Du vartų sargo gyvenimai

Lietuvos futbolas visais laikais garsėjo vartininkais: saulėtekio metais (1919–1925) geru žaidimu žavėjo Valerijonas Balčiūnas, Vytautas Stašinskas, legendinis lakūnas Steponas Darius. Vėliau – Viktoras Abramikas, Bronius Jankauskas, sovietmečio pradžioje – Algirdas Stelmokas, Stasys Skalskis.

Futbolo ilgaamžis, rungtynes pradėjęs lankyti 1940 m. Romualdas Grušas teigia atmintyje užfiksavęs dešimčių vartininkų žaidimą, bet iš jų geriausiais laiko S. Skalskį ir Vincą Kateivą, o visų laikų geriausiu – šiaulietį Vladą Tučkų (1932-11-21–1988-11-29).

Jam pritaria ir kiti futbolo senoliai: Ignas Urbonas, Vytautas Čiegis, Romualdas Lavrinavičius, Henrikas Markevičius.

PIRMASIS GYVENIMAS. Šiaulietis buvęs „Elnio“ komandos žaidėjas, respublikos čempiono „Statybininko“ treneris Romualdas Urnikas prisimena: „Vladas, kaip ir dauguma Šiaulių paauglių, spardydavo kamuolį tarpuvartėse. Jose ir išlavino labai tikslų ir stiprų smūgį. Šešiolikmetis, patekęs į „Elnio“ antrąją komandą, žaidė įvairiose pozicijose, bet labiausiai norėjo būti centro puolėjas. Buvo geriausias įvarčių mušikas, gudragalvis. Aplošdavo visus ir kortomis. Greitas, aukštas galėjo išaugti įvarčių karaliumi. Tačiau į vienas rungtynes neatvykus vartininkui, draugai nusprendė, kad padėtį gali išgelbėti tik komandos aukštaūgis Vladas. Kiek pasispardęs ir pažadėjęs, kad pavaduos „tik šį kartą“ – tapo vartininku visam gyvenimui. Greitai nepramušamą antrosios komandos vartininką pastebėjo pirmosios komandos žaidėjai.“

V. Tučkus, turėjęs aikštės žaidėjo patirties, buvęs greitas, šoklus, pradėjo demonstruoti naujo stiliaus žaidimą – išėjo iš vartininko aikštelės ir tapo visos baudos aikštelės šeimininku. Jam reikėjo erdvės, gynėjus varydavo pirmyn. 1949 ir 1950 m. su „Elniu“ tapo respublikos čempionu, 1950 m. – taurės laimėtoju, o 1951 m. jau žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Spartako“ meistrų komandoje. Čia sutiko trenerį Georgijų Glazkovą ir komandos senbuvį vartininką A. Stelmoką. Pirmąjį sezoną Vladas vartus gynė 19 kartų ir praleido 20 įvarčių, A. Stelmokas – 16 ir 20. Rengdamasis 1952 m. pirmenybėms „Spartakas“ po treniruočių stovyklos Vilniuje persikėlė prie Juodosios jūros – į Sočio kurortą. Komandos kapitonas Stasys Paberžis per spaudą informavo apie komandoje tvyrojusią darbščią nuotaiką, patyrusio vartininko A. Stelmoko ir jauniausio komandos nario V. Tučkaus bendras treniruotes.

Prasidėjus sezonui, apie penktąją vilniečių  pergalę ir pirmąją Vilniaus stadione, stebint 15 tūkst. žiūrovų, žurnalas „Sportas“ rašė: „Rungtynės permainingos. Štai atakuoja „Lokomotyvas“, vidurio puolėjas G. Borzenko atsidūrė vienas prieš devyniolikmetį vilniečių vartininką V. Tučkų. (...) Žiūrovai sulaiko kvapą: tuoj bus smūgis. Taip ir įvyko. Tačiau V. Tučkus puikiu šuoliu išgelbsti padėtį...“ 1952 m. Vilniaus meistrai, turėdami patikimus vartininkus, drąsiau žaidė gindamiesi ir puldami. Rudenį nuo 1946 m. dalyvaudami SSRS B klasės (antroji lyga) pirmenybėse pirmą kartą iškopė į antrąją turnyrinės lentelės vietą ir įgijo teisę 1953 m. žaisti SSRS čempionato A klasėje. Vis dėlto vilniečiai, tapę geriausių SSRS komandų varžovais, pritrūko patirties, meistriškumo ir užėmė paskutinę – 11-ąją vietą. Ir vėl atsidūrė B klasėje. Atgal į Maskvą treneris J. Chodotovas išvyko ne vienas – kartu išsivežė puikiai pirmenybėse pasirodžiusį V. Tučkų.

