Venesuela lietuvius pasitiko būgnais ir šokiais

„Jei ne krepšinis, turbūt niekuomet nebūtume susitikę“, – kratydamas rankas iš Karakaso oro uosto atvykimo salės traukiantiems keleiviams, lietuviškai kartojo marškinėliais su Vyčiu vilkintis vyriškis. Sekmadienio naktį Lietuvos krepšinio rinktinė pasiekė mūšio lauką – neprognozuojamą it prezidentas Hugo Chavezas, pavojingą lyg Karibų jūros pakrantės džiunglės, tačiau savo svetingumą pademonstruoti trokštančią Venesuelą.

Nors daug kam iki šiol sunku suprasti, kodėl paskutinių kelialapių į olimpinį vyrų krepšinio turnyrą dalybas nuspręsta surengti už tūkstančių kilometrų nuo olimpiados sostinės Londono nutolusioje Venesueloje, nors net likus savaitėms iki atrankos varžybų tebesklido gandai apie tikrą ir tariamą organizatorių aplaidumą, Lietuvos krepšininkai jau dairosi po 12 komandų likimą nulemsiančio Karakaso panoramą.

Palikusi už nugaros betono ir stiklo karaliją Hjustone, rinktinė šeštadienio pavakarę atvyko į vešliomis palmėmis apkaišytą ir tarp tiesiai iš Karibų jūros kylančių beveik kilometro aukščio kalvų išsimėčiusią Venesuelos sostinę.

Penkias valandas užsakomuoju reisu kartu su Rusijos rinktine skridusius lietuvius, vos išlipusius iš lėktuvo, pirmasis pasitiko Lietuvos garbės konsulas Venesueloje Borisas Petrusevičius su Karakase įsikūrusių tautiečių bendruomenės atstovų palyda.

Krepšininkų atvykimui Karakaso oro uoste buvo pasirengta iš anksto: pro bagažo patikros punktą lietuviai ir rusai pražygiavo nė nestabtelėję, o atvykimo salėje jų laukė trumpi vietos ansamblių pasirodymai: tautiniais rūbais pasipuošę venesueliečiai mušė būgnus ir šoko, o smalsuoliai skubėjo pasinaudoti proga nusifotografuoti su aukštaūgiais svečiais.

Nors krepšinis Venesueloje populiarumu neprilygsta beisbolui ar futbolui, pirmą kartą antiimperialistu save tituluojančio H. Chavezo valdomai šaliai patikėtas tokio rango tarptautinis krepšinio turnyras naftos turtingai, tačiau su skurdu, nusikalstamumu ir korupcija sunkiai susitvarkančiai valstybei svarbus kaip galimybė pasireklamuoti tarptautinėje arenoje.



Tačiau klausimas, ar daugiau nei 7 mln. gyventojų glaudžiantis didmiestis, kuriame kasdien įvykdoma daugiau žmogžudysčių nei bet kurios kitos šalies sostinėje, pasirengęs atsiverti pasauliui, išliks atviras iki pat olimpinės atrankos turnyro pabaigos.

Jei krepšininkams veikiausiai neteks tiesiogiai pajusti įtemptos Karakaso atmosferos, tai aštuonios dešimtys Lietuvos sirgalių, atskridusių į Venesuelą iš Vilniaus tą pačią dieną, kaip ir nacionalinė komanda, turės prisitaikyti prie stulbinančių laukinio H. Chavezo socializmo kontrastų.

Daugiau nei dvigubai nuo oficialiojo besiskiriantis Venesuelos valiutos – bolivaro – kursas juodojoje rinkoje, juokingos degalų kainos ir nemažiau graudūs po Karakaso gatves zujantys į metalo laužo supirktuves besiprašantys automobiliai, prie penkių žvaigždučių viešbučių išrikiuoti prabangūs visureigiai ir automatiniais ginklais apsikarstę apsauginiai bei policija: tokie Venesuelos sostinės gyvenimo ypatumai pirmiausia krinta į akis kiekvienam atvykėliui.

Tai, jog kova dėl olimpinių kelialapių vyks itin savitoje aplinkoje, patvirtina vien unikali laiko juosta, kurioje gyvena vienintelė Venesuela: iš Lietuvos atvykusiems svečiams laikrodžius čia reikia pasukti atgal 7 su puse valandos.

„Tai – mūsų prezidento „išradimas“. Kam jis reikalingas? Niekas to mums nepasakė, klauskite paties Chavezo“, – pasiteiravus apie nežinia iš kur atsiradusį pusvalandį, apmaudžiai šypteli viešbučio darbuotoja.

Primename, kad liepos 2-8 d. vyksiančio olimpinio atrankos turnyro B grupėje lietuvių varžovais bus Nigerijos ir Venesuelos ekipos.