Čempionams namie – per ankšta
Jei laimėtų aukso puodą, Lietuvos žolės riedulio čempionų treneris širvintiškis Romualdas Chmeliauskas išvežtų komandą į Kroatiją
Širvintiškis Romualdas Chmeliauskas žolės riedulininkus ugdo nuo 1984 m., kai dar neakivaizdiniu būdu studijavo Kūno kultūros instituto trečiame kurse. Prieš tai porą metų jis treniravo futbolininkus.
„Kai mūsų Olimpinio rezervo sporto mokykloje buvo panaikintas žolės riedulio skyrius, teko dirbti kūno kultūros ir geografijos mokytoju Jauniūnuose. Tačiau tai truko neilgai, greitai atsidūriau ten, kur traukė mano širdis“, – sako 50-metis „Inta-Baltic Champignons“ treneris R. Chmeliauskas.
Romualdai, ar esi širvintiškis?
Gimiau Ukmergėje, tačiau kai man buvo vieni metukai, tėvai pervažiavo į Širvintų rajoną. Musninkuose mokytojavo mano mama. Pačiose Širvintose gyvenu nuo septintos klasės. Visą laiką žaidžiau futbolą, buvau vidutinio lygio, po karinės tarnybos buvau kviečiamas atstovauti Šiauliams. Tačiau neišvažiavau. Futbolą žaidžiau gal iki 35 metų, po to tapau komandos treneriu.
Pasiekėme neblogų rezultatų. Tačiau patekus į aukštesniąją Lietuvos čempionato lygą, nebuvo pinigų ir neįžvelgiau jokių perspektyvų. Greta mano gyvenime buvo ir žolės riedulys. Širvintose atsiradus žolės rieduliui, trenerio Vidmanto Strakšio grupėje treniravosi vyresnės mergaitės – su jomis ir žaidžiau.
Kai pasiekiau didesnį meistriškumą, buvau pakviestas į Kėdainių komandą ir porą trejetą metų dalyvavau Lietuvos čempionate, tapome prizininkais.
Prieš 12 metų buvau prikalbintas Širvintose dirbti žolės riedulio treneriu. Dabar, kai jau pavažinėjau po platųjį pasaulį, pamačiau, kokia vis dėlto vargana Lietuvos sporto bazė. Ji yra viena prasčiausių Europoje.
Ar taip gali sakyti ir apie Širvintų sporto bazę?
Taip, mūsų kaimynai, molėtiškiai, ukmergiškiai, turi tikrai geresnius aikštynus nei mes. Puikų žolės riedulio stadioną pasistatė Rudamina. O mes jau daug metų trinamės mažytėje aikštutėje (43 x 37), kurioje jau viskas nusitrynę, baigia sulūžti lentos. Tiesiog neįtikėtina, kad toje aikštelėje treniruojasi šių metų Lietuvos vasaros ir žiemos čempionė „Inta-Baltic Champignons“ komanda. Tenka tobulėti kitose aikštelėse, kur žaidžiame Lietuvos čempionato susitikimus.
Širvintose žolės riedulys visą laiką buvo labai populiarus, turite stiprias moterų ir vyrų komandas. Sąlygos prastos, o džiaugiatės Lietuvos čempionų medaliais. Kas lemia pergales?
Didžiulis entuziazmas, komandą pastiprino keli neblogo meistriškumo vilniečiai, sportinį kelią pradėję Širvintose. Tačiau nesu įsitikinęs, kad kitais metais mums pavyks apginti čempionų titulus. Puikus jaunimas auga Šiauliuose ir turi geras treniruočių sąlygas. Kiek mes išsilaikysime, sunku pasakyti.
Anksčiau treniravau dar ir merginas, tačiau jau aštuntus metus dirbu tik su įvairaus amžiaus (berniukų, jaunių, vyrų) vaikinais. Žolės riedulį su Vilniaus „Žuvėdros“ komanda žaidžia ir mano dukra Ugnė. Ji dalyvauja ir Lietuvos čempionate, tačiau dabar pagal mainų programą dirba Lisabonoje (Portugalija). Ugnė ten treniruojasi tik vieną kartą per savaitę, tačiau kai kitų metų pradžioje grįš namo, tikiuosi, atkurs tai, ką dabar prarado.
Kas tau Širvintose padeda ugdyti įvairaus amžiaus žolės riedulininkus?
Turiu puikią pagalbininkę – Aušrą Janutaitę. Ji subūrė nuostabią grupelę ir ugdo vaikus. Dirbame kartu – nėra nei mano, nei tavo. Širvintose tėra viena pradinė, viena pagrindinė mokyklos ir viena gimnazija. Šiemet nuėjau į mokyklą rinktis pačių mažiausiųjų sportininkų ir aiktelėjau – vos trys klasės.
