Nuo pirmų žingsnių iki skambių pergalių

Futbolas į Lietuvą atkeliavo XX a. pradžioje – ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Pirmosios futbolo kregždės pasirodė Suvalkijoje – Kybartuose, Vilkaviškyje, Žemaitijoje – Šilutėje, Klaipėdoje. O Žemaitijos sostinė Telšiai, kuriuose 1923 m. gyveno 4 691 žmogus, į futbolo sąjūdį traukėsi vangokai.

Telšių futbolo saulėtekio panorama susidaro apžvelgus to laikotarpio spaudoje pateiktus faktus, komentarus.

STARTAS. 1922 m. Kaune prasidėjęs pirmasis šalies čempionatas išjudino ir Telšių jaunimą. Nors organizuoto judėjimo nebuvo, bet stichinė saviveikla buvo gana intensyvi. Mieste per dvejus metus pridygo futbolo komandų: kelios šaulių būrio, moksleivių, „Makabi“, „Dviratininko“ (Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), „Anonim“. Įsikūręs Lietuvos gimnastikos sporto federacijos (LGSF) skyrius savo komandą pavadino „Džiugo“ vardu – žemaičių didvyrio, anot legendos, įkūrusio Telšius.

Pirmąja Telšių futbolo arena tapo pieva, buvusi už rusų kapinių. Joje birželio 19 d. susikovė šaulių ir „Makabi“ komandos – 1:0 nugalėjo šauliai. Rungtynes tarp „Šaulio“ ir „Anonim“ komandų (4:1) stebėjo per 500 žiūrovų.

Surengtos ir pirmosios Telšių apskrities pirmenybės. Pirmasis nugalėtojas paaiškėjo tik trečiose rungtynėse „Šaulys“–„Dviratininkas“ 2:2, 1:1 ir 3:0.

Nugalėtojai buvo apdovanoti visuomenės įsteigta taure. „Lietuvos sportas“ rašė: „Orkestrui griežiant, tūkstančių žmonių lydimi šauliai ir „Dviratininkas“ grįžo namo, kur šauliams buvo patiekta vakarienė.“

BANGAVIMAS. Po 1924-ųjų Telšių futbolo bumo, kai susikūrė septynios futbolo komandos, 1925 m. burbulas subliuško: be dviejų „Šaulio“ komandų, tvirčiau laikėsi tik „Makabi“. Pavasarį pasirodžiusi progimnazijos komanda 0:1 nusileido „Makabi“. Žydai pralaimėjo „Šaulio“ II ekipai 2:3, bet įveikė Plungės „Sportą“ 2:1.

1923 m. Kaune įsteigtos Lietuvos sporto lygos (LSL) rankos Telšius pasiekė tik 1926 m. – balandžio 18 d. prie įkurtos žemaičių sporto lygos vairo stojo Ignas Gintalas. Jis lygoje sudarė futbolo skyrių, buvo užsimojęs surengti ir dvejas pirmenybes (pirmas iki liepos 1 d.), po jų sudaryti Lygos rinktinę ir rungtyniauti su Šiaulių, Klaipėdos, Kauno komandomis. Tačiau dėl lygoje prasidėjusių nesutarimų pirmenybės subiro vos joms prasidėjus. Telšių „Šaulys“ nežaidė su Plungės „Makabi“, Mažeikių šauliai – su Sedos „Makabi“ ir t. t. Kai kurios komandos ieškojo progos pasitraukti iš lygos. Tad neatsitiktinai „Žemaitį“ užplūdo skeptiškos nuotaikos: „todėl greitu laiku galima laukti lygos komedijos galo“. Bet taip neatsitiko – priešingai, Žemaitijos futbolas, nors ir netolygiai, bet kilo aukštyn. 1926 m. įvairaus pobūdžio varžybos vyko ne tik Telšių, bet ir Mažeikių, Tauragės ir Kretingos apskrityse.
1926 m. sezono pradžioje vėl pasirodė „Dviratininko“ ekipa. Tačiau „Šauliui“ nei ji, nei „Džiugas“ prilygti neįstengė 2:5 ir 0:5.

