| Ingvaras Butautas | 2012 m. birželio 27 d. 10:31 |
Pirmieji žingsniai – žvyro aikštelėje
Laikraštis "Sportas": geriausiai visų laikų Lietuvos krepšininkei A. Rupšienei didžiausią įspūdį paliko pirmoji kelionė į pasaulio čempionatą Brazilijoje
Birželio 27 d. 60-metį švenčia legendinė Vilniaus „Kibirkšties“ krepšininkė, du kartus olimpinė čempionė Angelė Rupšienė.
Viena garsiausių Lietuvos krepšininkių pirmuosius žingsnius krepšinio aikštelėje žengė Vilniaus krepšinio mokykloje. Tiesa, nebuvo taip, kad į krepšinį Angelė pateko iš karto. Prieš tai dar buvo išbandytos ir kitos sporto šakos.
PRADŽIA. „Buvo ir gimnastika, ir lengvoji atletika, ir čiuožimas. Bet vėliau mes persikėlėme gyventi prie buvusio „Jaunimo“ stadiono. Po mūsų langais buvo krepšiai, ten jaunimas rinkdavosi žaisti. Taip ir prasidėjo mano krepšinis. Pradėjau lankyti Vilniaus krepšinio mokyklą. Bet vis vien turėjau labai daug laisvo laiko. Tai čiupdavau kamuolį ir eidavau į tą žvyro aikštelę po langais“, – pasakojo apie savo pažintį su krepšiniu Monrealio ir Maskvos olimpinė čempionė.
„Jaunimo“ stadiono krepšinio aikštelėje Angelei teko varžytis su berniukais.
„Mergaitė aš buvau viena. Visi kiti – mūsų kiemo berniukai“, – prisipažino legendinė krepšininkė.
Krepšinį A. Rupšienė žaidė kur kas ilgiau, negu skyrė laiko kitoms sporto šakom, – visą gyvenimą.
„Krepšinį man žaisti sekėsi labiausiai, aš, matyt, jam sutverta. Kokia gi iš manęs gimnastė turint tokį ūgį? Nesu labai aukšta – 168 cm, bet gimnastės turi būti mažos – 150 cm, o gal net ir dar žemesnės. Pagal jų standartus aš visai netikau. O ir dėmesio mažiau man ten skyrė, nes tuo metu į gimnastiką atėjo daug panelių. O čiuožimas? Kiek ten pas mus ta žiema tesitęsia... O ir trenerių mažai buvo. Tiesiog viską išbandžiau ir pasirinkau krepšinį.“
Pirmoji A. Jankūnaitės-Rupšienės komanda buvo 23-iosios vidurinės mokyklos rinktinė. Vėliau ji pateko į Lietuvos jaunučių, jaunių rinktines. Dar vėliau merginą pakvietė reprezentacinė Vilniaus krepšinio ekipa „Kibirkštis“, žaidusi SSRS pirmenybėse.
RINKTINĖ. Lietuvaitė į SSRS rinktinių trenerių akiratį pateko dar būdama jaunė. 1971 m. ji tapo Europos jaunių čempione.
Tais pačiais metais A. Jankūnaitė buvo pakviesta į SSRS suaugusiųjų rinktinę. Ir ne šiaip sau pakviesta, bet vyko su ja į pasaulio čempionatą Brazilijoje. Be to, tapo pasaulio čempione. Tos pirmenybės, anot A. Rupšienės, jai įsiminė ryškiau nei vėlesnės pergalės olimpinėse žaidynėse.
