"Olialia" merginas iškeitė į sporto žurnalistiką

Sporte visuomet minime varžybas, sportininkus bei jų pasiekimus, tačiau nedažnai ką išgirstame sportą viešinačius žurnalistus. Gediminas Žygelis, būdamas 23-ejų, jau turi sukaupęs nemažai žurnalistinės patirties ir kuris savo profesinėje karjeroje sugebėjo atsispirti „Olialia” merginoms. Jis šį projektą išmainė į širdžiai artimą sportą - krepšinį.
 

Kaip atradai žurnalistiką? Ar norėjai tapti žurnalistu jau nuo mažų dienų?

Mano visa šeima visada domėjosi sportu. Daugelis net užsiiminėjo tuo: krepšinį žaidė tėtis, dėdė bei pusseserė - automatiškai pradėjau ir aš. Žaidžiau Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje apie 10 metų, tačiau su laiku supratau, kad sporto aukštumos ne man. Vis mąsčiau, kokia veikla užsiėmus, kad galėčiau visad likti šalia šio sporto. Tėtis Dainius Žygelis vis dar yra sporto žurnalistas. Tai galbūt mane ir pastūmėjo į šią profesiją. Jis man padėjo tikrai daug ir dabar padeda.
 

Kokie buvo pirmieji žingsniai tavo karjeros link?

Mokykloje dar būdamas devintokas parašiau į eurobasket.lt, kuris tuo metu buvo populiariausias krepšinio portalas Lietuvoje. Mano noras įsijungti į kolektyvą nebuvo atmestas, šalia mokslų ir šiokį tokį darbelį pradėjau. Turėjau galimybę mokytis iš kitų ir tai man puikiai sekėsi. Vėliau, dar būdamas 12-toje klasėje išgirdau, kad "Respublikos" laikraštyje ieškomas žmogus vieno projekto komunikacijai. Koks tai projektas, aš nenutuokiau, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai „Olialia”.
 

Kokia patirtis dirbant su gražiausiomis Lietuvos merginomis?

Na, mano darbas buvo susijęs su projekto viešinimu – įvairūs straipsniai laikraščiams, žurnalams, taip pat administruojama internetinė svetainė. Darbas su gražiomis merginomis, jų daug ir viskas smagu. Tačiau vis tiek mano mintys sukosi apie sportą. Net dirbadamas „Olialia” projekte stengiausi merginas susieti kažkiek su sportu –  projektai su lakūnu Jurgiu Kairiu, merginų dalyvavimas įvariose varžybose ir panašiai.
 

Jau antri metai dirbi su Vilniaus krepšinio komanda “Kibirkštis-VIČI-IKI”, vėl kartu su moterimis. Kaip atradai šią komandą ir kaip tau toks darbas?

Išgirdau apie naujos moterų krepšinio komandos kūrimasi Vilniuje. Susiradau komandos vadovą Rosvaldą Gorbačiovą, aptarėm viską ir tapau jų atstovu spaudai. Darbas patinka, nes ši komanda tikrai smagi, atmosfera labai gera – malonu jaustis komandos dalimi. Kai reikia dirbam rimtai, kai reikia pajuokaujam. Stengiuosi būti kiekvienose  namų varžybose. Retkarčiais vadovybė paima ir į išvykas užsienin.


 

Draugavai su krepšininke, kuri žaidė toje pačioje komandoje. Ar neužsimezgė naujų romantiškų draugysčių?

Darbinių reikalų su asmeniniais nemaišau. Nors ir yra sėkimingų pavyzdžių šiuo klausimu - tai ne man. Turėjau draugę, bet kai ji pradėjo žaisti komandoje, kartu jau nebebuvome. Naujos draugystės su "Kibirkšties-VIČI-IKI" krepšininkėmis manęs nedomina, vien dėl bendros komandos atmosferos to nedaryčiau.
 

Krepšinio komanda - ne vienintelė tavo veikla: dar dirbi su Lietuvos moksleivių krepšinio lyga, esi Lietuvos lengvosios atletikos federacijos atstovas spaudai bei darbuojies „Lietuvos ryto” televizijoje. Kaip atrodo tavo darbo diena?
Dėl darbo televizijoje tenka keltis anksti - 4 val. ryto. Darbas ten trunka iki 12 val. dienos. Kita dienos pusė skiriama kitoms veikloms. Šalia spėju ir krepšinį pažaisti - šiuo metu esu „Kažkur matyti” komados narys, kurioje žaidžia daugiau mažiau matyti visuomenės veidai. Visi esami gan užimti, bet varžybose dalyvaujame. Tik į treniruotes sunkiai susirenkame... (juokiasi).
 

Ateities užmojai?

Norėtųsi turėti kažkokią vieną veiklą, kuri galėtų atnešti tiek profesinės, tiek finansinės naudos. Lietuvoje sporto rinka per maža ir net nežinau, kiek aukštai gali pakilti sporto žurnalistikoje. Nėra kažkokių konkrečių svajonių, tiesiog noriu įgyti įvairiapusiškos patirties. Žinoma, norėčiau pabandyti dirbti televizijoje – vesti sporto laidas, galbūt išmėginti jėgas užsienyje. Tačiau kol kas esu patenkintas, kur esu ir tuo, ką darau.