Telšių futbolu pradėjo domėtis ir „Klaipėdos žinios“: „Vienose rungtynėse „Šaulio“ vartininkas buvo labai „poniškas“, nes atriedėjus sviediniui nepasilenkia paimti, bet paspiria su koja...“ Publikai auklėti skiriamos eilutės po rungtynių „Šaulys“–„Dviratininkas“ (4:0): „Dviračiui“ prijaučianti publika, matydama, kad blogai einasi, stengėsi visokiais būdais trukdyti tai šaukdama, kad neteisingai referuojama, tai, kad laikas pasibaigė... Patariame tiems didiesiems ponams atidžiai perskaityti taisykles ir į kitas rungtynes geresnius „dziegorius“ atsinešti.“

Rašydamas apie rungtynes Telšių „Makabi“–Plungės „Sportas“ (2:0), „Žemaitis meta akmenėlį ir į „Makabi“ (šeimininkų) komandos daržą: „Negana to, žaidimas buvo neįdomus, bet sprogus futbolui, ėjo į miestą atsinešti antro futbolo, bet niekur negavę nebaigė žaidimo ir apleido aikštę.“

1928 m. gegužę Telšių futbolo sezoną atidarė skautų rinktinė – iš esmės moksleivių ir „Makabi“ futbolininkai. Skautai nesportiškai pavėlavusius „Makabi“ narius skaudžiai nubaudė 9:0. „Dviratininkas“ patvirtino gerą vardą: namuose 7:1 sutriuškino Varnių rinktinę ir vieną geriausių Žemaitijos komandų Skuodo „Šarūną“ 3:2.

1929 m. telšiškiai, kaip ir ankstesniais metais, pirmąsias rungtynes žaidė patį vidurvasarį – liepos pradžioje. LDS du kartus susitiko su Šiaurės Lietuvos futbolo nugalėtojais Žagarės „Šaulio“ komanda ir abu kartus pralaimėjo – Žagarėje 0:2, Telšiuose – 1:2.

Telšiškiams, įpratusiems snausti, ir 1930 m. nebuvo išimtis. Sezono atidarymas įvyko birželio 29 d. draugiškomis rungtynėmis tarp vietinių „Makabi“ ir LDS. Jas LDS laimėjo 2:0. LDS pergalingai žygiavo ir toliau: Kuršėnų SGD – 5:0, Skuodo „Šarūnas“ – 4:0, vietinė „Makabi“ – 3:0, Plungės rinktinė – 6:1. Apie vieninteles lygiąsias su Mažeikių LFLS 6:6 „Žemaičių prietelius“ rašė: „Abi komandos stiprios. Tik mažeikiečiai žaidžia daugiau technika – kamuolio perdavimais, o telšiškiai – prasiveržimais. LDS neturi vartininko ir todėl pastatė vartuosna netreniruotą jauną vaikiną, kuris klauso daugiau publikos raginimų, o mažiau, kaip gaudyti futbolą. Antrą puslaikį permainomas vartininkas ir teisėjas, kuris, pasak mažeikiškių, nieko neišmanęs. Antram puslaiky visi žaidžia be technikos...“

„Dviratininkai“ futbolo sezoną baigė rugpjūčio 24 d. rungtynėmis su Žagarės rinktine skaudžiu pralaimėjimu 1:6 (0:1). Telšiškiai kaltino teisėją iš Žagarės Braslauską, kuriam neturėtų būti vietos aikštėje, „nes jis, matyt, nėra matęs futbolo rungtynių. Pirmą puslaikį žaista 36 min., o antrą – 48 min. Be to, apie pabaudas ir kt. jis absoliučiai nieko nežinojo. Ir dar žagariečiai buvo pasikeitę du žaidikus iš Joniškio“ – guodė LDS „Žemaičių prietelius“.

