Dar viena olimpiečių komanda

Kiekvienoje specialistų grupėje buvo po 28 ir 30 atskirų sporto šakų federacijų prezidentų ir generalinių sekretorių, sporto skyrių vedėjų.

BILIETAI. Vieniems sporto specialistams tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės, kurias jie stebėjo iš arti, o Kauno sporto skyriaus vedėjui, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Vykdomojo komiteto nariui Albinui Grabnickui – jau šeštosios. Jam teko būti Barselonos, Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse.

Sporto specialistai buvo savotiška palaikymo komanda, jie stengėsi patekti į kuo daugiau varžybų, pamatyti, kaip atrodo olimpinės sporto bazės, pavaikščioti po olimpinį parką, kaimelį ir, žinoma, sirgti už mūsų sportininkus.

Tai jiems, dirbantiems visuomeniniais pagrindais, – didžiulis atlygis.

Lietuvos sporto specialistams buvo sudarytos puikios sąlygos. Jau oro uoste juos ir rėmėjus pasitiko LTOK Vykdomojo komiteto nariai Valentinas Paketūras ir Algimantas Gudiškis. Autobusas visus nugabeno į viešbutį „Novotel“.

LTOK sudarė galimybę patekti į visas varžybas, kuriomis tik domėjosi mūsų sporto specialistai. Daugiausia norinčiųjų buvo stebėti lengvosios atletikos, krepšinio, dviračių treko, teniso, plaukimo varžybas. Didelė grupė specialistų stebėjo iškilmingą žaidynių atidarymą, jiems palikusį dvejopą įspūdį.

Vieniems patiko, o kiti atidarymu nebuvo itin sužavėti, nes jis pasirodė per daug ištęstas, ypač pirmoji dalis. Atidarymo ceremonija britams kainavo apie 27 mln. svarų. Į apie tris valandas trukusias atidarymo iškilmes bilietų kainos buvo nepaprastai didelės, patys brangiausi bilietai kainavo 1600 svarų.

80 tūkst. žiūrovų vietų turintis olimpinis stadionas buvo pilnutėlis, todėl Lietuvos sporto specialistai džiūgavo, kad ir jie galėjo dalyvauti Londono olimpinių žaidynių atidaryme, į kurį ne visiems norintiems britams buvo lemta patekti.

MARŠKINĖLIAI. Į varžybas turėję bilietus Lietuvos specialistai iš viešbučio dažniausiai vykdavo kartu. Visi būdavo apsirengę vienodais žaliais sportiniais marškinėliais, visiems dariusiais didelį įspūdį. Olimpiniame parke savanoriai per mikrofoną mūsų sporto specialistus dažnai garsiai pasveikindavo ir pamojuodavo rankomis, tardami „Eina Lithuania!“

Daug kas su mūsiškiais norėjo apsikeisti sportiniais marškinėliais, tačiau nė vienas tuo nesusiviliojo, nes marškinėliai tikrai buvo išskirtiniai ir, kaip sakė Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas Česlovas Garbaliauskas, – kone aukso vertės.

„VETERANAS“. Toliausiai teko važiuoti kauniečiui A. Grabnickui, nes buriavimo varžybos vyko per 200 km nuo Londono – Pietų Anglijoje, Lamanšo pakrante garsėjančiose Veimuto apylinkėse. Jis buvo įtrauktas į trejų olimpinių žaidynių Lietuvos delegacijos sudėtį, o per Pekino olimpines žaidynes buvo net buriuotojų komandos vadovas.

Kauno sporto skyriaus vedėjas negalėjo pasakyti, kurios iš jo matytų šešerių olimpinių žaidynių buvo pačios geriausios. Kiek buvo įmanoma, Londone jis stengėsi pamatyti kuo daugiau sporto bazių, nebuvo tik su už 200 km nuo Londono gyvenusiais buriuotojais. Matė lengvosios atletikos, krepšinio, bokso, dziudo varžybas.

Bene didžiausią įspūdį A. Grabnickui darė lengvosios atletikos varžybos ir didžiulis anglų dėmesys savo atletams. Visas 80 tūkst. žiūrovų vietų turintis stadionas tiesiog nenuleisdavo akių nuo savo sportininkų, didžiulėmis ovacijomis juos palydėdavo į kiekvienos rungties varžybų startą. Per televiziją anksti rytais Kauno sporto skyriaus vedėjas matydavo, kiek daug dėmesio buvo skiriama Anglijos olimpiečiams – buvo rodomos jų gimtosios vietos, kur sportininkai pradėjo sportuoti, kalbinami jų pirmieji treneriai.

