zalgiris-vilnius.lt 2012 m. rugsėjo 27 d. 16:29

"Žalgirio" kapitonas nesijaučia pasenęs

"Ne tik kiemo draugai buvo pamišę dėl futbolo, bet ir mano brolis," - prisiminė vaikystę 30-metį švenčiantis futbolininkas A. Jankauskas

Vilniaus miesto futbolo draugijos "Žalgiris" komandos gynėjui Algiui Jankauskui ketvirtadienį sukanka 30 metų. Tiesa, jubiliatas dėl įtempto Lietuvos čempionato tvarkaraščio gimtadienį atšventė jau anksčiau.

"Po praėjusį savaitgalį iškovotos pergalės prieš Pakruojo "Kruoją" kartu su draugais paminėjome mano gimtadienį. Komandos artimiausiu metu laukia pačios svarbiausios kovos, todėl dabar svarbiausia susikoncentruoti joms, o ne linksmybėms", - sako A.Jankauskas.

"Gimtadienio dovanos tikiuosi sulaukti šiek tiek vėliau. 30-mečio proga labiausiai noriu gauti A lygos čempiono titulą", - teigia VMFD "Žalgiris" komandos kapitonas.

Profesionalaus futbolininko karjerą būtent "Žalgiryje" 1999-2004 metais pradėjęs Algis Jankauskas po ilgų klajonių 2010-aisiais vėl sugrįžo į žaliai baltų gretas.

Gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis žaidėjas taip pat yra atstovavęs Rusijos Permės "Amkar" (2004-2005 m.) ir Vilniaus "Vėtros" (2006-2010 m.) klubams.

Gimtadienį minintis Algis Jankauskas pasakojo apie savo karjerą, jos posūkius, nuo vaikystės jaučiamus sentimentus "Žalgiriui", šiame sezone pasiektus rezultatus, ateities planus.

Ar kadanors esi turėjęs užtektinai laiko atšvęsti gimtadienį?
Ilgiau galėjau švęsti tik 25-ąjį gimtadienį. Tuomet tvarkaraštis buvo palankesnis, rinktinė žaidė rungtynes pačioje spalio pradžioje, taip atsirado daugiau laisvo laiko. Tačiau dažniausiai rugsėjo gale verda įtempčiausios Alygos kovos, tad švęsti gimtadienį nebūna kada.

Tau sukanka 30 metų. Kaip brandus amžius atsliepia tavo žaidimui?
Dar nesijaučiu pasenęs. Net ir mano išvaizda tai patvirtina. Tas jubiliejinis skaičius apgaulingas. Gal kai sukaks keturiasdešimt metų pajausiu brandų amžių (juokiasi).

Jeigu rimtai, manau, kad gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis futbolininkas su kiekvienais metais tampa vis geresniu žaidėju. Sukaupta patirtis leidžia vis dažniau "perskaityti" vieną ar kitą situaciją ir į ją tinkamai sureaguoti. Jaunystėje - atvirkščiai, daugiau bėgioji nei mastai.

Kada pradėjai žaisti futbolą?
Pas mamą pilve (juokiasi). Vėliau su draugais kieme. Taip viskas susiklostė, kad kiemo draugai labai mėgo žaisti futbolą. Jokiai kitai veiklai neskirdavome tiek laiko. Sulaukęs penkerių ar šešerių metų amžiaus pradėjau lankyti treniruotes. Beveik nuo pat pradžių treniravausi su metais už save vyresniais vaikais. Buvau pats jauniausias grupėje. Sugrįžęs iš treniruočių vakarais vėl bėgdavau į kiemą gainioti kamuolį.

Norėjai tapti profesionalu?

Taip, tokį tikslą išsikėliau labai anksti, nuo pat vaikystės. Futbolas buvo įaugęs į kraują. Juo gyvenau nuo ryto iki vakaro.

Niekada nebuvo kilusi mintis sustoti, pailsėti nuo šio žaidimo?
Gyvenime būna visokių akimirkų, tačiau man asmeniškai jokio lūžio neįvyko. Tikrai negalvojau, kad nustosiu žaisti futbolą.

Vaikystėje žavėjaisi kurių nors futbolininkų žaidimu?
Didžiausią įspūdį palikdavo gynėjų žaidimas. Sunku išskirti kurį nors vieną. Idealo neturėjau. Galbūt Ronaldas Kumanas buvo vienas labiausiai man imponavusių gynėjų.