1931 m. prasidėjusi Telšių futbolo krizė tęsėsi ir 1932 metais. Birželio 9 d. „Žemaityje“ rašyta: „Sportas Telšiuose, Žemaičių sostinėje, blogiau stovi negu Papilėje, nekalbant jau apie Žagarę ar Mažeikius. Laikraščiuose jau seniai skaitome apie įvairias sporto rungtynes, o Telšiuose dar nepasirodė jokia futbolo komanda (...). Prieš keletą metų Telšiai turėjo visai padorią komandą. Tiesa, kad ir su futbolu čia didelis vargas, – nėra aikštės. Alsėdžiai turi daug geresnę aikštę negu Telšiai. Kiti Lietuvos miestai galvoja statyti stadionus, o Telšiai neturi paprasčiausios sportui aikštės. Vietos gimnazija tuo irgi nesirūpina ir mokiniai kariško paruošimo pamokas atlieka rinkoje.“ Kritika paveikė: gyvastį parodęs „Džiugas“ Rietave nugalėjo „Šaulį“ 4:0.

1932 m. įvyko Lietuvos sportinio gyvenimo pertvarka – vietoje visuomeninės sporto organizacijos Lietuvos sporto lygos (LSL) ir autonominės Lietuvos futbolo lygos (LFL), veikusios nuo 1923 m., įkurta valstybinė institucija Kūno kultūros rūmai (KKR) ir Kamuolio žaidimų sąjunga (KŽS). Šių organizacijų padaliniai buvo įkurti provincijoje. Telšių KLR pirmininku paskirtas pulk. B. Pulkauninkas.

Futbolas Telšiuose lyg įgavęs antrąjį kvėpavimą atgimė – būriais puolė prie kamuolio, kaip kad buvo 1924 metais. Be 1932 m. buvusio „Džiugo“, „Breitar“, atgijo žydų „Makabi“, susibūrė nauja „Hapoel“, lietuvių LGSF ir gimnazijos rinktinė.

Išaugęs futbolininkų ir komandų skaičius pranašavo kilimo pradžią. „Džiugas“ birželio 7 d., įstojęs į Šaulių sąjungą, pasivadino šaulių „Džiugu“ ir tapo Telšių futbolo vėliavnešiu.

1934-ieji – Telšių futbolo kilimo pradžia. „Džiugas“, atsikratęs antraeilės komandos sindromo, nepaisydamas lydėjusių nesėkmių, pradėjo rungtyniauti su pajėgiausiomis Lietuvos ir kaimynų – latvių, estų – komandomis.

„Džiugas“, tapęs Žemaitijos futbolo apygardos čempionu, nesustojo – gerindamas žaidimą ir kaupdamas patirtį ne tik dar ketverius metus (1935–1938) tapo apygardos pirmenybių nugalėtoju, bet ir iškovojo gražių pergalių kito pobūdžio varžybose. Aktyvumu išsiskyrė ir LGSF futbolininkai.
1935 m. šaulių „Džiugas“ Šiaulių apygardos futbolo pirmenybėse startavo pergalingai. Plungės „Babrungą“ įveikė net 6:0. Ir toliau žaidė puikiai – varžybose, vykusiose pagal vieno minuso sistemą, iškopė į finalą, kuriame 3:1 įveikė Sedos „Šaulį“.

Po „Džiugo“ liko Sedos „Šaulys, Gargždų JSO ir Viekšnių JSO, Plungės „Babrungas“, Tirkšlių „Patrimpas“, Kretingos „Žemaitis“, Mažeikių „Šaulys“ ir 9–10 vietoje likę Telšių LGSF ir Kretingos „Šaulys“. „Džiugas“, pirmą kartą dalyvaudamas mače dėl čempiono titulo, buvo priverstas nusileisti Šiaulių „Sakalui“ 1:3.

