Atvirai - apie pinigus, klubą, sūnų ir save

Vilniaus „Lietuvos rytas“ dar prieš sezoną nenorėjo komandoje matyti vyriausiojo trenerio Aleksandro Džikičiaus, tačiau jis buvo paliktas, kad klubas galėtų prisivilioti talentingąjį Nemanja Nedovičių. Tai tiesioginėje „BasketNews.lt“ vaizdo konferencijoje atskleidė „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas.
 

Klubo prezidentas pripažino, kad jo požiūriai į krepšinį su Džikičiumi prasilenkė ne kartą. Vainauskas pliekė buvusį klubo trenerį dėl elgesio su Jonu Valančiūnu, kurio išpirka solidžiai papildė „Lietuvos ryto“ kišenę.
 

Tačiau vasarą Serbijos talentas Nedovičius iškėlė sąlygą, kad „Lietuvos ryte“ turi dirbti Džikičius. Anot Vainausko, sprendimas palikti Džikičių buvo „diplomatinis ėjimas“, padėjęs prisivilioti Nedovičių. Iš šio krepšininko „Lietuvos rytas“ ateityje tikisi uždirbti panašiai, kaip ir iš Jono Valančiūno.

Vainauskas užsiminė ir apie galimybę palikti krepšinį, jeigu situacija Vilniuje nesikeis. Klubo prezidentą skaudina ir glumina tai, kad į rungtynes „Siemens“ arenoje nesirenka žmonės.
 

Atvirame interviu Vainauskas taip pat atskleidė pats vaikystėje siekęs būti krepšininku, papasakojo apie šio sezono klubo komplektaciją, problemas dėl sūnaus ir santykius su Vladimiru Romanovu.
 

Gedvydai, kas jus pastūmėjo į krepšinio sūkurį? – „BasketNews.lt“ lankytojai paklausė Vainausko.
Čia susidėjo daug faktorių. Esu žaidęs krepšinį, kai dar mokiausi Kaune, treniravausi pas žinomą tuo metu trenerį, vėliau komentatorių Vladą Janiūną. Bet vienu metu jis man pasakė, kad dėl ūgio krepšinyje neturiu daug perspektyvų. Buvau labai nusiminęs, nes maniau, kad galiu žaisti, bet tuo metu Lietuvoje visi kalbėjo tik apie ąžuoliukus, visiems atrodė, kad krepšinį žaidžia tik labai aukšti žmonės. Kaip vėliau parodė istorija, atsirado vietos ir žemiems žaidėjams.
 

Be sporto vis tiek negalėjau. Juolab, kad ir mano tėvas praeityje buvo garsus ėjikas. Tada pasirinkau dviračių sportą, kuriam atidaviau septynerius metus. Gana sunkus sportas, dviratį myniau iki 21 metų, iki antro kurso Vilniaus universitete. Tada reikėjo pasirinkti – mokslas arba dviračiai. Nors rezultatai buvo neblogi – buvau ir Lietuvos, ir Sovietų sąjungos jaunimo čempionas, pasirinkau mokslus. Tuo metu mokslai užėmė svarbiausią vietą.
 

Kaip atsitiko, kad „Lietuvos ryto“ dienraštį susiejote su krepšinio komanda?
Pirmiausia daug kas manęs klausė, kodėl neparėmėme dviračių sporto, juk buvo galima už mažesnius pingus pasiekti įspūdingesnių rezultatų. Bet redakcijoje pasitarėme, kad reikia siekti kažko, kas labiau traukia žiūrovus, kas Lietuvoje populiariausia. Pirmiausia turėjome komandą Marijampolėje, ji vadinosi Marijampolės „Lietuvos rytas“ ir žaidė Nacionalinėje krepšinio lygoje. Šitas faktas primirštas. Du sezonus turėjome komandą Marijampolėje ir tuo metu toje komandoje žaidė septyniolikmetis Darius Songaila.
 

