Vizitinė kortelė – sąžiningumas

„Patekau į žirgų sportą neatsitiktinai. Nuo vaikystės labai mėgau žirgus. Man nebuvo įdomios atostogos pajūryje. Geriau – kaime, arčiau arklių, su jais ir leisdavau laiką“, – kalbėjo pats niekada jojiku nebuvęs garbaus 80-ies metų jubiliejaus sulaukęs garsus Lietuvos žirginio sporto teisėjas, ilgametis Lietuvos žirginio sporto sąjungos (LŽSS) sekretorius Viktoras Milvydas.

VAIKYSTĖ. Gimęs 1932-ųjų spalio 1 d. Kaune V. Milvydas vaikystėje neteko tėvo. Jis – husarų pulko karininkas – mirė 1936 metais.

Mama, baigusi Vytauto Didžiojo universitetą  buvo nepriklausomos Lietuvos teismo teisėja.

„1940 m. ją iš teisėjų išmetė. Tiesiog pasisekė, kad niekur neišvežė. Senelę iš tėvo pusės, jo brolį išvežė. Abu mirė iš karto – 1941–1942 m. žiemą“, – prisiminė V. Milvydas.

SPORTININKAS. Sportuoti V. Milvydas pradėjo Vilniuje. Į šį miestą jo šeima persikraustė pasibaigus karui – 1946-aisiais.

Bene daugiausia jis pasiekė žaisdamas šachmatus. Bet pradėjo ne nuo jų. Pirma jo sporto šaka buvo fechtavimas.

„Būdamas gimnazistas mėginau fechtuotis. Labai daug klasės draugų fechtavosi. Bet greitai šią sporto šaką mečiau. Mat aš – kairiarankis. O treneris norėjo treniruoti visą grupę ir liepė imti špagą į dešinę ranką. Tai man greitai pakyrėjo ir baigiau fechtuotis“, – pasakojo senjoras.

Netapo V. Milvydas ir futbolininku. Nors šiai sporto šakai jautė ir tebejaučia didelę aistrą: „Mėgstu futbolą. Kaip sirgalius, mėgėjas. Pats rimtai futbolo žaisti negalėjau, nes nebuvau labai greitas – mano šimto metrų bėgimo rezultatas labai blankus. O su draugais pažaisti aukštojoje mokykloje būdavo malonu. Šiek tiek bandžiau teisėjauti.

Greitai V. Milvydas pamėgo šachmatus.

„Mano mama buvo šachmatų mėgėja ir aš pamėgau šį žaidimą. Manau, tai yra pats įdomiausias iš visų stalo žaidimų. Jo įtampa, nusiteikimas yra labai artima sportui. Nors daug kas to nepripažįsta. Nemažai metų žaidžiau šachmatais. Bet dažnai neturėjau laiko vykti į varžybas. Žaidžiau keliose Lietuvos pirmenybėse. Ir ne taip jau prastai. Po to supratau, kad nieko žaisdamas tradicinius šachmatus nepasieksiu dėl savo užimtumo. Ir pradėjau žaisti laiškais korespondencinius šachmatus. Čia su Lietuvos komanda esu laimėjęs ir medalių. Esu senjorų korespondencinių šachmatų tarptautinis meistras“, – kalbėjo jubiliatas.

ŽIRGAI. V. Milvydas mokėjo joti, sutarti su žirgais, tačiau susipažino su raiteliais per vėlai, kad taptų garsiu sportininku. Nuo jaunystės jis daugiau tenkindavosi žirgų sporto žiūrovo vaidmeniu.

„Kai daugiau sužinojau apie žirgų sportą, jau buvau neperspektyvaus amžiaus“, – pripažino ilgametis LŽSS generalinis sekretorius.