1936 m. pagal pakeistą Lietuvos futbolo pirmenybių sistemą „Džiugas“ jau negalėjo tiesiogiai siekti aukščiausių apdovanojimų – turėjo žaisti Telšių apygardos pirmenybėse ir kovoti dėl teisės pereiti į Lietuvos lygą. Žaidęs su Tauragės, Mažeikių ir Sedos „Šauliu“, Plungės „Babrungu“, Skuodo ir Telšių JSO, antrą kartą tapo apygardos pajėgiausia ekipa. Tačiau ir vėl apygardų nugalėtojų rungtynėse susitikęs su Šiaulių „Sakalu“ buvo negailestingai pažemintas 2:8.

Telšiečiai vieni pirmųjų Lietuvos provincijoje pradėjo rengti veteranų futbolo rungtynes. 1936 m. rugpjūtį į aikštę išbėgo „Džiugo“ veteranai, kai kurie spardę kamuolį prieš 10–12 metų. Komandą sudarė 30–40 metų amžiaus vyrai, pasivadinę „Archyvu“. „Džiugas“ savo veteranus sutaršė į šipulius 21:0.

PROBLEMOS. 1937 m. balandį Telšių futbolininkai skundėsi, kad neturi ne tik kur žaisti, bet ir treniruotis, nes esantis stadionas nevertas stadiono vardo ir yra ne toje vietoje. Iš Klaipėdos dienraščio „Vakarai“ sužinome, kad „... Telšiuose dabar esamas sporto stadionas neatitinkąs savo paskirties dėl blogos vietovės ir žemos, drėgnos vietos, tad jį nusistatyta iškelti. Tam tikslui sporto apygardos vadovybė, sporto organizacijų atstovai ir specialistai pasirinko vietą įrengti naujam stadionui Plungės gatvėje, miesto ganyklose, tuojau už rusų kapinių. (...) Tikimasi, kad miesto burmistras ir taryba ras reikalingu Telšiams turėti, kaip apygardos centrui, reprezentacinį sporto stadioną ir skirs žemės sklypą, kuriame greit bus pradėti įrengiamieji darbai. Sportininkai šio darbo realizavimo labai laukė.“

Tad 1937 m. futbolo sezonas pradėtas „baluotoje pelkėje“. Pradžia buvo neįprasta – pagaliau savo veiklą pademonstravo Telšių Žemaitijos sporto apygardos Kamuolio žaidimų komitetas (KŽK), surengęs oficialų sezono atidarymo turnyrą. Prie numatytų dviejų „Džiugo“, JSO, LGSF ir vienos žydų ekipos netikėtai prisijungė ir gimnazijos rinktinė. Gimnazistai tapo sensacijos autoriais: jie 2:0 įveikę LGSF ir 3:1 „Džiugą“ I tapo turnyro nugalėtojais.
Vėlyvą rudenį gimnazistai dar kartą įrodė, kad yra „ne iš kelmo spirti“ – susitikę su „Džiugu“, bet jau apygardos pirmenybių nugalėtoju, rungtynes baigė taikiai – 2:2. Tiesa, apie gimnazijos komandos pasirodymus vėliau informacijos neaptikta.

1937 m. pradžioje gyvybės ženklus vėl pradėjo rodyti prieš dvejus metus veikusi LGSF. Gegužės pradžioje LGSF perėjo į Telšių vyrų pavasarininkų sekciją ir pasivadino „Mąsčio“ vardu. Klubo įkūrėju tituluojamas kun. Stasys Santaras, o komandos vadovai buvo kun. V. Senkus ir kun. Vėlavičius (nuo 1939 m. rugsėjo). Kunigai buvo veiklūs ir įtakingi, nes tuojau pat „Mąsčio“ futbolo komanda iš J. E. Telšių vyskupo gavo mieste esančioje pievoje futbolo aikštei įrengti sklypą. Jis buvo sparčiai tvarkomas. Numatyta atlikti ir mažesnių darbų – aptverti aikštę tvorele, pastatyti suolus, įrengti kitų aikštelių.

1937 m. Telšių futbolo apygardos pirmenybės vyko Telšių ir Mažeikių rajonuose.

