūriai. Tokia laiminga, lyg nuotaka.
Tik nuslūgus pirmajai sveikinimų bangai, „Sporto“ korespondentas pagaliau galėjo užkalbinti jaunąją Europos čempionę.
Pirmiausia sveikinu su pergale Madride. Ar jau apsipratote su čempionės vardu?
Dar ne. Nežinau, kaip turi laikytis Europos čempionė. Visi sveikina, linki, giria, o aš dar negaliu galutinai įsivaizduoti, kad esu geriausia Europoje. Viskas įvyko taip netikėtai ir greitai, kad nespėjau įprasti.
Kada sužinojote, kad važiuojate į Madridą?
Per TSRS taurės varžybas Rostove prie Dono. Tiesa, tada šaudžiau nekaip – oras buvo vėsokas, bet, šaudant priešpaskutinę seriją, priėjo šalies rinktinės vyriausiasis treneris Nikolajus Pokrovskis ir atidžiai stebėjo, kaip aš šaudau. Serija buvo ne iš geriausių – numušiau 20 taikinių iš 25, bet treneris liko patenkintas: „Na, Virginija, ruoškis, važiuosi į Madridą.“
Po to dalyvavau tarptautinėse varžybose Maskvoje, kur nesiekiau aukštų rezultatų, bet, anot trenerių, turėjau apsiprasti su užsienio šaulėmis. Ten pat laimėjau TSRS jaunimo pirmenybes ir treniruočių stovykloje ruošiausi Europos čempionatui.
Ir po to – į kelionę?
Taip. Išskridome gegužės antrą į Paryžių. Ten išbuvome visą dieną, spėjau pamatyti kai kurias šio miesto įžymybes: Triumfo arką, Eifelio bokštą, net į Luvrą trumpam užsukau. Madride mus apgyvendino „Euroviloje“. Tai savotiškas sportinis miestelis, kuriame paprastai apsistoja sportininkai. Kartu su rinktinės gydytoja gyvenome viename kambaryje. Iki šaudyklos tebuvo pusantro kilometro, tad į varžybas ir treniruotes eidavau pėsčia.
Kaip sekėsi šaudyti?
Madrido stende man patiko šaudyti. Oras buvo netgi karštokas, 25 laipsniai šilumos, užtat danguje nė vieno debesėlio, puikus matomumas, nes šalia stendo nėra aukštų medžių, aplink laukai. Nepaisant to, pirmą dieną sekėsi ne per geriausiai – truputį nusigandau, kai pamačiau savo varžoves. Vaikšto išsipuošusios, išdidžios, į mane net nepažiūri. O norvegė Linden, kai sužinojo, kad neatvažiuos pernykštė čempionė L. Korčinskaja, labai rimtai tikėjosi būti čempione.
Šaudydama pirmąją seriją, jaudinausi ir padariau net keturias klaidas. Priėjo prie manęs pasaulio eksčempionas Jurijus Curanovas, nuramino: „Stipriau laikyk šautuvą, susikaupk. Viskas bus gerai, varžovės irgi bijosi.“ Apskritai visa mūsų komanda buvo labai draugiška, palaikėme vieni kitus, užtat apvaliajame stende laimėjome visus keturis aukso medalius. Antrojoje serijoje numušiau 22 taikinius, trečioje – jau 24. Į rezultatų lentą net nežvilgterėjau, nors po varžybų sužinojau, kad po pirmos dienos buvau ketvirta.
Antrą varžybų dieną – gegužės aštuntą – reikalai pasitaisė – ketvirtoje serijoje vėl padariau tik vieną klaidą. Užtat penktoji, priešpaskutinė, serija buvo ypač sunki – pakilo vėjas, pradėjo „mėtyti“ į šalis lėkšteles. Reikėjo labai susikaupti. Įtampa didžiulė, o čia dar prieš mane šaudę vyrai prisirinko daug „nulių“. Padariau tik vieną klaidą, bet taip pavargau, kad baigusi šaudyti, vos išstovėjau ant kojų.
Paskutinę seriją šaudžiau ramiau, lengvai, nes nežinojau, kad pirmauju. Numušiau 23 taikinius. O kai baigiau šaudyti, žiūriu, visi subėgo prie manęs, rėkia, sveikina, fotoreporteriai su savo aparatais užpuolė. Tik pagaliau kažkas iš mūsiškių pranešė, kad aš – Europos čempionė. „To niekas nesitikėjo!“, – pasakė treneris N. Pokrovskis.
Protokolų lentelėje pamačiau rezultatus: „Marcinkevičiūtė – 138, Linden – 131, belgė Fontein – 130. Dar vieną respublikos rekordą pagerinau šaudydama į 100 taikinių, kur numušiau 91 lėkštelę. Už pastarąjį rezultatą gavau antrą medalį „Maestro Tirador“ („Šaudymo meistras“).
Kokie artimiausi planai?
Visų pirma reikia užbaigti dešimtąją klasę, nes teko šiek tiek praleisti pamokų. Po to vėl varžybos – gegužės pabaigoje Vilniuje vyks šalies „Dinamo“ pirmenybės, birželio mėnesį Maskvoje – TSRS čempionatas. Kai tapau Europos čempione, į mano jaunumą niekas nekreipia dėmesio, visi laukia pirmos vietos. Reikia stengtis, daug ruoštis, nes kitais metais gali tekti dalyvauti ir pasaulio pirmenybėse.
Vos nusileidusi lėktuvo trapu, čempionė pirmiausia pateko į savo sesutės Jolantos rankas. Po to seniai matytą dukrą apkabino mamytė Elvyra ir tėvas Aleksandras. Visa šeima džiaugėsi vyresniosios dukters pergale.