Laikraštis yra vietinės reikšmės, lokalus reiškinys, o norėjosi sukurti vardą pasaulyje. Lietuvoje „Lietuvos rytas“ tapatinamas su laikraščiu ir komanda, o pasaulyje – su komanda. Todėl jeigu kada nors laikraščio neliks, pavadinimas pasaulyje išliks žinomas.
 

Skaitytojai teiraujasi, ar tiesa, kad „Lietuvos rytas“ susipyko su „Beobasket“ agentūra, iš kurios turite ne vieną krepšininką?
Pirmą kartą apie tai girdžiu, nes „Lietuvos rytas“ nėra skolingas nė vienam agentui ir nė vienam žaidėjui. Tai iš piršto laužti gandai. Skirtingai nuo kitų komandų, mes su agentais atsiskaitome. Nors mano manymu, praktika, kad agentas gauna 10 proc. nuo kontrakto sumos, yra neteisinga. NBA yra iki 5 procentų. Mes nesame susipykę su jokia agentūra. Jeigu kažką blogai padarai, turi kaltinti save.

Ar Božidarui Maljkovičiui pasitraukus iš „Cedevita“, nebandysite prisivilioti šio trenerio?
Tai yra visiškai praeities treneris, niekam jis neįdomus.

„Cedevita“ lyg ir tikėjo juo.
Tikėti galima daug kuo. Mes Džikičiumi irgi tikėjome, kol jo akys blizgėjo. Kai akys nustojo blizgėti, kai žmogus dėl savo fizinių ir moralinių savybių pavargo treniruoti komandą…
 

Fizinių?
Matote, koks jo svoris. Sunku keltis, skraidyti, eiti. Tikėjausi, kad jis ištvermingesnis, Pirmas kriterijus – ar žmogus nori, ar jo akys dega. Pažiūrėkite į  Maljkovičiaus akis ir viską matysite.

Kokios sąlygos prieš sezoną buvo iškeltos treneriui Džikičiui, ką jis turėjo pakeisti komandos žaidime?
Mes nenorėjome šį sezoną jo matyti komandoje. Bet privertė aplinkybės, nes kitu atveju komandoje nebūtume turėję Nemanja Nedovičiaus, labai talentingo krepšininku, kuriuo domisi daugelis NBA klubų ir manau, kad po poros metų jis bus toks pats geidžiamas NBA lygoje, kaip ir Valančiūnas. Nedovičiaus sąlyga buvo, kad Džikičius liktų, nes su juo dirbo jaunimo rinktinėje. Čia buvo ne mūsų pasirinkimas, o diplomatinis ėjimas.

O Džikičius jautė, kad klubo vadovai jo nelabai pageidauja Vilniuje?
Manau, kad jautė.

Ar nesigailite, kad išsiskyrėte su Rimu Kurtinaičiu?
Ne, tikrai nesigailime. Jis su „Lietuvos rytu“ laimėjo viską, ką galima laimėti. Žmogus turi siekti aukštesnių tikslų. Manau, jis labai džiaugiasi ir pats pokyčiais, visų pirma uždirba kokiais šešiais kartais daugiau nei uždirbdavo „Lietuvos ryte“. Jam tai didžiulis pliusas. Mes jį priėmėme, kai dar nebuvo žinomas, pasiekė viską ir, mano manymu, turėjo kilti.
 

Mindaugas Lukauskis šiuo metu yra laisvasis agentas. Ar su juo vyksta kokios nors derybos?
Į upę antrą kartą nebrendama. Mūsų manymu, toje pozicijoje turime pakankamai gerų žaidėjų.

Jeigu „Lietuvos rytui“ pavyks patekti į „Top 16“, ar sulauksime solidžių naujokų?
Ne. Šiais metais komanda jau suburta, joje yra 14 žaidėjų, treneris turi didžiulę pasirinkimo laisvę. Mūsų biudžetas neleidžia kažko daugiau įsigyti. Padarėme tik vieną išimtį – Dariui Maskoliūnui leidome pasikviesti Dainių Adomaitį.

