Laikraštis "Sportas": apie tai, kaip krepšinis virto atpirkimo ožiu, nors Londone Lietuvos rinktinė pateko tarp aštuonių stipriausių planetos ekipų
Londone auksu, sidabru ir bronza suspindo naujoji mūsų sporto didvyrių karta. Meistriškumo pagrindus įgavusi Nepriklausomoje Lietuvoje. Stipri, užsispyrusi, kupina sportinio pykčio, bet kartu linksma, lengvai bendraujanti, nekaustoma nurodymų iš viršaus.
Jie – didvyriai dar ir dėl to, kad į olimpines aukštumas įkopė ne per moderniausius treniruočių centrus Lietuvoje ar gaudami pasirengimui tokių lėšų, kurios skiriamos daugybei už lietuvių nugarų likusių sportininkų.
Rūta Meilutytė buvo priversta persikelti į Angliją, nes Lietuvoje paprasčiausiai neturėjo sąlygų normaliai sportuoti.
Laura Asadauskaitė olimpinio aukso link žengė iš jokių standartų neatitinkančio privataus sporto klubo baseino. Todėl per sutiktuves Vilniaus Rotušėje valdžios atstovų ji prašė: „Pastatykite mums baseiną bent vieną. Padorų. Kur vanduo šiltas ir lubos nekrenta.“
Išvydę Visagino irkluotojų bazę, nemažai kitų šalių atletų tikriausiai išvis mestų sportą, o ne ryžtųsi ten treniruotis. Jevgenijui Šuklinui šie vargani statybininkų vagonėliai tapo tramplinu į olimpines aukštumas.
Evaldas Petrauskas ir Aleksandras Kazakevičius – puikus pavyzdys, kad suvienijus jėgas galima daug pasiekti. Jie – Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtiniai. Kartu su kitais talentais surinkti čia, kad galėtų sportuoti su lygiaverčiais partneriais.
Lietuva nepagailėjo ne tik plojimų, džiaugsmo ašarų, palaikymo šūksnių, bet ir užtarnautų solidžių premijų šiems didvyriams, parvežusiems vertingiausią medalių kraitį per nepriklausomybės metus.
Tik gaila, kad labai greitai pamirštami ir nurašomi tie, kurie visus nepriklausomybės metus aukštai iškėlę nešė Lietuvos sporto vėliavą. Kuriems meldėsi ir, neabejotinai, daug metų melsis šimtai tūkstančių sirgalių.
Įveikusi neįtikėtinai aukštą atrankos barjerą ir Londone tarp aštuonių stipriausių planetos komandų patekusi vyrų krepšinio rinktinė staiga tapo atpirkimo ožiu.
Net viena olimpinių čempionių nepraleido progos pareikšti: „Mūsų finansavimas – gerokai mažesnis, o krepšinis nuolat išaukštinamas.“ Niekas jau neprisimena, kad šiemet Lietuvos krepšinio federacija iš valstybės kišenės negavo nė lito, o jai galėję atitekti maždaug 2 mln. litų padalyti kitų sporto šakų federacijoms. Be to, skaičiuojant, kiek valstybės lėšų tenka vienam sportininkui, krepšinis net nepatenka į 15-uką, o lyderė čia – šiuolaikinė penkiakovė.
Tad išmokime paprasčiausiai džiaugtis savo pergalėmis ir spręsti savo problemas nelipdami per kitų galvas. Juk tikrai ne krepšininkai kalti, kad šalyje nėra nė vieno normalaus stadiono ar baseino.