„Vienoje anglų televizijos laidų mačiau ir Rūtą Meilutytę su treneriu – mūsų sportininkė buvo apsirengusi gražia nacionaline apranga ir labai pakiliai kalbėjo apie Lietuvą“, – sakė A. Grabnickas.

Tačiau jį labiausiai jaudino, kaip nusigauti į buriavimo varžybas, kurios bene labiausiai jam prie širdies. „Buriavimo varžybos paprastai vyksta atskirai, gal tik Barselonoje buvo rungtyniaujama netoli nuo olimpinio kaimelio. Kitos pasaulio šalys turi daugiau buriuotojų ir klubų, tačiau Londone dalyvavo net trys „Bangpūčio“ klubo buriuotojai, rungtyniavę trijų klasių varžybose. Bandžiau pasiaiškinti ir pasižiūrėti, kokia dar pasaulio šalis iš vieno klubo turi tiek daug buriuotojų, bet kol kas nelabai ką radau“, – sakė A. Grabnickas.

Pasak A. Grabnicko, Veimute buvo juntama jūrinė dvasia – senos angliškos tradicijos, atributika, senoviškos ir šiuolaikinės jachtos. Britai gerai supranta buriavimą, visose 10 buriavimo klasių, kuriose dalyvavo jų sportininkai, jie rungtyniavo sėkmingai. Šis didelis buriavimo entuziastas jaudinosi, kad oro sąlygos buvo gana sudėtingos ir Gintarei Scheidt.

„Ji – universali buriuotoja, patobulėjo, kai tenka rungtyniauti, pučiant stipriam vėjui. Gintarė varžėsi gana neblogai, tačiau jai užimti prizinę vietą buvo sudėtinga. Buvo sunku priešintis daugiau sveriančioms varžovėms. Jeigu būtų buvusios kintančios oro sąlygos, ji galėjo pakilti gerokai aukščiau. Deja, visas dienas pūtė stiprokas vėjas“, – sakė A. Grabnickas.

DEBIUTANTAS. Pirmą kartą olimpines žaidynes stebėjęs Lietuvos badmintono federacijos (LBF) prezidentas, Kabelinės televizijos ir interneto Tauragėje ir Šilalėje vadovas bei pagrindinis akcininkas tauragiškis Vilmantas Liorančas teigė, kad jis patyrė nepakartojamų įspūdžių, ypač fantastiškas jam pasirodė iškilmingas žaidynių atidarymas.

Pasak jo, kiekvieno sportininko ir paprasto žmogaus svajonė – nuvykti į tokio aukšto lygio varžybas. „Londone susirinko įvairių Lietuvos sporto šakų federacijų prezidentų ir generalinių sekretorių, užmegzti nauji kontaktai ir pažintys leido susidaryti vaizdą, kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais jie gyvena.
Daug geriau susipažinome su kitomis sporto šakomis. Turėjau nemažai bilietų į badmintono varžybas, bet norėjosi pamatyti ir kitas sporto šakas. Kai su specialistais pamačiau jų varžybas, ta sporto šaka pasidarė daug patrauklesnė ir įdomesnė. Pavyzdžiui, „Formulė-1“, – kalbėjo LBF prezidentas.

V. Liorančas, be badmintono, dar matė plaukimo, irklavimo, kuriose rungtyniavo vienvietininkas Mindaugas Griškonis, patekęs į B finalą, bei dvejas krepšinio rungtynes. Per susitikimą su Nigerija jis atsidūrė Lietuvos sirgalių būryje, bet nebuvo pasirengęs ištverti didžiulio triukšmo ir persėdo kitur. „Labai keista, kad visa salė palaikė Nigerijos komandą, o norėjosi, kad būtų atvirkščiai“, – teigė jis.

Su Tarptautine badmintono federacija V. Liorančui pažinčių užmegzti nereikėjo, nes jis nuolat dalyvauja įvairiuose Tarptautinės ir Europos badmintono federacijos organizuojamuose posėdžiuose bei konferencijose. Londone Tarptautinė badmintono federacija jokių susitikimų neorganizavo, todėl mūsų federacijos prezidentui su vadovybe susitikti neteko.

Pasak V. Liorančo, per olimpines badmintono kovas truputį pasikeitė pati varžybų sistema. Kaip ir per Pekino olimpines žaidynes, iš pradžių buvo žaidžiama ratų sistema, o po to – vieno minuso. Mūsų federacijos prezidentas teigiami įvertino Akvilės Stapušaitytės žaidimą, sportininkė stengėsi, bet nugalėti pasaulio 20-ąją raketę praktiškai buvo neįmanoma.

