"Pradėjau - su V. Tkačenka, baigiau - su Shaqu"

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis, nuvykęs į Azerbaidžaną, prisiminė giliausiai į atmintį įstrigusias rungtynes. „Esu patenkintas savo karjera. Nieko nekeisčiau, nebent stengčiausi išvengti traumų. Tada man tiesiog sakydavo „reikia“, ėjau ir žaidžiau“, - šypsojosi legendinis krepšininkas.

Ar tai jūsų pirmasis vizitas Azerbaidžane? - A. Sabonio paklausė Azerbaidžano žurnalistai.
Taip, tai pirmasis vizitas. Atsivežėme dokumentų paketą apie Lietuvos ir Azerbaidžano krepšinio federacijų bendradarbiavimą. Manau, tai privers greičiau vystyti krepšinį jūsų šalyje. Girdėjau apie sėkmingą Azerbaidžano pasirodymą atrankos į Europos čempionatą turnyre. Šios šalies komanda per plauką nepateko į finalinį turą, todėl manau, kad negalima sustoti pusiaukelėje. Lietuva privalo padėti visiems, kam rūpi krepšinis. Jeigu Lietuva iki Europos čempionato sugebėjo apstatyti šešias arenas, Azerbaidžanas su savo galimybėmis gali pasiekti daugiau.

Ar spėjote pamatyti bent vienerias Azerbaidžano rinktinės rungtynes?
Kol kas nespėjau, tačiau paprašiau vaizdo įrašų. Man tikrai įdomu pamatyti komandą, kuri įveikė švedus, bulgarus ir atkakliai grūmėsi su vokiečiais.

Jūs esate gyva krepšinio legenda. Kurias rungtynes savo karjeroje prisimenate geriausiai?
Yra kelios rungtynės, kurios atmintyje išliks visą gyvenimą. Ir visiškai nesvarbu, ar pralaimėjome, ar iškovojome pergalę. Pamenu 1986 metų pasaulio čempionato pusfinalį, kai per 48 sekundes išlyginome rezultatą rungtynėse su Jugoslavija. Tada buvome beatsiliekantys devyniais taškais, bet pataikėme tris tritaškius metimus, beje, vieną įmečiau ir aš, o per pridėtą laiką išplėšėme pergalę. Taip pat prisimenu 1988 metų olimpinių žaidynių pusfinalį, kuriame kovėmės su JAV. Tai buvo istorinė pergalė.

Daugelis krepšinio ekspertų sako, kad anksčiau išvykęs į NBA būtumėte pasiekę daugiau.
Esu patenkintas savo karjera. Nieko nekeisčiau, nebent stengčiausi išvengti traumų. Tada man tiesiog sakydavo „reikia“, ėjau ir žaidžiau. Ne visada organizmas atlaikydavo krūvį, o žmogaus, kuris mane pristabdytų, nebuvo šalia. O dėl NBA - juk turėjau galimybę žaisti finale, tačiau mūsų klubas pralaimėjo Vakarų konferencijos finalą „Lakers“ komandai.



Esate olimpinis čempionas, tačiau daugelis jus prisimena kaip 1992 metų Lietuvos rinktinės, kuri kovoje dėl trečios vietos įveikė buvusios Sovietų Sąjungos rinktinę, lyderį.
Neturėjome teisės pralaimėti tų rungtynių. Tai komandai nusileidome grupės rungtynėse, todėl prieš mažąjį finalą pasakėme sau, kad negalime pralaimėti. Šis bronzos medalis man yra toks pat brangus, kaip ir 1988-ųjų olimpinis auksas.

Ar tiesa, kad Arvydas Sabonis tapo geriausiu vidurio puolėju, nes jo amžinas varžovas buvo Vladimiras Tkačenka?
Iki šiol pamenu, kaip visi lygindavo mūsų ūgius. Kartą pamatavo - aš buvau keliais centimetrais aukštesnis. Gerbiu visus savo konkurentus, o V. Tkačenka buvo pirmasis. Dabar esame geri draugai. Tačiau pasakysiu atvirai: kaip pradėjau karjerą su V. Tkačenka, taip baigiau su Shaqu (Shaquille'u O'Nealu. - Red.).

Ar Europos krepšinis nuo jūsų karjeros pradžios pasikeitė?
Tiesiog gyvenimas pasikeitė. Anksčiau treneriai darydavo viską, kad žaidėjai neatsivestų merginų į viešbučių kambarius, išjungdavo šviesas (juokiasi). O dabar žaidėjų neįmanoma atplėšti nuo kompiuterių. Pats krepšinis tapo fiziškai stipresnis, automatiškai ir greitesnis, pasikeitė sporto psichologija. Šiais laikais negalima atsipalaiduoti.

Jūsų sūnus Domantas krepšinio aikštėje demonstruoja gerus rezultatus. Kaip su juo bendraujate: ar kaip Arvydas Sabonis, ar kaip tėtis?
Ir taip, ir taip. Kaip tėtis nenoriu, kad jį persekiotų traumos. Domanto charakteris - „kovinis“, jis nesielgia kaip Arvydo Sabonio sūnus. Tiesą pasakius, pirmą kartą matau kairiarankį Sabonį.