Telšių rajono pirmenybėse „Džiugas“ (6 taškai), aplenkęs Tauragės „Šaulį“ (3 taškai) ir saviškį JSO (0 taškų), tapo grupės nugalėtoju. Apygardos finaliniame susitikime laukė staigmena – „Džiugas“, susitikęs su Mažeikių rajono nugalėtojais Sedos „Šaulio“ futbolininkais, turėjo pripažinti priešininkų pranašumą 1:2. Telšiškiai, nesupratę, kas įvyko, motyvuodami, kad Sedos komandoje žaidė du gimnazistai, užprotestavo rungtynes. Tad organizatoriai nusprendė, kad jas reikia peržaisti. Tačiau į rungtynes neatvykus Sedos komandai, pergalė rezultatu 3:0 buvo įskaityta „Džiugui“.
Žemaitijos ir Šiaulių apygardų nugalėtojų pusfinalio dvikovoje „Džiugas“ vėl susitiko su Šiaulių „Sakalu“. Pralaimėta 2:3.

Telšiečiai rungtynes vėl užprotestavo dėl to „nelemto vieno gimnazisto“, žaidusio „Sakalo“ ekipoje (Švietimo ministerija buvo uždraudusi gimnazistams dalyvauti sporto organizacijų veikloje), tačiau šį kartą protestas buvo nepatenkintas.

1937 m. metraštyje įrašytas dar vienas skandalas: pirmenybių rungtynes tarp „Džiugo“ ir Mažeikių JSO teisėjas buvo priverstas nutraukti. „Lietuvos sportas“ rašė: „Pirmam kėliny teisėjas atšokusį kamuolį iš vartų tinklo neįskaitė, antrame puslaiky 10 min. mažeikiečiai įmušė įvartį iš nuošalės ir teisėjas (taško) neįskaitė. Žiūrovai dėl tokio sprendimo įsiveržė į aikštę ir toliau neleido vykdyti rungtynių.“ Varžybų organizatoriai skandalą užgesino, skirdami rungtynes peržaisti.



TRIUMFAS. 1938 m. „Džiugas“ pelnytai vadinosi Telšių reprezentacine ekipa – ji penktus metus iš eilės laimėjo apygardos čempionės titulą.

„Džiugas“, kaip apygardos pirmenybių nugalėtojas, gavo teisę dalyvauti pirmojoje tautinėje olimpiadoje Kaune. Bet prieš tai komandos laukė nepaprastai svarbios apygardų nugalėtojų finalinės rungtynės. Šį kartą „Džiugo“ varžovu buvo Panevėžio MSK ekipa.

Mačas įvyko Kaune. Telšių komanda iškovojo pergalę 2:0 ir įgijo teisę žaisti Lietuvos lygoje.

Grįžus „Džiugui“ iš Kauno, geležinkelio stotyje futbolininkus pasitiko skaitlingas gerbėjų būrys ir apdovanojo visus gėlėmis. Sportininkai autobusu buvo nuvežti į Šaulių namus ir prie paruošto užkandžių stalo visi bendrai pasidalijo įspūdžiais. Istorinės „Džiugo“ pergalės „kalviais“ buvo šie futbolininkai: Ambrazas, Strikauskas, Klečkauskas, Idzelevičius, Lukošius, Pikturna, Januška, Domantas, Sereikis, Bukartas, Gailius.

OLIMPIADA. „Džiugui“ šventė greitai baigėsi – laukė naujas išbandymas – tautinėje olimpiadoje laukė kietas riešutas – Klaipėdos KSS. Varžovas buvo nepalyginamai stipresnis – pralaimėta net 0:11.

Žemaičių komanda guodėsi, kad žaidė su Lietuvos rinktine (KSS sudėtyje buvo dešimt rinktinės narių), tapusia pirmosios tautinės olimpiados nugalėtoja.