1970-aisiais, kai V. Milvydui buvo 38-eri, jis pirmą kartą susidūrė su LŽSS. „Atėjo į mūsų projektavimo institutą prašyti prizo žmogus tarptautinėms jojimo varžyboms Vingio parke. Profsąjungos pirmininkas pasakė, kad nėra čia ko švaistyti pinigų. Direktorius buvo mano draugas, tad aš tą prizą suorganizavau. Juk nuo vaikystės mėgau jodinėti. Pasakiau, kad tai puikus dalykas ir, jeigu turėčiau galimybių, mielai jodinėčiau.“

Netrukus, kaip rėmėjų atstovas, V. Milvydas galėjo išbandyti galimybę pajodinėti sportiniu žirgu.

„Pasodino mane ant žirgo ir pamatė, kad aš taisyklingai sėdžiu ir nė kiek nebijau, nes esu jojęs. Netrukus leido vienam joti į laukus – tai didelis pasitikėjimas, kai vieną paleidžia, pripažinimas, kad aš – jojikas“, – prisiminė 80-metis.

Taip prasidėjo V. Milvydo bendradarbiavimas su LŽSS.

„Kad nebūtų viskas veltui, turėjau duoti jiems grąžos. Tad sutikau padėti kaip visuomenininkas. Pradėjau teisėjauti kaip pagalbinis teisėjas. Turėjau visokių knygų. Per trumpą laiką tapau pagal teoriją labiausiai kompetentingu Lietuvoje“, – pasakojo ilgametis žirginio sporto teisėjas ir organizatorius.



Teoretikas greitai tapo praktiku. „Daug metų ir Lietuvos čempionatuose, ir įvairiuose turnyruose buvau vyriausiasis teisėjas. Ir kliūtinio jojimo, ir išjodinėjimo, ir trikovės varžybose. Užsienyje vienas ar su Mečislovu Preišegalavičiumi atstovaudavau Lietuvai įvairiose tarptautinės federacijos rengiamuose Rytų Europos šalių federacijų vadovų suvažiavimuose. Iš tiesų žirginio sporto reikalus ir teoriškai, ir praktiškai gerai išmaniau. Nebuvau balta varna ir visi treneriai su sportininkais mane gerbė.“

V. Milvydas didžiuojasi tuo, kad buvo laikomas objektyviu teisėju.

„Mane, kaip teisėją, visos sportininkės ir trenerės ypač vertino ir mėgo. Pirmiausia dėl to, kad man buvo nusipjauti į Vilniaus ir Kauno konkurenciją. Man atrodo, kad dėl kažkokių smulkių miestų interesų neverta pradėti sukti, palaikyti tik savo miesto sportininkus. Kauno mergaitės ir jų trenerės žinojo – jeigu jos gerai pasirodys man teisėjaujant, tikrai galės aplenkti vilnietes. Ir visai nesvarbu, kad aš pats esu vilnietis. Nei pažintys, nei veidai, nei miestai man neturėjo jokios reikšmės. Gali būti, kad padarydavau klaidų. Tačiau taip nutikdavo tik dėl to, kad man pritrūkdavo koncentracijos, bet tikrai ne dėl to, kad norėčiau palaikyti kuriuos nors sportininkus. Mano moralė to neleido.

Esu iš Artūro Poviliūno gavęs dovanų knygą, kurioje jis užrašė: „Viktorui Milvydui – teisingam žmogui.“ Aš tuo labai didžiuojuosi“, – kalbėjo senjoras.

DARBAS. Ir žirgų sporto teisėjo, ir atsakingojo LŽSS sekretoriaus pareigos V. Milvydui buvo visuomeninė veikla. Jis dirbo konstruktoriumi ir pats pripažįsta, kad sekėsi jam puikiai: „Aš – rimtas konstruktorius. Baigiau Kauno politechnikos institutą. Mokiausi su a. a. Lietuvos prezidentu Algirdu Brazausku. Nors mano politinės pažiūros kitokios, jį vertinu kaip gerą draugą. Keletą metų dirbau Vilniuje statyboje, po to perėjau į miestų statybos projektavimo institutą. Visą gyvenimą čia ir praleidau. Dirbau labai svarbių objektų konstruktoriumi. Esu suprojektavęs „Lietuvos“ viešbutį, netiesiogiai tunelį prie Seimo, daugybę kitų objektų. Prašydavau Dievo, kad galėčiau suprojektuoti kokią nors bažnyčią. Ir pavyko: suprojektavau Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Šventosios ir Ignalinos bažnyčias. Kartu su savo žentu, kitu kolega.“

Sovietų laikais valdžia V. Milvydui nesuteikė  nusipelniusio inžinieriaus vardo, nes jis nebuvo komunistų partijos narys, apsiribojo garbės raštu.