Širvintose žaidžiamas ne tik žolės riedulys, bet ir futbolas, krepšinis, stalo tenisas, todėl labai sunku vaikus prikalbinti žaisti žolės riedulį. Tais pačiais metais gimusių vaikų daug surinkti neįmanoma. Vieną, kitą dar galima. Turiu dvi žolės riedulininkų grupes sporto mokykloje.
Rajono reprezentacinei „Inta-Baltic Champignons“ komandai pamainą ugdausi pats, joje dar žaidžia keli Aušros auklėtiniai.
Kaip pavyksta Širvintose išlaikyti Lietuvos čempionų komandą?
Sunkiai gyvename. Kol komanda žaidžia ir laimi, viskas gerai. Stengsimės išvažiuoti į Kroatiją, kur vyks Europos šalių čempionų taurės varžybos. Žaidėjai nusprendė maitintis ir gyventi savo lėšomis, o kelionės išlaidas prašysime apmokėti savivaldybės. Jeigu ji neskirs pinigų, reikės patuštinti savo kišenę, tačiau tai bus jau paskutinis kartas.
Praėjusiais metais savivaldybė metams teskyrė 5 tūkst. litų. Juos išleidome labai greitai. Sunku ir patikėti, bet Širvintose žolės riedulys populiarumu nusileidžia kvadratui ir žaidimui „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“. Be to, juos ypač populiarina sportiškiausia Lietuvoje „Atžalyno“ mokykla–.
Ar suskaičiavai, kiek per savo gyvenimą išugdei žolės riedulininkų?
Tikrai daugiau kaip šimtą. Kažkuriais metais per Lietuvos žiemos čempionatą mano vadovaujama merginų komanda pelnė bronzos medalius. Tačiau pačios gražiausios pergalės susietos su „Inta-Baltic Champignons“ vyrų komanda.
Kai šiemet laimėjome Lietuvos vasaros ir žiemos čempionatus, buvome gražiai pagerbti savivaldybėje, mus sveikino meras Vincas Jasiukevičius. Vasaros čempionais tapome pirmą kartą, o žiemos – antrą. Mūsų džiaugsmas buvo didžiulis, bet ir rūpesčių pagausėjo. Kiek galima neišvažiuoti į užsienį, Lietuvoje užėmus pirmąją vietą?
Nėra pinigėlių. O tai kieno bėda? Mano. Aš išeisiu, ir šimtu procentų garantuoju, kad ir tos čempionų komandos nebebus. Teturime vienintelę rėmėją, kurios vardu pasivadinome. Rėmėjai aprengė mūsų komandą, gal dar šiek tiek padės. Tačiau tai nėra generalinis rėmėjas, galintis padėti išlaikyti komandą.
Koks tavo, atsidavusiojo žolės rieduliui, asmeninis gyvenimas?
Šiemet man sukako 50 metų. Pirmąsias dvi dienas labai depresavau, kad man jau tiek daug, o po to viskas staiga praėjo. Susitaikiau su mintimi, kad metai skuba į priekį ir aš nejaunėju. Laikas bėga, o darbų labai daug. Ir šeimoje, ir darbe, ir visur kitur.
Tarsi nepastebimai užaugo dukra Ugnė ir sūnus Giedrius. Jis baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir turi savo įmonę Vilniuje. Su vaikais jokių problemų nėra. Žmona – Širvintų „Lelijos“ svečių namų administratorė.
Laisvalaikiu mėgstu žvejoti, rudenį – grybauti. Šiemet pirmą kartą Širvintos upėje pagavau šapalą, sveriantį šiek tiek daugiau nei du kilogramus. Rudenį prisirinkau nemažai grybų, jų žiemai tikrai užteks.
Kokie dabar, sulaukus 50 metų, tavo pagrindiniai planai?
Nutariau ilgai gyventi (šypsosi...). Nemėgstu toli planuoti. Šiuo metu mano pagrindinis tikslas – kitų metų gegužę išvažiuoti į Kroatiją. Tai būtų mūsų debiutas Europos šalių čempionų taurės turnyre. Manau, kad mums pavyks pasiekti Kroatiją.
Ar ketini ilgai savo gyvenimą sieti su žolės rieduliu?
Nežinau. Daug kas priklausys nuo mūsų išvykos į Kroatiją. Kai tampam Lietuvos čempionais, norisi atstovauti šaliai. Žinau, kad Kroatijoje bus nelengva, niekas nenorės pralaimėti, o mes – debiutantai. Su vaikais dirbsiu toliau. Su jaunaisiais žaidėjais važinėjame po tarptautinius turnyrus, vienais metais Lenkijoje per 20 komandų tarptautinį turnyrą užėmėme antrąją vietą.
Gerai pasirodome per įvairaus amžiaus grupių Lietuvos čempionatus. Tačiau vaikai yra vaikai, o vyrai yra vyrai. Labai sudėtingas būna perėjimas iš jaunimo grupės į suaugusiųjų.
Jeigu laimėtum aukso puodą, kiek pinigų skirtum žolės rieduliui?
Nežinau, bet tikrai į Kroatiją išvežčiau komandą...