Taip V. Tučkus pateko į vieną tituluočiausių SSRS futbolo komandų – Maskvos „Spartaką“ (penkis kartus čempionas, tris – SSRS taurės laimėtojas), sutiko būrį SSRS futbolo rinktinės žvaigždžių. 1954 m. balandžio 6 d. vykusiose pirmosiose rungtynėse perpildyto žiūrovų (per 60 tūkst.) Tbilisio „Dinamo“ stadiono akivaizdoje nei „Spartakas“, nei V. Tučkus nesublizgėjo – pralaimėta 1:2. Pirmą įvartį V. Tučkus praleido po 11 m baudinio, antrąjį – po apmaudžios klaidos – išleistą iš rankų kamuolį pribėgęs įkirto varžovas. Tačiau jau po kitų prieš Gorkio „Torpedo“ 4:1 laimėtų rungtynių spauda gyrė V. Tučkaus žaidimą. Nors ir vėliau vartininko žaidime buvo „juodų dėmių“, vaikiškų klaidų, bet jo veiksmai aikštėje darė didelį įspūdį futbolo specialistams ir žiūrovams.

Sportininkas greitai pateko į SSRS rinktinės trenerių akiratį – jam buvo prognozuojama stulbinanti ateitis. Tačiau duomenys, jaunystė dar negarantavo vietos rinktinėje – reikėjo žaisti geriau nei tai darė vėliau legenda tapęs Levas Jašinas ir kiti futbolininkai. SSRS čempionatų puošmena būdavo dviejų Maskvos komandų – „Spartako“ ir „Dinamo“ – bei dviejų vartininkų – L. Jašino ir V. Tučkaus – dvikova. Abu 1955–1956 m. dalyvavo SSRS rinktinės treniruočių stovyklose. Tačiau V. Tučkus liko L. Jašino šešėlyje. Levas žaidė Maskvos, SSRS rinktinėje, o Vladas – ne. Ir į olimpines žaidynes, vykusias Melburne, SSRS rinktinė važiavo be V. Tučkaus. Jis turėjo tenkintis tarptautinėmis rungtynėmis. Su „Spartako“ emblema Švedijoje kovėsi su daugkartiniu čempionu Stokholmo „Djurgården“, „Malmö“, prancūzų „Bordeux“, „Gironde“ ir kt. komandomis. Vlado nė karto nematėme ir geriausiųjų SSRS žaidėjų sąrašuose, nors 1954 ir 1955 m. „Spartakas“ tapo SSRS vicečempionu, o 1956 m. – čempionu. 1954–1956 m. būdamas „Spartako“ sudėtyje sužaidęs 60 rungtynių, 1957-aisiais sulaukęs 25-erių dėl moralinio pobūdžio priežasčių atsidūrė už garsios komandos vartų.



ANTRASIS GYVENIMAS. Apie kitą V. Tučkaus gyvenimą sužinome iš jaunystės draugų, futbolo bendražygių ir knygos „Latvijas futbola vēsture“ („Latvijos futbolo istorija“).

Gyvendamas Šiauliuose labai pamėgo futbolą, apleido mokslą ir baigęs tik aštuonias klases įsidarbino „Elnio“ gamykloje. Nors anksti kišenėje pradėjo skambėti rubliai, bet jų nešvaistė. Pradėjo keistis patekęs į Vilnių. Komandoje buvo vienas kitas vyresnis žaidėjas, tada vadovavęsis iš Rytų atėjusia patarle: negersi – neloši. Ne veltui sakoma: kur degtinė – ten ir moterys. Tad ir Vladas pasuko ne mokslų, o naujų „draugų“ link.

Su vartininku viename bendrabučio kambaryje gyvenęs futbolininkas pasakojo: „Po eilinių išgertuvių prisiekia – daugiau nė lašo, pinigus paslepia bate. Bet, žiūrėk, po kitų rungtynių ir vėl dingsta.“ Vieni treneriai užsimerkdavo, kiti bandė auklėti, treti tikėjo, kad Maskvoje… pasuks profesionalo keliu. Deja, Maskvoje atsirado dar daugiau pinigų, galimybių, draugų. Niekam nebuvo paslaptis, kad dauguma Maskvos „spartakiečių“ ir ne tik jie mėgo atšvęsi pergales, aplaistyti pralaimėjimus. Tais laikais lengvasis automobilis buvo neįmanomas ir net neįsivaizduojamas sapnas. Todėl turtingiausiems futbolininkams didžiausias malonumas buvo užsisakyti taksi iki ryto, prie kurio nors garsiausio restorano. Apie tokius įvykius žinojo visa Maskva. Rygiečiai prisimena, kad 1960-aisiais, „Daugavos“ šlovės metais, po pergalės prieš Maskvos „Torpedo“, kai Vladas su visa kompanija užsuko į restoraną „Berlin“, durininkas garsiai ir be jokios nuostabos paklausė: „Vladai, kur tu buvai užstrigęs?“ Futbolininkus mylėjo moterys – pradedant pardavėjomis, padavėjomis ir baigiant valstybės valdininkų žmonomis. Lietuvis Vladas buvo geidžiamiausias jaunikis, sekso simbolis.