LBF prezidentas didžiuojasi, kad Tauragėje badmintonas nuo seno turi gražias tradicijas, rinktinės vyr. treneris Juozas Špelveris ir A. Stapušaitytė – taip pat tauragiškiai. Per šių metų Lietuvos čempionatą, vykusį vasario mėnesį, net šeši aukso medaliai iš aštuonių atiteko tauragiškiams.

KVIETIMAS. Savo trečiąsias olimpines žaidynes (Atėnų, Pekino ir Londono) stebėjęs Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) prezidentas Leonardas Čaikauskas teigė, kad jos visos buvo skirtingos. Kaip ir Tarptautinės žolės riedulio federacijos vadovai, jis buvo kiek nusivylęs iškilmingu žaidynių atidarymu, nors tai ir buvo visiškai nauja, palyginti su jau matytoms olimpinėmis žaidynėmis.

„Savaip supratome tą anglišką juoką. Karalienė Elžbieta – didelė asmenybė, visą laiką yra lyg ir neliečiama, jos karališkasis įvaizdis ir turi išlikti – tačiau vaizdo klipe ji parodoma šokanti su parašiutu. Savotiškas pokštas, tačiau anglai yra anglai“, – sako L. Čaikauskas.

LŽRF prezidentas atidžiai stebėjo pačią varžybų organizaciją, sporto bazes, nes jam pačiam Lietuvoje teko rengti 10 aukšto lygio čempionatų. „Stebino tai, kad kone visos sporto bazės surinktos tik olimpinėms žaidynėms, o po to dauguma jų bus sulygintos su žeme. Negi anglai turi tiek daug sporto bazių, kad jų nereikia palikti sportininkams?

Girdėjau, kad olimpinis stadionas taip pat sumažės per pusę, bus nukeltos tribūnos, ir jis bus atiduotas kažkokiam klubui. Vadinasi, anglai labai gerai išsprendė klubų sistemą, jiems netgi patikima prižiūrėti ir tvarkyti olimpinį stadioną. Visa tai po truputį ateina ir pas mus“, – savo įspūdžiais dalijosi L. Čaikauskas.

LŽRF prezidentą nustebino tai, kad labai daug žiūrovų stebėjo badmintono varžybas, jis taip pat lankėsi žolės riedulio, plaukimo, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos renginiuose. Jį gal kiek nuvylė tai, kad per žolės riedulio varžybas, kurias galėjo stebėti apie 18 tūkst. žiūrovų, rungtynių pertraukų metu nebuvo galima pasikalbėti su savo kolegomis, esant tokiai masei žmonių buvo tiesiog neįmanoma rasti vienas kito ir pasikalbėti.

Tačiau Tarptautinė žolės riedulio federacija (FIH) išsprendė šį klausimą. Olimpinių žaidynių dienomis ji buvo įsikūrusi „Santa Paulo“ viešbutyje, tad šis tapo lyg ir žolės riedulininkų olimpiniu kaimeliu. L. Čaikauskas buvo nustebintas, kad vieną dieną FIH prezidentas, Mechiko olimpinių žaidynių bronzinis vartininkas ispanas Leandro Negre ir Europos žolės riedulio federacijos generalinis sekretorius Davidas Balbirnie iš Dublino pakvietė jį papietauti į Karališkojo akademinio irklavimo klubo restoraną.

„Šiemet Malaizijoje vyks FIH Vykdomojo komiteto rinkimai, bus renkama nauja taryba. Su federacijos prezidentu ta tema nemažai kalbėjomės. Buvau susitikęs ir su kitų šalių federacijų prezidentais, su Škotijos žolės riedulio federacijos prezidentu derėjomės, kaip įsigyti uždarų patalpų žolės riedulio dangos, kurią pas mus turi tik Lietuvos rankinio federacija.

Su Belgijos žolės riedulio federacijos prezidentu kalbėjomės apie tai, kad jie savo klubuose norėtų matyti kelias mūsų žaidėjas. Žinant mūsų situaciją, daug sportininkių norėtų išvažiuoti, todėl visus reikalus reikėtų spręsti per LŽRF, o ne atskirai, kad užsienio klubai leistų mūsų sportininkėms atstovauti Lietuvai svarbiausiose metų varžybose“, – sako L. Čaikauskas.

Anglijoje dirba arba žaidžia nemažai Lietuvos žolės riedulininkių. L. Čaikauskas susitiko ir su jomis. Nutarta įkurti Lietuvos žolės riedulininkių štabą Londone, kuriam vadovaus prieš aštuonerius metus iš Lietuvos išvykusi šiauliečių trenerė Ieva Simonaitytė.