„Džiugo“ laukė dvi tarptautinės rungtynės su daugkartine Latvijos čempione Liepojos „Olimpija“. Prieš šią komandą ne kartą ginklus sudėdavo ir Lietuvos futbolo asai – Klaipėdos KSS, Kauno LFLS ir Kauno Šančių „Kovas“. Tad suprantama, kokia nuotaika tvyrojo ne tik Telšiuose, bet ir visoje Žemaitijoje, kai „Džiugas“ abu kartus varžovus privertė kapituliuoti 1:0 ir 2:1. Po antrosios telšiečių pergalės (rugpjūčio 28 d.) „Lietuvos sportas“ straipsnyje „Sensacinga „Džiugo“ pergalė“ rašė, kad „rungtynių žiūrėti susirinko per 1 000 žiūrovų. (...) Jeigu būtų buvęs blogesnis liepojiečių vartininkas, rungtynės galėjo baigtis didesne „Džiugo“ pergale“. Rungtynėms teisėjavo latvis Traubanis. „Džiugo“ komandoje žaidė: Ambrazas, Klečkauskas, Strikauskas, Pikturna, Lukošius, Idzelevičius I, Rimgaila, Domantas, Sereikis, Bukartas, Gailius.

PERMAINOS. Nuotaiką ne tik „Džiugo“ futbolininkams, bet ir visai Telšių sporto bendruomenei sugadino LKŽ sąjungos Futbolo komiteto sprendimas reorganizuoti Lietuvos futbolo pirmenybių sistemą. Lietuvos lygoje, į kurią kelialapį buvo iškovojęs „Džiugas“, buvo paliktos tik aštuonios komandos – šešios Kauno ir dvi Klaipėdos. Iš naujokų, turėjusių žaisti Lietuvos lygoje, bet nepatekusių į ją, ir komandų, iškritusių iš Lietuvos lygos, sudarytas antrasis ešelonas – sričių klasė. Apygardų klasės varžybos tapo trečiąja pakopa. Numatyta lygų pasikeitimo tvarka. Dėl reformos „Džiugo“ I komanda pateko į sričių lygos Šiaurės zoną, o „Džiugas“ II, pirmą kartą gavęs galimybę žaisti Lietuvos čempionate, – į Telšių apygardos pirmenybes. Pirmenybės vyko pagal rudens ir pavasario ratų sistemą.

Abi Telšių komandos 1938–1939 m. pirmenybėse savo pakopose finišavo antros.

Saviveikla užsiėmė „Mąstis“ ir nauja žydų komanda „Menora“.

KARO AIDAI. 1939 m. Lietuvos futbolo čempionatas dėl rugsėjo 1 d. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo prarado įprastą ritmą. Lapkritį Lietuvos pirmenybės buvo visiškai nutrauktos, tikintis užbaigti jas 1940 m. pavasarį.

Tačiau įsisiautėjus karo audrai, pirmenybės liko nebaigtos. To priežastis – 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija.

Pirmenybės, atsižvelgus į tarptautinę situaciją ir ekonomiką, vėl reorganizuotos: sudarytos tarpapygardinės sritys taip, kad komandų išvykos būtų kuo trumpesnės. Pirmą sritį sudarė Kauno ir Vilniaus apygardų komandos (vėliau paaiškėjo, kad Vilniaus komandos pirmenybėse nedalyvaus), antrą – Suvalkijos apygarda, trečią – Šiaulių ir Telšių, ketvirtą – Panevėžio ir penktą – Ukmergės. 1940 m. čempioną turėjo išaiškinti sričių nugalėtojų finalinis turnyras. Tačiau birželio 16-ąją į šalį įsiveržus Raudonajai armijai ir prasidėjus okupacijai, futbolui buvo suduotas stiprus smūgis: neįvyko II ir IV apygardų pirmenybės (uždaryti JSO ir šaulių apygardos klubai), todėl ir neįvyko baigiamojo etapo kovos – Lietuva liko be šalies futbolo čempiono.

Telšiai galėjo pasigirti nebent tuo, kad pirmą kartą šalies futbolo pirmenybėse dalyvavo dvi miesto komandos: „Džiugas“ ir KSS. Stebėti pirmųjų čempionato rungtynių tarp KSS ir „Džiugo“ prisirinko apie tūkstantis žiūrovų (balandžio 28 d.). KSS laimėjo net 6:0.