Apie V. Tučkaus meilės nuotykius sklando legendos – pradėjęs flirtuoti Vilniuje su studentėmis ir „Lietuvos“ ansamblio šokėjomis, Maskvoje ir kituose miestuose daužė ir įtakingų veikėjų žmonų širdis. Gerą vardą turėjo ir tarp Maskvos Didžiojo teatro atristų ir artisčių.

Maskvoje, kaip ir Vilniuje, V. Tučkus turėjo butą, užmiestyje – vilą. Vienais metais Šiaulių „Elnias“  Tuloje žaidė SSRS taurės rungtynes (kolektyvų grupėje). Po jų šiauliečius V. Tučkus pasikvietė į svečius. „Taip prisibaladojom, – pasakojo vienas dalyvis, – kad ir po 60 metų prisimenu visas smulkmenas. Aptarnavo Vlado žmona, o gal sugyventinė (oficialiai jų turėjo tris), simpatiška moteris, buvusi K. Vorošilovo, Aukščiausios tarybos pirmininko sekretorė.“

1956-aisiais po visą sąjungą nuskambėjo dviejų Maskvos futbolo garsenybių B. Tatušino ir E. Strelcovo skandalas. Pastarasis atsidūrė už grotų. Sklido kalbos, kad orgijose dalyvavo ir V. Tučkus. Kad ir kaip ten buvo, bet faktas, kad 1957 m. „Spartako“ komandos paraiškoje V. Tučkaus pavardės nebuvo.

Išvarytas iš Maskvos V. Tučkus bandė įsikurti Lietuvoje. Tačiau nesėkmingai. Atsidūrė Latvijoje – Bruocėnų mieste. Ištrauka iš anksčiau minėtos knygos: „Rygos „Daugavos“ žvalgų pėdsakai nuvedė į Bruocėnus. Ten du išvaizdūs ir stotingi vyrai gyveno viename bute, nemokėjo nei už elektrą, nei už nuomą. Protarpiais pažaisdavo futbolą. Vienas – vartuose, kitas – aikštėje. Vienas iš jų buvo Vladas. Tie, kas prikalbėjo Vladą grįžti į didįjį futbolą, patys netikėjo, ar iš to kas nors išeis. Iškilaus futbolo vartų meistro gyvenime Bruocėnai buvo tarsi tramplinas naujam skrydžiui į futbolo orbitą. Į Rygą jis atvyko visiškai nesitreniravęs, tačiau turėdamas pavydėtinai gausią futbolininko praeitį ir patirtį. Žaisdamas Rygoje jis jau per pirmąjį sezoną pateisino į jį dėtas viltis. Miesto vadovai skyrė jam penkių kambarių butą, paskyrą (talonus) baldams. V. Tučkaus įsiveržimas į Latvijos futbolą lyginamas su H. Mellupo kometa – jos greitai tirpstanti uodega kviečia ilgai žiūrėti į dangų ir ilgus metus neleidžia užmiršti. Garsus Latvijos futbolininkas Alfons Jēgers teigė, kad V. Tučkus buvo geriausias „Daugavos“ vartininkas. Jis mokėjo taip gerai organizuoti ir vadovauti gynybai, kaip tai darė L. Jašinas.“

Latvijoje V. Tučkus praleido apie 30 metų, retsykiais užsukdavo į Lietuvą – aplankydavo Šiaulius, Vilnių. Palikęs „Daugavą“ dar žaidė Rygos „Kompresoriaus“ komandoje, dalyvavo veteranų varžybose, teisėjavo respublikos pirmenybėse, kelis kartus buvo patekęs į geriausiųjų teisėjų dešimtuką. Brandos metais mokėsi Maisto pramonės technikume, dirbo Jūrmalos daržovių bazėje direktoriaus pavaduotoju, važinėjo archajišku zaporožiečiu. Vedė, užaugino sūnų Vytautą, dalyvavo jo vestuvėse.

Vladas, kaip rašoma latvių futbolo istorijoje, buvo nuoširdus, draugiškas ir garbingas žmogus, laukiamas bet kuriame susibūrime – pasitarime, suvažiavime, varžybose ir, žinoma, pobūviuose. Tačiau kartais visais naiviai pasitikėdamas suklysdavo. Užkibdavo ant netikrų draugų meškerės, o šie pasinaudodavo garsaus vartininko populiarumu, turtingumu ir dosnumu. Buvo žmonių, traukusių Vladą į abejotinas draugijas. Po vieno tokio pobūvio gavęs galvos traumą pateko į ligoninę. Po operacijos ši ryškiai švytėjusi futbolo kometa užgeso. Palaidotas Vilniuje.