„Tai buvo mano startas SSRS rinktinėje. Nebuvo man pirma kelionė. Prieš tai kelis kartus keliavau su „Kibirkštimi“ į Vokietiją, Lenkiją. O čia juk – pasaulio čempionatas. Aš rinktinėje buvau pati jauniausia, gal dėl to jis man padarė labai didelį įspūdį. Patekus į tokią šalį, o iki tol nieko nemačius, įspūdis buvo stulbinamas. Įspūdinga buvo, kai mūsų žiūrėti ateidavo po 20 tūkst. žmonių milžiniškose salėse. Mes turėjome pasaulinio krepšinio legendą Uljaną Semionovą. Ją visi norėjo pamatyti, todėl į mūsų rungtynes nusidriekdavo didžiulės eilės. O už salės stebino neįsivaizduojami mastai – didybė, automobilių srautai. Mes SSRS tokių nebuvome mačiusios“, – pasakojo legendinė krepšininkė.
Po ketverių metų SSRS rinktinės ir A. Rupšienės laukė dar vienas pergalingas žygis Pietų Amerikoje – pasaulio čempionių titulai pirmenybėse Kolumbijoje.
„Tada moterų krepšinis dar nebuvo įtrauktas į olimpiadų programą. 1976-aisiais patvirtino, kad moterys gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse“, – kalbėjo A. Rupšienė.
SSRS rinktinė tapo pirmąja moterų krepšinio olimpine čempione. Tai įvyko Kanados mieste Monrealyje.
„Vis dėlto olimpinės žaidynės bet kuriam sportininkui – aukščiausia viršūnė. Jos taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Juo labiau kad Monrealis taip pat buvo įdomus, sutvarkytas miestas. Įdomios arenos, neįprasta tvarka, noras laimėti. Pirmasis mano pasaulio čempionatas ir pirmosios olimpinės žaidynės buvo įdomiausios karjeros dalys. Kitos olimpinės žaidynės jau buvo Maskvoje. Todėl, suprantama, įspūdžiai buvo mažesni“, – pasakojo moterų krepšinio legenda.
Nors ir šių olimpinių žaidynių ji nenuvertino: „Vis vien tai tas renginys, kurio mes laukėme, ketverius metus ruošėmės, svajojome dalyvauti. Ketveri metai – daug. Mums, krepšininkėms, ir olimpinės žaidynės, ir pasaulio čempionatai – juk kas ketveri metai vyksta. Kiti sportininkai, kad ir baidarininkai, pasaulio čempionatų gal taip ir nevertina, nes jie vyksta nuolat. O mums nesidžiaugti olimpiadomis ir pasaulio čempionatais neišeina.“
Kitaip A. Rupšienė žvelgia į Europos pirmenybes, kurias lietuvė krepšininkė laimėjo tris kartus.
„Europos čempionatų negalima lyginti nei su pasaulio čempionatu, nei su olimpiada“, – sakė legendinė krepšininkė.
Po Maskvos olimpiados A. Rupšienė atsisveikino su SSRS rinktine.
„Sugyvenome visos gerai. Buvome darbininkės – visoms reikėjo stengtis, bėgti. Kai gyveni kartu stovyklose po tris mėnesius, tai negali su žmonėmis pyktis. Daugiausia nervų kainuodavo svarstymas, ar pakliūsi į tą išsvajotąjį geriausiųjų dvyliktuką, o ne kokie nors pykčiai su merginomis. Nors mes buvome iš visų kraštų: iš Vilniaus, Almatos, Jekaterinburgo, Kijevo...“ – pasakojo A. Rupšienė apie SSRS rinktinės krepšininkių tarpusavio santykius.
MAMA. „Negalima lyginti to, kas yra dabar ir kas buvo prieš 30 metų. Dabar sportininkams viskas leidžiama: pas juos į stovyklas atvažiuoja žmonos, moterims leidžiama atsivežti vaikus. O mano laikais – vaiką pas močiutę, o pati – į stovyklą ir daugiau apie nieką negalvoji, per treniruotes nusikamuoji ir krenti į lovą. Kavalierių tikrai neieškojom...“ – pasakojo A. Rupšienė apie savo kartos krepšininkių stovyklų kasdienybę.