Kas atsakingas už šiemetinę komandos komplektaciją?
Aš asmeniškai.

Ir kaip galvojate, kaip pavyko komandą sukomplektuoti? Ar yra klaidų, kurias dabar jau vėlu ištaisyti?
Manau, kad nevykęs variantas su įžaidėju. Nors vis dar tikiu, kad Blūmas pradės žaisti. Mūsų pirmasis taikinys buvo Vule Avdalovičius ir ilgai su juo derėjomės. Maniau, kad jis mums labai tiktų. Bet paskutiniu momentu jis su savo buvusiu treneriu nuėjo į Berlyno ALBA. O labai nedaug trūko, kad jis būtų žaidęs „Lietuvos ryte“ ir, manau, mūsų problemos būtų buvusios išspręstos. Kitas variantas buvo šalia Nemanjos paimti Leo Westermanną. Bet pagalvojome, kad su dviems jaunais žaidėjais, abiem po 21 metus, Eurolygoje būtų sunku. Paėmėme tradicinį sprendimą – vieną jauną įžaidėją, kitą vyresnį, o dažnai gyvenime, norint laimėti, reikia daryti netradicinius sprendimus.

Vertinant algos ir kokybės santykį, kuris žaidėjas jus labiausiai džiugina ir kuris mažiausiai?
Geriausias variantas – Nedovičius. Niekada žaidimo negadina Babrauskas, atiduoda save. Dar ir Katelynas, Seibutis.

Kodėl šiemet taip menkai žiūrovai renkasi į rungtynes „Siemens arenoje“?
Manau, kad komanda yra ne tik žaidėjai, rėmėjai, vadovai, bet ir žiūrovai, kurie susirenka arenoje per rungtynes. Ir jeigu būtų pilna salė, ir finansiškai būtų lengviau komandai, ir žaidėjams lengviau žaisti. Tai toks dalykas, kuris mane varo į neviltį ir kartais pagalvoju, kad norisi viską mesti. Nes jeigu žmonės galvoja, kad 15 metų bus vien pergalės, tai jie klysta. Parodykite man tokią komandą, kuri 15 metų žaidžia tik aukščiausiame lygyje. Manau ir praėjęs sezonas nebuvo prastas.
 

Abejojate savo noru dirbti toliau šioje komandoje?
Visko gali būti. Palaikymas turi būti iš visų pusių, Jeigu žiūrovai nenori turėti komandos, galime surinkti jaunimo komandą su trejų metų užduotimis. Gal žmonės priprato prie pergalių? Gal jiems reikia kitokio požiūrio? Kalbėjausi su Toronto „Raptors“ prezidentu ir viceprezidentu ir jie sako, kad 15 metų nieko nėra laimėję, bet vis tiek renka pilną salę. Jie prieš sezoną žmonėms pateikia svajonę, kad galbūt šiemet kažką laimės ir žmonėms to užtenka.

Dabar visi mato, ką komandai reiškė Valančiūnas. Tai puikus, talentingas žaidėjas ir jo pasitraukimas paliko didžiulę spragą. Pažiūrėkite, ką CSKA komandai reiškia Šiškausko, Kirilenkos ir Švedo netektis. Mes dažnai neįvertiname ir neišnaudojame to, ką turime. Pernai Valančiūnas buvo mažai ir blogai išnaudotas. Blogai buvo su juo dirbama psichologiškai. Džikičiaus manymu jauną žaidėją reikia ne kelti, o smukdyti.

Dėl to su Džikičiumi pykotės?
Buvo nuolatinis konfliktas. Kita vertus, Jonas ir rinktinėje buvo neišnaudotas. Pasirodo, tokio pat mąstymo treneris yra ir Kemzūra.