Na, o paskui Virginiją tiesiog užvertė rožių, tulpių ir gvazdikų puokštėmis. Sveikino ją Respublikinio sporto komiteto atstovai, treneriai V. Ločeris ir V. Puzeras, klasės draugai, stendinio šaudymo mėgėjai, pažįstami. Stovėjo septyniolikmetė čempionė savo draugių būryje su didžiule gėlių puokšte ir nežinojo, ar būti santūriai. Tokia laiminga, lyg nuotaka.
Tik nuslūgus pirmajai sveikinimų bangai, „Sporto“ korespondentas pagaliau galėjo užkalbinti jaunąją Europos čempionę.
Pirmiausia sveikinu su pergale Madride. Ar jau apsipratote su čempionės vardu?
Dar ne. Nežinau, kaip turi laikytis Europos čempionė. Visi sveikina, linki, giria, o aš dar negaliu galutinai įsivaizduoti, kad esu geriausia Europoje. Viskas įvyko taip netikėtai ir greitai, kad nespėjau įprasti.
Kada sužinojote, kad važiuojate į Madridą?
Per TSRS taurės varžybas Rostove prie Dono. Tiesa, tada šaudžiau nekaip – oras buvo vėsokas, bet, šaudant priešpaskutinę seriją, priėjo šalies rinktinės vyriausiasis treneris Nikolajus Pokrovskis ir atidžiai stebėjo, kaip aš šaudau. Serija buvo ne iš geriausių – numušiau 20 taikinių iš 25, bet treneris liko patenkintas: „Na, Virginija, ruoškis, važiuosi į Madridą.“
Po to dalyvavau tarptautinėse varžybose Maskvoje, kur nesiekiau aukštų rezultatų, bet, anot trenerių, turėjau apsiprasti su užsienio šaulėmis. Ten pat laimėjau TSRS jaunimo pirmenybes ir treniruočių stovykloje ruošiausi Europos čempionatui.
Ir po to – į kelionę?
Taip. Išskridome gegužės antrą į Paryžių. Ten išbuvome visą dieną, spėjau pamatyti kai kurias šio miesto įžymybes: Triumfo arką, Eifelio bokštą, net į Luvrą trumpam užsukau. Madride mus apgyvendino „Euroviloje“. Tai savotiškas sportinis miestelis, kuriame paprastai apsistoja sportininkai. Kartu su rinktinės gydytoja gyvenome viename kambaryje. Iki šaudyklos tebuvo pusantro kilometro, tad į varžybas ir treniruotes eidavau pėsčia.
Kaip sekėsi šaudyti?
Madrido stende man patiko šaudyti. Oras buvo netgi karštokas, 25 laipsniai šilumos, užtat danguje nė vieno debesėlio, puikus matomumas, nes šalia stendo nėra aukštų medžių, aplink laukai. Nepaisant to, pirmą dieną sekėsi ne per geriausiai – truputį nusigandau, kai pamačiau savo varžoves. Vaikšto išsipuošusios, išdidžios, į mane net nepažiūri. O norvegė Linden, kai sužinojo, kad neatvažiuos pernykštė čempionė L. Korčinskaja, labai rimtai tikėjosi būti čempione.
Šaudydama pirmąją seriją, jaudinausi ir padariau net keturias klaidas. Priėjo prie manęs pasaulio eksčempionas Jurijus Curanovas, nuramino: „Stipriau laikyk šautuvą, susikaupk. Viskas bus gerai, varžovės irgi bijosi.“ Apskritai visa mūsų komanda buvo labai draugiška, palaikėme vieni kitus, užtat apvaliajame stende laimėjome visus keturis aukso medalius. Antrojoje serijoje numušiau 22 taikinius, trečioje – jau 24. Į rezultatų lentą net nežvilgterėjau, nors po varžybų sužinojau, kad po pirmos dienos buvau ketvirta.
Antrą varžybų dieną – gegužės aštuntą – reikalai pasitaisė – ketvirtoje serijoje vėl padariau tik vieną klaidą. Užtat penktoji, priešpaskutinė, serija buvo ypač sunki – pakilo vėjas, pradėjo „mėtyti“ į šalis lėkšteles. Reikėjo labai susikaupti. Įtampa didžiulė, o čia dar prieš mane šaudę vyrai prisirinko daug „nulių“. Padariau tik vieną klaidą, bet taip pavargau, kad baigusi šaudyti, vos išstovėjau ant kojų.
Paskutinę seriją šaudžiau ramiau, lengvai, nes nežinojau, kad pirmauju. Numušiau 23 taikinius. O kai baigiau šaudyti, žiūriu, visi subėgo prie manęs, rėkia, sveikina, fotoreporteriai su savo aparatais užpuolė. Tik pagaliau kažkas iš mūsiškių pranešė, kad aš – Europos čempionė. „To niekas nesitikėjo!“, – pasakė treneris N. Pokrovskis.
Protokolų lentelėje pamačiau rezultatus: „Marcinkevičiūtė – 138, Linden – 131, belgė Fontein – 130. Dar vieną respublikos rekordą pagerinau šaudydama į 100 taikinių, kur numušiau 91 lėkštelę. Už pastarąjį rezultatą gavau antrą medalį „Maestro Tirador“ („Šaudymo meistras“).
Kokie artimiausi planai?
Visų pirma reikia užbaigti dešimtąją klasę, nes teko šiek tiek praleisti pamokų. Po to vėl varžybos – gegužės pabaigoje Vilniuje vyks šalies „Dinamo“ pirmenybės, birželio mėnesį Maskvoje – TSRS čempionatas. Kai tapau Europos čempione, į mano jaunumą niekas nekreipia dėmesio, visi laukia pirmos vietos. Reikia stengtis, daug ruoštis, nes kitais metais gali tekti dalyvauti ir pasaulio pirmenybėse.