Kaip ir kiekvienai gimdyvei, jai teko nutraukti karjerą. Pasak dukart olimpine čempione tapusios sportininkės, tai jai nebuvo labai skausminga: „Nebuvo man sunku grįžti į sportą. Mano mama tam pastūmėjo. Nors maniau, kad pagimdžiusi papilnėsiu, bet, atvirkščiai, – sulysau. Dėl to labai greitai formą atgavau. Pirmu turu gimus vaikui Vidurinėje Azijoje net gavau geriausios puolėjos prizą.“
Sunkiau būdavo išsiskirti su dukrele stovyklų, karantinų metu.
„Kai pirmą kartą nuvažiavau su „Kibirkštimi“ į stovyklą Druskininkuose, dukrai buvo trys mėnesiai. O vėliau ji priprato prie močiutės ir tos Angelės jai visai nereikėjo... Labiau dukters mama pasiilgdavo. Kadangi iš komandos pagimdžiau anksčiausiai, tai vapėdavau apie savo vaiką visoms. Gal kitoms buvo ir neįdomu, bet nieko bloga man nesakė...“ – prisiminė legendinė krepšininkė.
TRENERĖ. Nuo 1991-ųjų A. Rupšienė 20 metų Lietuvos olimpiniame sporto centre dirbo trenere.
„Darbas sekėsi gerai, tik buvo sunkumų surenkant grupę. Reikėjo važinėti po rajonus. Bet kokios juk neimsi, vis tiek norėdavai perspektyvesnės. O vietos treneriai nelabai tokių norėdavo duoti. Važiuodavom, prašydavom. Po to tos, kurios atvažiavo, nė vienam nesiskundė. Kai reikėdavo išvažiuoti, būdavo ašarų pakalnės... Iš tų mergaičių dabar žaidžia Giedrė Paugaitė, Gintarė Petronytė, Sandra Linkevičienė, Aušra Bimbaitė.“
GYVENIMAS SAU. Baigusi treniruoti A. Rupšienė nutarė skirti daugiau dėmesio sau – pagyventi taip, kaip negalėjo jaunystėje, tada, kai didžiąją gyvenimo dalį sudarė alinančios treniruotės, stovyklos, rezultatų siekimas.
„Gyvenu gerai. Esu apysveikė, finansai labai nekamuoja, viskas gerai. Laiko turiu – ką noriu, tą darau: noriu skaitau, noriu per naktį žiūriu televizorių, o noriu – išsimiegu. Savęs nevaržau. Buvo laikas, kai gyvenau visai kitaip. O dabar atėjo toks, kad reikia pasidžiaugti gyvenimu“, – įsitikinusi legendinė krepšininkė.
LINKĖJIMAI. „Tik nepamirškit „Sporto“ skaitytojams linkėjimų nuo Angelės Rupšienės perduoti“, – baigdama pokalbį prašė du kartus olimpinė čempionė. Tą ir darome. O ją pačią sveikiname su jubiliejumi.
Angelė Rupšienė
Gimė 1952 m. birželio 27 d.
1976 ir 1980 m. – olimpinė čempionė
1971 ir 1975 m. – pasaulio čempionė
1972, 1976, 1978 m. – Europos čempionė
1971 m. – Europos jaunių čempionė
1968, 1981, 1982 m. – Lietuvos čempionė
1977 m. – pasaulio universiados žaidynių laimėtoja
1976 m. – Lietuvos metų sportininkė
1992 m. pripažinta geriausia visų laikų Lietuvos krepšininke
1999 m. – įteiktas IOC diplomas „Moteris ir sportas“
1998 m. – įteiktas LTOK Garbės ženklas
2002 m. – įteikta Olimpinė žvaigždė
2002 m. – įteiktas KKSD antrojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Lietuvos sportui“
2005 m. – įteiktas Padėkos medalis
2007 m. – įteiktas Sporto garbės kryžius
1976 m. – SSRS nusipelniusi sporto meistrė
1997 m. – Lietuvos nusipelniusi trenerė
1982 m. baigė VVPI ir įgijo fizinio lavinimo dėstytojos specialybę
Nuo 1991 m. dirbo LOSC trenere
Viena garsiausių Lietuvos krepšininkių pirmuosius žingsnius krepšinio aikštelėje žengė Vilniaus krepšinio mokykloje. Tiesa, nebuvo taip, kad į krepšinį Angelė pateko iš karto. Prieš tai dar buvo išbandytos ir kitos sporto šakos.