Ar „Lietuvos rytas“ jau gavo išpirką už Valančiūną? Ir jeigu taip, ar tai buvo svari klubo biudžeto dalis?
Už Valančiūną buvo sutarta 2,4 mln. JAV dolerių suma. Bet kadangi dirbo pora agentų, norėdami jį kaip geriau parduoti, nes vieni to nebūtume sugebėję padaryti, agentams atiteko 30 proc. sumos. Taigi klubas gavo apie 1,6 mln. JAV dolerių. Dalis šios skolos buvo panaudota pabaigti praėjusio sezono įsipareigojimus, dalis pinigų jau panaudota šio sezono algoms. Apie 50 tūkst. JAV dolerių Valančiūnas dar liko skolingas klubui.
 

Koks „Lietuvos ryto“ biudžetas šį sezoną?
4 mln. eurų. Tai 3-4 kartus mažesnis nei „Žalgirio“.

Negaliu praleisti vieno klausimo, kuris buvo gana dažnas tarp mūsų lankytojų. Ne vienas skaitytojas pastebi, kad „Lietuvos rytui“ vadovaujant Jonui Vainauskui, klubo komplektacija buvo brandesnė, žaidimas geresnis. Ar yra vilties, kad Jonas Vainauskas grįš į komandą?
Manau, kad tuo metu buvo visai kiti pinigai. Didesni pinigai. Pavykdavo surasti trenerius. Nors ir tada buvo pridaryta klaidų – prisiminkime trenerius Druckerį, Anzulovičių. Jonas buvo talentingas vadybininkas, turėjo nuojautą, bet daugelis sprendimų buvo priimta pasitariant. Jeigu jis susitvarkys su savo problemomis, visada galės grįžti į komandą. Aš komandą paėmiau tik dėl to, kad Vilnius turėtų komandą, tai nėra mano pagrindinis darbas.

Problemos – tai asmeninės savybės?
Ir asmeninės savybės, ir polinkis į tam tikrus dalykus. Žmogus neišlaikė užgriuvusios garbės išbandymo.

Bandėte jam padėti?
Kuris tėvas nebando padėti savo sūnui?

Kaip jis į pagalbą reaguodavo?
Visaip. Bet buvo priimtas sprendimas, kad dabar jis negali vadovauti klubui. Ateityje viskas įmanoma.

Apie ateitį dar vienas klausimas – ar ateityje klubui galėtų vadovauti Tomas Pačėsas?
Negalėtų. Mano ir jo požiūris į krepšinį nesutampa. Nemanau, kad jis galėtų treniruoti „Lietuvos rytą“.

Kokie jūsų santykiai su Vladimiru Romanovu?
Mes esame labai skirtingi žmonės. Jis mėgsta reklamą ir viešumą, o aš to nemėgstu. Noriu padaryti darbą, padaryti jį gerai, profesionaliai. Romanovo požiūris kitoks. Jis mėgsta viešumą, kad apie jį kalbėtų, jis stengiasi patraukti dėmesį. Kai komandai vadovavo sūnus, visą laiką su juo pliekdavosi. Į viską buvo reaguojama. Aš nereaguoju. Man gaila laiko. Bet jam (Romanovui) gyvenimas dabar irgi nėra lengvas. Kuo gyvenimas jam sunkesnis, tuo jis labiau normalėja. Manau, kad šiemet mūsų santykiai pakankamai normalūs. Bent jau viešumoje jis mūsų klubo nebepuola. Gal jaučiasi žymiai stipresnis.
 

Pabaigai – tiesmukas vieno lankytojo klausimas: kaip manote, ar šis sezonas jau palaidotas, ar dar galima kažko tikėtis?
Nesame toks turtingas klubas, kad galėtume laidoti sezoną. Mes jį trauksime ir gelbėsime iš visų jėgų. Komandą kuriame ne tam, kad aukotume sezoną. Nors vakar rungtynės (su „Barcelona“) baigėsi prastu rezultatu, bet gerų ženklų matėsi. Tikiuosi, kad jų daugės ir, manau, kad pirmadienio rungtynės su „Žalgiriu“ bus labai įdomios.