„Negalėjau būti komunistų partijos narys ne vien dėl politinių pažiūrų. Aš visą gyvenimą buvau tikintis katalikas. Katalikui būti komunistų partijos nariu nėra priimtinas dalykas. Karjeros aukštumos buvo užtvertos“, – pasakojo 80-metis.

ŠEIMA. V. Milvydas vedė 25-erių. Ir iki šiol gyvena kartu su žmona Genovaite.

„Mano žmona Genovaitė – mano vaikystės draugo sesuo. Su juo aš viename gimnazijos suole sėdėjau ir mokydamasis Politechnikos institute gyvenau viename kambaryje. Ji už mane pora metų jaunesnė. Baigusi chemiją Vilniaus universitete vėliau visą gyvenimą jame dirbo. Buvo docentė. Ji labai stipraus charakterio, kantri. Man pasisekė. Tikrai nebuvo taip, kad po kurio laiko vienas kitam atsibostume. Mes kartu – jau beveik 55 metus. Niekada nė vienas mūsų negrasino skyrybomis, apie tai negalėjo būti nė kalbos“, – pasakojo V. Milvydas.

Viktoras ir Genovaitė Milvydai susilaukė dviejų  dukterų. Deja, 1997 m. jiems teko patirti didžiulę tragediją – palaidoti jaunėlę Viktoriją, sulaukusią vos 36-erių.

„Tai – labai liūdnas dalykas, jai tebuvo 36 metai, o galvoje – piktybinis auglys. Darė jai operacijas, bet jų negalima daryti be galo... Buvo nuostabi mergaitė, dirbo Radijo komitete...“ – su liūdesiu kalbėjo V. Milvydas.

Vyresnė Milvydų duktė Genovaitė yra anglų kalbos specialistė. Dabar dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete.

„Aš norėjau, kad vyresnė duktė būtų Genovaitė, tai žmona atsilygino ir jaunėlę teko pavadinti Viktorija“, – kalbėjo V. Milvydas.

Trečioji Genovaitė – V. Milvydo vaikaitė.

„Vaikaičių turiu tris. Visi – Genovaitės vaikai. Iš pradžių jai gimė dvynukės, vėliau – sūnus. Dvynės – krypusios į meną. Berniukas – istorikas fanatikas, mokosi trečiame Vilniaus universiteto kurse.

Provaikaičiai – du. Vienam – 12 metų, kitam – greitai septyneri“, – pasakojo V. Milvydas apie savo giminės medį.

DRAUGAI. „Aš galiu pasakyti, ką man davė darbas su žirginiu sportu. Jis man suteikė ne tik daug malonių akimirkų, bet ir gerų draugų. Ypač dėkingas esu garsiajam Lietuvos raiteliui ir treneriui Antanui Vaitkevičiui. Jis – mano geras draugas. Esame labai susidraugavę su buvusiu LŽSS direktoriumi M. Preišegalavičiumi, jis – šaunus vyras. Esu daug draugavęs su Vincu Civinsku. Buvo labai įdomu bendrauti su tais žmonėmis, kaip ir su a. a. Liudviku Navicku“, – reziumavo V. Milvydas savo ilgametę veiklą LŽSS.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) garbės nariui V. Milvydui už jo veiklą įteikti KKSD medaliai „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1992 m., 1998 m., aukso 2002 m.), LTOK atkūrimo dešimtmečio (1998), 15 metų (2003) medaliai, Olimpinė žvaigždė (2002), Olimpiniai žiedai (2012).