PRADŽIA. „Buvo ir gimnastika, ir lengvoji atletika, ir čiuožimas. Bet vėliau mes persikėlėme gyventi prie buvusio „Jaunimo“ stadiono. Po mūsų langais buvo krepšiai, ten jaunimas rinkdavosi žaisti. Taip ir prasidėjo mano krepšinis. Pradėjau lankyti Vilniaus krepšinio mokyklą. Bet vis vien turėjau labai daug laisvo laiko. Tai čiupdavau kamuolį ir eidavau į tą žvyro aikštelę po langais“, – pasakojo apie savo pažintį su krepšiniu Monrealio ir Maskvos olimpinė čempionė.
„Jaunimo“ stadiono krepšinio aikštelėje Angelei teko varžytis su berniukais.
„Mergaitė aš buvau viena. Visi kiti – mūsų kiemo berniukai“, – prisipažino legendinė krepšininkė.
Krepšinį A. Rupšienė žaidė kur kas ilgiau, negu skyrė laiko kitoms sporto šakom, – visą gyvenimą.
„Krepšinį man žaisti sekėsi labiausiai, aš, matyt, jam sutverta. Kokia gi iš manęs gimnastė turint tokį ūgį? Nesu labai aukšta – 168 cm, bet gimnastės turi būti mažos – 150 cm, o gal net ir dar žemesnės. Pagal jų standartus aš visai netikau. O ir dėmesio mažiau man ten skyrė, nes tuo metu į gimnastiką atėjo daug panelių. O čiuožimas? Kiek ten pas mus ta žiema tesitęsia... O ir trenerių mažai buvo. Tiesiog viską išbandžiau ir pasirinkau krepšinį.“
Pirmoji A. Jankūnaitės-Rupšienės komanda buvo 23-iosios vidurinės mokyklos rinktinė. Vėliau ji pateko į Lietuvos jaunučių, jaunių rinktines. Dar vėliau merginą pakvietė reprezentacinė Vilniaus krepšinio ekipa „Kibirkštis“, žaidusi SSRS pirmenybėse.
RINKTINĖ. Lietuvaitė į SSRS rinktinių trenerių akiratį pateko dar būdama jaunė. 1971 m. ji tapo Europos jaunių čempione.
Tais pačiais metais A. Jankūnaitė buvo pakviesta į SSRS suaugusiųjų rinktinę. Ir ne šiaip sau pakviesta, bet vyko su ja į pasaulio čempionatą Brazilijoje. Be to, tapo pasaulio čempione. Tos pirmenybės, anot A. Rupšienės, jai įsiminė ryškiau nei vėlesnės pergalės olimpinėse žaidynėse.
„Tai buvo mano startas SSRS rinktinėje. Nebuvo man pirma kelionė. Prieš tai kelis kartus keliavau su „Kibirkštimi“ į Vokietiją, Lenkiją. O čia juk – pasaulio čempionatas. Aš rinktinėje buvau pati jauniausia, gal dėl to jis man padarė labai didelį įspūdį. Patekus į tokią šalį, o iki tol nieko nemačius, įspūdis buvo stulbinamas. Įspūdinga buvo, kai mūsų žiūrėti ateidavo po 20 tūkst. žmonių milžiniškose salėse. Mes turėjome pasaulinio krepšinio legendą Uljaną Semionovą. Ją visi norėjo pamatyti, todėl į mūsų rungtynes nusidriekdavo didžiulės eilės. O už salės stebino neįsivaizduojami mastai – didybė, automobilių srautai. Mes SSRS tokių nebuvome mačiusios“, – pasakojo legendinė krepšininkė.
