Iš Vilniaus oro uosto čempionai per sostinės centrą atviru autobusu vyko iki „Holiday Inn“ viešbučio
Visų skeptikų prognozes sutrypę ir į Lietuvą penktą auksą parvežę Kazio Maksvyčio treniruojami jauniai buvo pasitikti ne ką prasčiau nei vyrų rinktinė. Penktadienio naktį krepšininkus Vilniaus oro uoste pasitiko minia aistruolių ir žurnalistų, laukė orkestras. Mieste, paskui krepšininkų autobusą, išsirikiavo ir kelis šimtus metrų nutįso automobilių kolona.
Iš Vilniaus oro uosto čempionai per sostinės centrą atviru autobusu vyko iki „Holiday Inn“ viešbučio. Autobusas važiavo Švitrigailos gatve iki Lukiškių aikštės, tada - Gedimino prospektu iki Vilniaus gatvės ir per Žaliąjį tiltą iki viešbučio.
Kazio Maksvyčio auklėtinius pasitiko gausus būrys žurnalistų, taip pat - artimųjų ir fanų. Nugalėtojus pasveikino ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis, kurio sūnus Tautvydas irgi tapo čempionu.
Antradienį krepšininkai bus pagerbti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, o vakare pasirodys „Siemens arenoje“ per Lietuvos ir Islandijos vyrų rinktinių mačo didžiąją pertrauką.
Čempionus raštu jau pasveikino tiek Respublikos Prezidentė, tiek premjeras, tiek ir Seimo pirmininkė.
Į simbolinę 2012 metų Senojo žemyno pirmenybių rinktinę pateko ir Edgaras Ulanovas.
Tai buvo jau penktasis sėkmingas iš eilės Kazio Maksvyčio treniruojamos kartos finalas. Būdami 15-mečiai jie laimėjo olimpinį festivalį, vėliau tapo 16-mečių, 18-mečių Europos bei 19-mečių pasaulio čempionais.
2011-ais metais tada dar 19-mečiai mūsiškiai, kurių gretose buvo ir Jonas Valančiūnas, tapo pasaulio čempionais, kai Latvijoje vykusių pirmenybių finale 85:67 pranoko serbus.
Čempionatas Slovėnijoje šiai, auksine vadinamai 1992 metais gimusių krepšininkų kartai, jau paskutinis jaunimo turnyruose. Kaip atskleidė komandos treneris, tikriausiai paskutinis ir jam. Kai kuriuos žaidėjus nuo vaikystės pažįstantis treneris teigė, kad būtų sunku pradėti treniruoti naują komandą.
„Aš šiuos žaidėjus pažįstų ne tik nuo šešiolikmečių rinktinės. Edgarą (Ulanovą), Vytenį (Čižauską) pažįstų nuo pirmos klasės ir šie žaidėjai man yra labai brangūs. Dabar imti treniruoti svetimus šešiolikmečius būtų labai sunku. Visko gali būti, bet apie tai negalvoju“.
Pasak K. Maksvyčio, jo auklėtiniams pavyko įveikti vidinius nesutarimus ir per svarbias rungtynės jie mokėjo susikaupti.
„Šis čempionatas buvo kitoks nei ankstesni“, – kalbėjo treneris. Buvo pykčių, negražių dalykų, mažai trūko iki muštynių ant atsarginių suoliuko. Ši komanda parodė, kad nėra nenugalima, tačiau tuo pačiu įrodė, kad yra kovojanti iki galo ir nepasiduodanti. Svarbiausia – šie vyrukai įrodė, kad svarbias rungtynes moka žaisti gerai“.
Į Lietuvos krepšinio istoriją įsirašęs treneris savo žaidėjams linkėjo neužriesti nosies ir toliau siekti krepšinio aukštumų.
