„Savanoriai buvo milžiniška žaidynių varomoji jėga. Esu jiems labai dėkingas už pagalbą," - sako žaidynių direktorius Kęstutis Petraitis
Jie pirmieji sužinodavo organizatorių planus. Pirmieji pamatydavo, kaip tie planai ima ir pradeda griūti. Pirmieji suskubdavo taisyti padėties ir tartis su vadovais - ką daryti!? Pirmieji lėkdavo su naujom užduotim. Pirmieji - pasitikti užsienio svečių: susipažinti, padėti, paaiškinti.
Bet paskutiniai parsirasdavo namo žinodami, kad gaus barti nuo mamos ar tėčio, nes per ilgai užsibuvo... Jaunatviškas entuziazmas, šilti atsiliepimai ir padėkos iš užsienio delegacijų bei žaidynių organizatorių lūpų, bičiulystė ir noras dalyvauti buvo ta jėga, kuri neleido savanoriams nustygti vietoje.
5-ųjų TAFISA pasaulio sporto visiems žaidynių savanoriai visą savaitę pasipuošę ryškiais oranžiniais marškinėliais zujo po Šiaulius, kitus regiono miestus. Liepos 5-11 dienomis čia vyko neeilinis renginys, į kurį susirinko 7000 svečių iš 62 pasaulio šalių. Tūkstančiai svečių - tai tūkstančiai jų klausimų apie apgyvendinimą, susisiekimą, maitinimą, renginių programą, į kuriuos pirmieji atsakymus pateikdavo... žinoma, kad savanoriai!
„Savanoriai buvo milžiniška žaidynių varomoji jėga. Jiems teko atlikyti didžiulį krūvį, sutikti tūkstančius svečių, suderinti daugybę kartais gal net nesuderinamų dalykų. Esu jiems labai dėkingas už pagalbą. Tokio masto renginiai be savanorių būtų tiesiog neįmanomi‘ - sako žaidynių direktorius Kęstutis Petraitis.
Organizatoriai pripažįsta, kad žaidynių pradžioje abi pusės - tiek užsienio svečiai tiek juos pasitikę koordinatoriai patyrė tikrų tikriausią kultūrinį šoką. Skirtingų šalių atstovų punktualumo suvokimas, bendravimo būdas, pageidavimai, lūkesčiai, temperamentas - labai koregavo planus.
„Žaidynėms savanoriai ruošėsi beveik metus, rengėme paskaitas, pasitarimus, dalyvavome daugybėje renginių. Visgi, pradėjus plūsti užsienio svečiams, vėluojant lėktuvams, keičiantis dalyvių skaičiui ir planams, teko patirti begalę sunkumų“ - sako G. Brazlauskaitė. „Savanoriai dirbo labai sunkiai, atlaikė visus kilusius nesusipratimus ir per trumpą laiką tapo meistriški derybininkai, organizatoriai, pagalbininkai“.
G. Brazlauskaitės teigimu savanoriai dirbdavo už tris, keturis. Jų nereikdavo raginti, prašyti - patys pamatę atvažiuojantį autobusą lėkdavo pasitikti svečių, iškrauti daiktų ar pasisiūlyti pagelbėti. Dienos renginiams pasibaigus savanorius tekdavo per jėgą varyti namo pailsėti - jie vis dar norėdavo šnekučiuotis, bičiuliautis, dalintis įspūdžiais.
„Manau, kad iš jų išaugs labai daug gerų žmonių. Aktyvių, geranoriškų, veržlių žmonių karta. Iš šių žaidynių išsinešu patį šviesiausią ir šilčiausią jausmą. Geresnė visuomenė kuriama čia ir dabar“, - sako Giedrė.
Savanoriavo ne tik jaunimas, bet ir dirbantys žmonės – turėdami ūpo išnaudojo vakarus, nes ir tuo metu žaidynių renginiai virte virė, jiems buvo įdomu ne tik stebėti, bet ir prisidėti prie organizacinių reikalų.
Paklausti savanoriai džiaugėsi, kad žaidynės jiems - galimybė įgyti patirties ateičiai, paįvairinti kasdienybę, susirasti draugų iš viso pasaulio. Jau dabar nekantraudami jie dairosi galimybių savanoriauti renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.