Po ketverių metų SSRS rinktinės ir A. Rupšienės laukė dar vienas pergalingas žygis Pietų Amerikoje – pasaulio čempionių titulai pirmenybėse Kolumbijoje.
„Tada moterų krepšinis dar nebuvo įtrauktas į olimpiadų programą. 1976-aisiais patvirtino, kad moterys gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse“, – kalbėjo A. Rupšienė.
SSRS rinktinė tapo pirmąja moterų krepšinio olimpine čempione. Tai įvyko Kanados mieste Monrealyje.
„Vis dėlto olimpinės žaidynės bet kuriam sportininkui – aukščiausia viršūnė. Jos taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Juo labiau kad Monrealis taip pat buvo įdomus, sutvarkytas miestas. Įdomios arenos, neįprasta tvarka, noras laimėti. Pirmasis mano pasaulio čempionatas ir pirmosios olimpinės žaidynės buvo įdomiausios karjeros dalys. Kitos olimpinės žaidynės jau buvo Maskvoje. Todėl, suprantama, įspūdžiai buvo mažesni“, – pasakojo moterų krepšinio legenda.
Nors ir šių olimpinių žaidynių ji nenuvertino: „Vis vien tai tas renginys, kurio mes laukėme, ketverius metus ruošėmės, svajojome dalyvauti. Ketveri metai – daug. Mums, krepšininkėms, ir olimpinės žaidynės, ir pasaulio čempionatai – juk kas ketveri metai vyksta. Kiti sportininkai, kad ir baidarininkai, pasaulio čempionatų gal taip ir nevertina, nes jie vyksta nuolat. O mums nesidžiaugti olimpiadomis ir pasaulio čempionatais neišeina.“
Kitaip A. Rupšienė žvelgia į Europos pirmenybes, kurias lietuvė krepšininkė laimėjo tris kartus.
„Europos čempionatų negalima lyginti nei su pasaulio čempionatu, nei su olimpiada“, – sakė legendinė krepšininkė.
Po Maskvos olimpiados A. Rupšienė atsisveikino su SSRS rinktine.
„Sugyvenome visos gerai. Buvome darbininkės – visoms reikėjo stengtis, bėgti. Kai gyveni kartu stovyklose po tris mėnesius, tai negali su žmonėmis pyktis. Daugiausia nervų kainuodavo svarstymas, ar pakliūsi į tą išsvajotąjį geriausiųjų dvyliktuką, o ne kokie nors pykčiai su merginomis. Nors mes buvome iš visų kraštų: iš Vilniaus, Almatos, Jekaterinburgo, Kijevo...“ – pasakojo A. Rupšienė apie SSRS rinktinės krepšininkių tarpusavio santykius.
MAMA. „Negalima lyginti to, kas yra dabar ir kas buvo prieš 30 metų. Dabar sportininkams viskas leidžiama: pas juos į stovyklas atvažiuoja žmonos, moterims leidžiama atsivežti vaikus. O mano laikais – vaiką pas močiutę, o pati – į stovyklą ir daugiau apie nieką negalvoji, per treniruotes nusikamuoji ir krenti į lovą. Kavalierių tikrai neieškojom...“ – pasakojo A. Rupšienė apie savo kartos krepšininkių stovyklų kasdienybę.
