Marytė Marcinkevičiūtė 2012 m. birželio 25 d. 19:19

Ir gimtadienis, ir vardinės

Laikraštis "Sportas": vandensvydžio treneris ir tarptautinės kategorijos teisėjas Jonas Čirūnas birželio 24-ąją švenčia dvi progas

Šiemet Jono Čirūno gimtadienis buvo neeilinis – 75-asis. Taip sutapo, kad tomis dienomis jubiliatas buvo Smiltynėje, – su Kauno plaukimo mokyklos vaikais, kaip ir kasmet, laiką leido poilsio stovykloje.

„Kiek metų aš praleidžiu šioje stovykloje, net negaliu pasakyti. Kai kuriems mano auklėtiniams, čia anksčiau praleisdavusiems dalį vasaros ir išmaišydavusiems visus kalniukus, jau po 60 metų“, – sako Jonas.

Dabar su dideliu entuziazmu jis žiūri visas Europos futbolo čempionato rungtynes: „Aš – už gerą futbolą. Man įdomus vokiečių žaidimas, o kiek anksčiau patiko ispanai. Aukso medalius pranašauju vokiečiams.“

Jubiliejinę gimtadienio šventę J. Čirūnui teko atidėti iki birželio 28 d., kai jį sveikins Lietuvos vandensvydžio federacija, sporto vadovai, draugai ir artimieji.

J. Čirūnas – nepaprasta Lietuvos vandensvydžio figūra. Garsus sportininkas, treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas. Kaip dabar jubiliatas vertina tuos tris laikotarpius?

SPORTININKAS.
„Tai patys gražiausi mano gyvenimo metai, jaunystė. Žaisti buvo vienas malonumas, nieko nereikėjo galvoti – buvo treneris, jis viską darė, o man reikėjo tik įgyvendinti jo sumanymus. Jeigu nori būti vandensvydininku – treniruokis, o jei ne – eik lauk.

Mūsų komanda buvo gera. „Politechnikos“ komanda, treniruojama Kęstučio Šmito, buvo vadinama „profesorių komanda“, nes visi žaidėjai baigė aukštuosius mokslus. Treneris taip pat norėjo, kad studijuočiau Politechnikos institute, žaisčiau jo vadovaujamoje komandoje, tačiau atbaidė fizika, matematika, ir pasirinkau Kūno kultūros institutą.

Treneris kiek pyktelėjo, tad buvau savotiškai nubaustas: manęs neįtraukė į Lietuvos rinktinę, startavusią I SSRS tautų spartakiadoje. Vėliau dalyvavau visose tautų spartakiadose: trijose žaidžiau, trijose buvau Lietuvos rinktinės treneris, o dar trijose – teisėjavau. Kurį laiką buvau Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas.

Užėmiau puolėjo poziciją, devynis kartus tapau Lietuvos čempionu. Atstovavau Kauno „Pramprojektui“ ir „Raudonajam spaliui“. Griežtai laikiausi sportinio režimo, taurelę pirmą kartą išlenkiau būdamas 25-erių, o rūkyti mečiau antroje klasėje. Nuo tos dienos cigaretės į dantis daugiau neėmiau.

Man labai įsiminė III SSRS tautų spartakiada Maskvoje. Tada pelniau devynis įvarčius ir buvau vienas rezultatyviausių spartakiados žaidėjų. Iki šių dienų turiu išsaugojęs žurnalą „Sportivnyje igry“, kuriame jo redaktorius Borisas Černyšovas savo rašinyje išvardijo geriausius spartakiados puolėjus – tarp jų paminėjo ir mane.

Iki šiol išsaugojau visus savo apdovanojimus, taures, diplomus, prizus, nuotraukas. „Dainavos“ plaukimo baseino rūsyje turiu įkūręs vandensvydžio muziejų. Jis man primena gražų sportinį kelią.“

TRENERIS. „Juo tapau 1961 metais. Tada Ašchabade (Turkmėnija) iškovojome ketvirtąją vietą ir patekome į SSRS A klasės čempionato pirmąją grupę. Treneris K. Šmitas mus pavaišino konjaku ir pasakė, kad daugiau mūsų netreniruos. Kurį laiką dar žaidžiau, tačiau jau buvau paskirtas rinktinės treneriu. Teko dvigubas krūvis, tačiau jį pavyko atlaikyti.

Galiu pasigirti, kad išugdžiau dvi gerų vandensvydininkų kartas. Treneriui neįmanoma išauginti daug komandų, jis eikvojasi, silpsta. Tais laikais mes tikrai gerai žaidėme. Tuo metu Kaune buvo šešios SSRS aukščiausios lygos žaidimų komandos, iš jų – ir „Raudonojo spalio“ vandensvydininkai.