„Norėčiau, kad šie vaikinai papildytų vyrų rinktinę. Tačiau dabar jie privalės pamiršti, ką laimėjo ir savo vertę pradėti įrodinėti iš naujo klubinėse komandose ir vyrų krepšinyje. Jaunimo čempionatuose jie laimėjo viską. Sveiki atvykę į vyrų krepšinį“.
Legendinis krepšininkas, dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis taip pat pažymėjo dvidešimtmečių kovingumą, o svarbiausia – tikėjimą pergale.
„Prastai čempionatą pradėjusi ir be lyderio žaidusi komanda susikaupė ir įrodė, kad moka ne tik gražiai žaisti, bet ir laimėti. Šiuo laimėjimu komanda į jaunių krepšinio istoriją įrašė naują pergalių seriją, kurią bus sunku pakartoti ne tik Lietuvai, bet ir Europai. Taip pat komanda parodė pavyzdį kaip reikia kautis ne tik visoms dabartinėms, bet ir ateities rinktinėms“, – kalbėjo A. Sabonis.
Žurnalistai paprašė pakelti rankas tuos žaidėjus, kurie prieš čempionatą tikėjosi iškovosią auksą. Tik pusė jų pakėlė rankas. Tarp jų ir į simbolinį geriausių žaidėjų penketą patekęs Edgaras Ulanovas. Jis teigė, kad komandos stiprybė buvo vienybėje.
„Mes girdėjome visko. Ir kad esame „pasikėlę“, ir kad be Jono (Valančiūno) negalime nieko, tačiau tokios kalbos mus tik dar labiau motyvavo. Komandos stiprybė - vienybėje, o stipriausias tas kuris atsistoja. Mes tą ir įrodėme ir reikiamu momentu pademonstravome gerą krepšinį“.
Krepšininkas teigė, kad už čempiono titulą komanda buvo dėkinga ir aukštesnėms jėgoms. Prieš Slovėnijos ir Ispanijos rungtynes žaidėjams buvo minčių, kad slovėnai gali tyčia pralaimėti nieko jiems nelemiančias rungtynes. E. Ulanovas pasakojo, kad po tų rungtynių žaidėjai šėlo viešbutyje ir nepamiršo padėkoti ir Dievui.
E. Ulanovas sakę likusią vasarą skirs poilsiui. Vyks pas motiną į užsienį, o po to treniruosis asmeniškai. Žaidėjas papasakojo, kad dabar labiausiai norėtų žaisti Kauno „Žalgiryje“, kuriam ir priklauso, tačiau pripažino, kad iki to jam dar reikia gerokai „ūgtelėti“.
Penktu čempionišku tinkleliu ir septyniomis siūlėmis kaktoje pasipuošęs Dovydas Redikas teigė, kad finalo rungtynės buvo vienos sunkiausių per visą šios rinktinės istoriją.
„Šis finalas buvo pirmas tikrai vertas finalo vardo. Ankstesnius finalus laimėdavome 10–20 taškų skirtumais ir paskutinės minutės būdavo tik formalumas. Šiose rungtynėse nervų karas truko iki paskutinės sekundės. Tokios sekundės krepšinyje ir yra mylimiausios, todėl šis auksas ir yra brangiausias“.
D. Redikas dar pasiūlė visiems neigiamai komentavusiems rinktinės rezultatus užsikrušti ir toliau kiurksoti (krepšininkas pavartojo kiek „kietesnį“ žodį) prie savo kompiuterių.
Europos čempionatas Slovėnijoje buvo penktas pergalingas iš eilės K. Maksvyčio treniruojamos kartos aukščiausio lygio turnyras. 2007 metais, būdami penkiolikos, jie laimėjo olimpinį festivalį, po to tapo 16-mečių, 18-mečių Europos bei 19-mečių pasaulio čempionais.
Sekmadienį Liublianoje pasibaigusių Europos pirmenybių finale lietuviai, net ir iššvaistę 16 taškų pranašumą, rezultatu 50:49 (24:11, 12:13, 7:12, 7:13) nugalėjo bendraamžius iš Prancūzijos.