Ar teko išbandyti kitas sporto šakas?
Ne. Tokioje aplinkoje, kokioje aš augau, kitoms sporto šakoms nebuvo vietos. Ne tik kiemo draugai buvo pamišę dėl futbolo, bet ir mano brolis, kuris priklausė ištikimiausių "Žalgirio" komandos sirgalių grupei "Pietų IV". Aš taip pat paauglystėje palaikiau žalgiriečius iš aktyviausių fanų tribūnos. Svajojau vieną dieną pats išbėgti į aikštę vilkint žaliai baltų marškinėlius. Ta diena išaušo.

Kaip sekėsi žengti pirmuosius žingsnius?
Visai neblogai. Su savo mokykla iškovojau pirmą vietą Vilniaus mokyklų čempionate. Viskas sukosi tik aplink futbolą. Niekur nesiblaškiau. Toks gyvenimo būdas mane atvedė į "Žalgirį" - pirmąjį profesionalų klubą, kuriam atstovauti troškau nuo pat vaikystės .

Ar visuomet rungtyniavai gynėjo pozicijoje?
Taip. Treniruotėse labai anksti pradėjau žaisti būtent šioje pozicijoje. Na, o kieme su draugais ar mokykloje dažniausiai bėgiodavau prie varžovų vartų.

Ką labiausiai mėgsti daryti aikštėje?
Smagu nutraukti pavojingą priešininkų ataką, išgelbėti savo komandą nuo įvarčio. Pačiam įmušti taip pat labai malonu. Man šie žaidimo aspektai suteikia vienodą džiaugsmą.

Profesionalo karjerą pradėjai "Žalgiryje". Kaip tapai žalgiriečiu ir kokie prisiminimai iš tų laikų?
Pradėjau žaisti jaunimo komandoje, vėliau dublerių, galiausiai atsidūriau pagrindinėje sudėtyje. Joje įsitvirtinau ne iš karto. Prireikė kelių metų. Galiausiai išsikovojęs vietą pagrindinėje komandoje ilgai joje neužtrukau. Išvykau į Rusiją - Permės "Amkar" klubą.



Kas pasikeitė tapus legionieriumi?
Visų pirma, kiekvienas futbolininkas nori išvykti į užsienį ir ten išmėginti savo jėgas. Aš asmeniškai nesitikėjau, kad taip greitai pakelsiu sparnus iš Lietuvos. Atsimenu, kad tuometinis Vilniaus "Žalgirio" prezidentas Janušas Loputis pasakė, kad turiu vykti į Rusijos klubo peržiūrą. Jis man įteikė bilietus, o aš taip ir nesupratau, kur tiksliai skrendu.

Nuvykau į Permės "Amkar" komandą, kuri tais metais pateko į aukščiausią Rusijos lygą. Jos vadovybė man pasiūlė kontraktą, aš sutikau. Tuo metu adekvačiai neįvertinau tokio karjeros pokyčio. Buvau per jaunas. Nepaisant to, sezoną pradėjau pagrindinėje "Amkar" ekipos sudėtyje. Joje išsilaikiau apie šešis turus, vėliau į žaidimą įsijungdavau nuo atsarginių suolelio. Buvo smagu žaisti rungtynes, stadione jas stebint 15-20 tūkstančių sirgalių. Rusijoje susidomėjimas futbolu didelis. Toks buvo mano debiutinis sezonas užsienyje.

Po atostogų sugrįžau į komandą ir jau pačioje treniruočių stovyklos pradžioje patyriau traumą. Buvau priverstas praleisti visą pasiruošimo etapą. Pasveikau naujajam sezonui jau prasidėjus, tad didžiąją jo dalį atstovavau dubleriams. Į pagrindinę komandą sugrįžau tik antroje čempionato pusėje. Antrieji metai Rusijoje nebuvo labai sėkmingi, tačiau įgavau naudingos patirties, patobulėjau.

Dėl šeimyninių piežasčių sezonui pasibaigus norėjau sugrįžti į Lietuvą - mums su žmona gimė vaikas. Viskas susiklostė taip, kad Vilniaus "Vėtros" vadovas susisiekė su "Amkar" vadovybe ir susitarė dėl mano grįžimo į gimtinę. Taip atsidūriau didžiausių žalgiriečių priešų teritorijoje. Kitoje barikadų pusėje jaučiausi labai keistai.

Beveik penkis sezonus atstovavai "Vėtrai". Ką galėtumei pasakyti apie šį karjeros etapą?
Ne vienerius metus vilkėjau "Vėtros" marškinėlius, bet širdyje visuomet buvau žaliai baltas. Tą žinojo ir komandos treneriai, ir žaidėjai. Tačiau tai problemų niekam nesukėlė, nes aikštėje elgiausi profesionaliai - kiekvienose rungtynėse atiduodavau visas jėgas, stengdavausi kaip įmanydamas. Šis karjeros etapas nebuvo blogas. Net ir iširus "Vėtros" klubui viskas susiklostė gerai - atsirado galimybė sugrįžti į "Žalgirį".