Treneriu man buvo dirbti sunkiau, nei žaisti vandensvydį. Reikia prisiimti atsakomybę už grupę žmonių ir rezultatą. Norint pasiekti gerą rezultatą, reikia labai daug dirbti. Iš aktyvaus trenerio darbo pasitraukiau apie 2005-uosius, nes tą padaryti buvau verčiamas. Suaugusiuosius teko iškeisti į vaikus.“



TEISĖJAVIMAS. „Teisėjavau Maskvos ir Seulo olimpinėse žaidynėse. Turėjau teisėjauti ir Los Andželo olimpinėse žaidynėse, skridau į Los Andželą, o nutūpiau... Havanoje (Kuba). SSRS boikotavus žaidynes Amerikoje, 1984 m. buvo surengtos „Draugystės“ varžybos Kuboje.

Teisėjavimo pradžia buvo nelengva, dar buvau žalias, tačiau, kai įgijau patirties, „surinkau“ reikiamą rungtynių skaičių, pradėjau labiau pasitikėti savo sugebėjimais, – tapau tvirtu teisėju, įsiveržiau į pasaulio teisėjų elitą. Nekreipdavau dėmesio į savo padarytas klaidas, juk esu žmogus, o ne mašina. Tos klaidos buvo nepiktybinės, žmogiškos, todėl žaidėjai už jas nepykdavo ir man atleisdavo.

Kai kurios komandos, netgi užsienio, ypač Jugoslavijos, Vengrijos (o jie pasaulyje – geriausi), norėdavo, kad teisėjaučiau jiems žaidžiant. Jiems tikdavo mano teisėjavimo stilius, komandoms leisdavau laisvai žaisti. Buvau nepaperkamas teisėjas. Kartą man siūlė pinigų, bet jų neėmiau, tai daugiau ir nesiūlė.“

Gyvenimo etapai
Jonas Vidmantas Čirūnas gimė 1937 m. birželio 24 d. Kaune. 1962 m. baigė LVKKI. Treneris – K. Šmitas. 1956–1971 m. – Lietuvos vandensvydžio vyrų rinktinės žaidėjas, Baltijos šalių čempionas (1966). Žaidė Kauno rinktinėje, Kauno „Pramprojekto“, „Raudonojo spalio“ vyrų vandensvydžio komandose.
Devynis kartus tapo Lietuvos čempionu (1956–1958, 1963, 1967 m. su Kauno komanda, 1961, 1962, 1964 m. su „Pramprojektu“, 1968 m. su „Raudonuoju spaliu“), Lietuvos taurės laimėtojas (1961, 1966, 1968 m.).

Lietuvos vandensvydžio rinktinės vyr. treneris (1971–1984 m., 1992–1998 m.). Nuo 2000 m. – Kauno plaukimo mokyklos vandensvydžio treneris, nuo 1998 m. – klubo „Ruonis“ prezidentas. Jo treniruojamas „Raudonasis spalis“ net 15 kartų tapo Lietuvos čempionu, „Lituanica“ – 11, „Dainava“ – 1 kartą. Daugkartinių Lietuvos čempionų V. Alekperlio, V. Cariovo, E. Jakimavičiaus, K. Dūdos treneris.

FINA tarptautinės A kategorijos teisėjas (1982), Lietuvos vandensvydžio federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas (1961–1979). Teisėjavo SSRS tautų spartakiadose (1983, 1987 m.), Maskvos (1980), Seulo (1988) olimpinėse žaidynėse, pasaulio vandensvydžio čempionatuose Ekvadore (1982), Italijoje (1984), Ispanijoje (1986), Pasaulio taurės varžybose Los Andžele (1983) ir Barselonoje (1991), Europos čempionatuose Romoje (1983), Sofijoje (1985) ir Bonoje (1989), pasaulio universiadose Bukarešte (1981) ir Zagrebe (1986), pasaulio „Draugystės“ varžybose Havanoje (1984), pasaulio „Geros valios“ žaidynėse Maskvoje (1986).

Apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvos sportui (1997, bronzos 2002) medaliais, Atminimo medaliu (2005), Sporto garbės kryžiumi (2007), LTOK Olimpine žvaigžde (2007), RF nacionalinio olimpinio komiteto Aukso garbės žvaigžde (2007), Kauno miesto savivaldybės trečiojo laipsnio „Santakos“ garbės ženklu (2007).