Paskutinį kartą nepriklausomoje Lietuvoje paskelbtos ir abiejų komandų sudėtys. KSS: Petrutis, Skinkys, Dijokaitis, Radvilas, Baltiejus, Ruseckas, Abromavičius, Saunoris, Sipavičius, Normantas, Šurkus.
„Džiugas“: Ambrazas, Daumantas, Prapuolenis, Šakalis I, Lukošius, Pikturna, Šakalis II, Galdikas, Malakauskas, Dapkus, Giedraitis.

Po šių rungtynių Telšių futbolo vadovai puoselėjo mintį sujungti šias komandas į vieną ir sudaryti rimtą konkurenciją Kauno ir Šiaulių futbolininkams. Idėja dėl sovietų okupacijos liko neįgyvendinta.

Sovietų valdžia, likvidavusi tarpukario sporto organizacijas, sparčiai kūrė naujas – „Spartako“, „Dinamo“, „Žalgirio“.

1941 m. užėjus rudiesiems okupantams, Telšių sporto organizacijos vėl pakeitė iškabas į senąsias: „Mąstis“, „Džiugas“, nauja „Gubernija“, tik žydai neprisidėjo prie sportinio judėjimo, nes buvo fiziškai sunaikinti.

ASMENYBĖS. Persikėlęs iš Plungės gyventi į Telšius išaugo vienas žinomiausių Lietuvos rinktinės futbolininkų, vėliau treneris, sovietmetį parašęs pirmąją knygą „Futbolas“ – Jonas Šlyžius. „Džiugo“ komandoje pirmus žingsnius žengė broliai Petras ir Stanislovas Stonkai. Stanislovas pagarsėjo ir kaip krepšininkas, sporto mokslininkas, profesorius, Kūno kultūros akademijos rektorius. „Džiugą“ gimtąja komanda vadino ir į Vakarus pasitraukęs Vytautas Grybauskas.

V. Grybauskas prisiminė: „Su sportu susipažinau Telšiuose. Kamuolio viršum, prikimštu skudurais, kieme žaidžiau futbolą, o netrukus pradėjome lankyti ir krepšinį. Baigęs gimnaziją, jau prie sovietų įstojau į Kauno karo mokyklą. 1940 m. išformavus Kauno karo mokyklą, rudenį įstojau į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Po kelių pirmųjų dienų, dar nespėjus sušilti, gavau kvietimą atvykti pas Juozą Klimą – tuometį Vilniaus mokesčių inspektorių ir LGSF sporto klubo vadovą. Jis man pasiūlė kambarį gyventi, darbą mokesčių inspekcijoje su galimybe lankyti paskaitas universitete, užmokėti už mokslą ir dar davė šiek tiek pradžiai. Apstulbęs, bet patenkintas išėjau. Tik dabar suvokiau, kokia man nusišypsojo laimė.

Vokiečiams uždarius universitetą, vėl patraukiau į Telšius. Pradėjome organizuoti „Džiugo“ sporto klubą. Net sužaidėme rungtynes su vokiečių kariais.“
1944 m., artėjant sovietų armijai, V. Grybauskas pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Vokietijoje, po to – Prancūzijoje ir galutinai apsistojo JAV. Gyvendamas Vokietijoje, be krepšinio, stalo teniso, teniso, su pabėgėlių komanda žaidė futbolą (Miuncheno „Gintaro“, Šeinfeldo „Kovas“). Gyvendamas JAV (Ročesteryje) buvo pakviestas žaisti į ukrainiečių komandą. Už rungtynes mokėdavo po 25 dolerius. Komanda buvo gana pajėgi – joje žaidė vienas JAV olimpinės rinktinės narys, du buvę Vokietijos ir vienas Prancūzijos profesionalų lygos žaidėjai. V. Grybauskas JAV išsiskyrė kaip lietuvių krepšinio organizatorius, dirbo žurnalistu laikraštyje „Draugas“, „Pasaulio lietuvis“, vadovavo sporto skyriams. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu (1998), LTOK olimpine žvaigžde (2001).