Kaip ir kiekvienai gimdyvei, jai teko nutraukti karjerą. Pasak dukart olimpine čempione tapusios sportininkės, tai jai nebuvo labai skausminga: „Nebuvo man sunku grįžti į sportą. Mano mama tam pastūmėjo. Nors maniau, kad pagimdžiusi papilnėsiu, bet, atvirkščiai, – sulysau. Dėl to labai greitai formą atgavau. Pirmu turu gimus vaikui Vidurinėje Azijoje net gavau geriausios puolėjos prizą.“
Sunkiau būdavo išsiskirti su dukrele stovyklų, karantinų metu.
„Kai pirmą kartą nuvažiavau su „Kibirkštimi“ į stovyklą Druskininkuose, dukrai buvo trys mėnesiai. O vėliau ji priprato prie močiutės ir tos Angelės jai visai nereikėjo... Labiau dukters mama pasiilgdavo. Kadangi iš komandos pagimdžiau anksčiausiai, tai vapėdavau apie savo vaiką visoms. Gal kitoms buvo ir neįdomu, bet nieko bloga man nesakė...“ – prisiminė legendinė krepšininkė.
TRENERĖ. Nuo 1991-ųjų A. Rupšienė 20 metų Lietuvos olimpiniame sporto centre dirbo trenere.
„Darbas sekėsi gerai, tik buvo sunkumų surenkant grupę. Reikėjo važinėti po rajonus. Bet kokios juk neimsi, vis tiek norėdavai perspektyvesnės. O vietos treneriai nelabai tokių norėdavo duoti. Važiuodavom, prašydavom. Po to tos, kurios atvažiavo, nė vienam nesiskundė. Kai reikėdavo išvažiuoti, būdavo ašarų pakalnės... Iš tų mergaičių dabar žaidžia Giedrė Paugaitė, Gintarė Petronytė, Sandra Linkevičienė, Aušra Bimbaitė.“
GYVENIMAS SAU. Baigusi treniruoti A. Rupšienė nutarė skirti daugiau dėmesio sau – pagyventi taip, kaip negalėjo jaunystėje, tada, kai didžiąją gyvenimo dalį sudarė alinančios treniruotės, stovyklos, rezultatų siekimas.
„Gyvenu gerai. Esu apysveikė, finansai labai nekamuoja, viskas gerai. Laiko turiu – ką noriu, tą darau: noriu skaitau, noriu per naktį žiūriu televizorių, o noriu – išsimiegu. Savęs nevaržau. Buvo laikas, kai gyvenau visai kitaip. O dabar atėjo toks, kad reikia pasidžiaugti gyvenimu“, – įsitikinusi legendinė krepšininkė.
LINKĖJIMAI. „Tik nepamirškit „Sporto“ skaitytojams linkėjimų nuo Angelės Rupšienės perduoti“, – baigdama pokalbį prašė du kartus olimpinė čempionė. Tą ir darome. O ją pačią sveikiname su jubiliejumi.
Angelė Rupšienė
Gimė 1952 m. birželio 27 d.
1976 ir 1980 m. – olimpinė čempionė
1971 ir 1975 m. – pasaulio čempionė
1972, 1976, 1978 m. – Europos čempionė
1971 m. – Europos jaunių čempionė
1968, 1981, 1982 m. – Lietuvos čempionė
1977 m. – pasaulio universiados žaidynių laimėtoja
1976 m. – Lietuvos metų sportininkė
1992 m. pripažinta geriausia visų laikų Lietuvos krepšininke
1999 m. – įteiktas IOC diplomas „Moteris ir sportas“
1998 m. – įteiktas LTOK Garbės ženklas
2002 m. – įteikta Olimpinė žvaigždė
2002 m. – įteiktas KKSD antrojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Lietuvos sportui“
2005 m. – įteiktas Padėkos medalis
2007 m. – įteiktas Sporto garbės kryžius
1976 m. – SSRS nusipelniusi sporto meistrė
1997 m. – Lietuvos nusipelniusi trenerė
1982 m. baigė VVPI ir įgijo fizinio lavinimo dėstytojos specialybę
Nuo 1991 m. dirbo LOSC trenere