Koks apėmė jausmas sugrįžus į žaliai baltų gretas?
Labai geras. Buvo malonu vėl prisijungti prie komandos. Atrodė, kad po ilgų kelionių pagaliau sugrįžau į savo namus. Buvau nustebintas, kuomet sužinojau, kad esu paskirtas komandos kapitonu. Jaučiausi to nevertas, nes kai kurie žalgiriečiai, mano manymu, už nuveiktus darbus ir paaukotus metus nusipelnė kapitono raiščio labiau. Kita vertus, toks įvertinimas man buvo didžiulė garbė.   

Prieš pasirašant sutartį su "Žalgiriu" turėjai pasiūlymų iš Panevėžio "Ekrano“ ir Marijampolės "Sūduvos“. Kodėl jų atsisakei?
Mano nuostata buvo tokia, kad jeigu rungtyniausiu Lietuvoje, tai tik "Žalgirio" komandoje.

Bandei laimę Ukrainoje, Baltarusijoje, Kinijoje, kitose šalyse. Kodėl nepavyko įsitvirtinti?

Vis kažko pritrūkdavo, o dažniausiai - paskutinę akimirką. Sunku įvardyti konkrečiais priežastis.

Ar svarstytumei dar vieną pasiulymą išvykti į užsienį?
Išvažiuoti į stipresnę lygą nori kiekvienas futbolininkas, nesvarbu kokiame karjeros etape jis yra. Jaunimas nori tobulėti, vyresni užsidirbti pinigų prieš karjeros pabaigą. Svarstyčiau tokią galimybę, bet, manau, kad jos gali ir nebūti.

Buvai paskirtas kapitonu ir "Vėtroje", ir "Žalgiryje". Dėl kokių asmeninių savybių sulauki tokio komandos narių įvertinimo?
Galbūt aikštėje pasižymiu išskirtiniu charakteriu. Galiu pavadovauti, patarti, padėti, kai reikia ir sudrausminti. Žinoma, nėra malonu rėkti ant savų žaidėjų, bet kartais tai daryti būtina. Jeigu perlenkiu lazdą, priėjęs atsiprašau. Tikiuosi komandos draugai mane supranta teisingai. Jeigu esu renkamas kapitonu, vadinasi šioms pareigoms turiu reikiamų savybių.

Sezonas artėja prie pabaigos. Kaip vertini jau nuveiktą darbą?
Visuomet atrodo, kad atsukęs laiką atgal padarytumei kažką geriau, tačiau yra kaip yra. Nieko pakeisti jau nebegalima. Vis dar turime neblogus šansus pakovoti dėl pirmosios vietos. Jie būtų dar geresni, jei sezono pradžioje nebūtume išbarstę taškų, ypač namuose.

Kurios rungtynės buvo įsimintiniausios?
Manau, kad jos dar tik bus.

Ar bendrauji su žalgiriečiais už aikštės ribų?
Žinoma. Artimesniu ryšius palaikome su Egidijumi Vaitkūnu, Andriumi Skerla, Arminu Vaskela. Su Egidijumi net augome viename kieme, galbūt todėl su juo turime nemažai bendrų dalykų. Andrių pažįstu jau labai seniai. Su kitais komandos draugais bendraujame taip pat dažnai.

Vilkėjai ir Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėlius. Ką tau reiškia toks pasiekimas?
Pakvietimas į rinktinę yra didžiulis įvertinimas, tačiau joje įsitvirtinti sunku, ypač gynėjams.

Tiki prietarais?
Laikausi tik pagrindinių, nors ir jais tikiu ne per daugiausiai. Manau, į prietarus reikia mažiau kreipti dėmesį, geriau susikoncentruoti konkrečioms rungtynėms.

Ką veiki laisvalaikiu?

Mėgstu pailsėti, kažkur išvažiuoti, pažvejoti. Patinka nueiti į kiną, kitas pramogoms skirtas vietas. Išskirtinių hobių neturiu.

Ar pagalvoji ką veiksi baigęs karjerą?
Kartais aplanko tokios mintys. Per daug stengiuosi apie tai negalvoti, šiuo metu yra svarbesnių dalykų. Tačiau pabaigęs karjerą norėčiau likti futbole. Šiuo metu atrodo, kad būtų įdomu dirbti treneriu. Kol to nepabandžiau, negaliu tvirtai pasakyti, kad būtent tai ateityje ir darysiu.