| Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. vasario 1 d. 15:33 |
Atsidavęs šiuolaikinei penkiakovei
„Iki olimpinių žaidynių Laura nėra nusiteikusi gimdyti“, - žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė L. Asadauskaitės treneris J. Kliosovas
Geriausiu 2012 m. Lietuvos treneriu pripažintas 66-erių metų vilnietis Jevgenijus Kliosovas, ant aukščiausio Londono olimpinių žaidynių garbės pakylos laiptelio padėjęs užkopti penkiakovininkei Laurai Asadauskaitei.
Treneri, kaip atradote L.Asadauskaitę?
Ja pasiūlė susidomėti plaukimo treneris Vygantas Banys. Jis sakė, kad treniruoja mergaitę, galinčią gerai bėgti. Pradėjau ją kalbinti išbandyti šiuolaikinę penkiakovę, bet Laura dar norėjo plaukioti ir visus metus spyriojosi. Per pratybas Lazdynų baseine su ja matydavomės beveik kasdien, nes kartu plaukiojo ir penkiakovininkai, ir plaukikai. Laura penkiakovininke nusprendė tapti 2002-aisiais, kai suprato, kad šioje sporto šakoje gali pasiekti daugiau.
Kaip judviem sekasi dirbti?
Kiekvieno trenerio svajonė dirbti su tokia sportininke. Man pasisekė, dirbame jau dešimt metų, tačiau nė sykio nebuvome susibarę, apsipykę. Mokinė dirba žvėriškai daug: jeigu pasakau, kad reikia nubėgti vieną ar du kilometrus, Laura nubėga dvigubai daugiau. Treniruojamės kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius. Kasdien laukia trys keturios treniruotės. Tarkime, pirmadieniais ji aštuntą valandą ryto joja, po to bėga ir plaukia, o vakare šaudo ir fechtuojasi.
Dabar Laurai nelengva, auga dukrelė Adriana, kuriai reikia vis daugiau dėmesio. Lauros vyras Andrejus Zadneprovskis ugdo jaunuosius penkiakovininkus, jos mama pradėjo dirbti, todėl Laurai ne taip paprasta treniruotis vakarais, nes reikia prižiūrėti dukrelę. Bet viliuosi, kad tai laikini rūpesčiai ir netrukus viskas stos į savo vėžes.
Ar nepagalvojate, kad vieną dieną Andrejus pasakys, kad jis vienas treniruos Laurą. Ką tada veiksite?
Pagalvoju, bet Laura kol kas to nenori. Kaip sportininkas, Andrejus buvo fantastiškas, bet kaip treneris dar stokoja patirties. Kaip bus toliau, nežinau. Prieš olimpines žaidynes jis daug padėjo Laurai, o dabar turi gerą jaunųjų penkiakovininkų grupę, su ja nuoširdžiai dirba. Rimtai padėti Laurai nebelieka laiko.
Su Laura jau galvojame apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ji nori dar kartą laimėti olimpinį auksą. Iki olimpinių žaidynių Laura nėra nusiteikusi gimdyti.
Papasakokite apie save.
Buvau plaukikas, treniravausi nuo 1962 m. Į penkiakovę mane atvedė kaimynas, sakydamas, kad beveik kiekvieną dieną jie žaidžia ir futbolą. Faktiškai dėl futbolo nuėjau į šiuolaikinę penkiakovę ir iki šios dienos pasilikau.
Pirmasis mano treneris – Simas Žekonis, vėliau tobulino Anastazas Špokas. Įvykdžiau sporto meistrą normą. Nepavyko pasiekti tokių pergalių, kokių iškovojo, tarkime, Jurijus Moskvičiovas, bet manimi visada pasitikėdavo komanda.
Tarnaudamas kariuomenėje Kijeve dukart tapau SSRS „Dinamo“ draugijos komandinės įskaitos jaunimo čempionu. Tačiau sugrįžus į Lietuvą baigiau sportuoti.
1973 m. baigiau Kūno kultūros institutą ir pradėjau dirbti treneriu. Pavyko išugdyti daug gerų penkiakovininkų, vienoje grupėje dirbau kartu su Viačeslavu Kalininu, sovietmečiu parengėme keturis tarptautinės klasės sporto meistrus. Į SSRS jaunimo rinktinę buvo kviečiamas mano auklėtinis Tomas Narkus.
Nemėgstu reklamuotis. Treneris turi dirbti, o ne šnekėti per televiziją ar radiją. Darbas parodo, koks tu esi treneris ir žmogus. Esu atsidavęs šiuolaikinei penkiakovei.
Daugiau skaitykite žurnale „Olimpinė panorama“ arba LTOK.lt
Treneri, kaip atradote L.Asadauskaitę?
Ja pasiūlė susidomėti plaukimo treneris Vygantas Banys. Jis sakė, kad treniruoja mergaitę, galinčią gerai bėgti. Pradėjau ją kalbinti išbandyti šiuolaikinę penkiakovę, bet Laura dar norėjo plaukioti ir visus metus spyriojosi. Per pratybas Lazdynų baseine su ja matydavomės beveik kasdien, nes kartu plaukiojo ir penkiakovininkai, ir plaukikai. Laura penkiakovininke nusprendė tapti 2002-aisiais, kai suprato, kad šioje sporto šakoje gali pasiekti daugiau.
Kaip judviem sekasi dirbti?
Kiekvieno trenerio svajonė dirbti su tokia sportininke. Man pasisekė, dirbame jau dešimt metų, tačiau nė sykio nebuvome susibarę, apsipykę. Mokinė dirba žvėriškai daug: jeigu pasakau, kad reikia nubėgti vieną ar du kilometrus, Laura nubėga dvigubai daugiau. Treniruojamės kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius. Kasdien laukia trys keturios treniruotės. Tarkime, pirmadieniais ji aštuntą valandą ryto joja, po to bėga ir plaukia, o vakare šaudo ir fechtuojasi.
Dabar Laurai nelengva, auga dukrelė Adriana, kuriai reikia vis daugiau dėmesio. Lauros vyras Andrejus Zadneprovskis ugdo jaunuosius penkiakovininkus, jos mama pradėjo dirbti, todėl Laurai ne taip paprasta treniruotis vakarais, nes reikia prižiūrėti dukrelę. Bet viliuosi, kad tai laikini rūpesčiai ir netrukus viskas stos į savo vėžes.
Ar nepagalvojate, kad vieną dieną Andrejus pasakys, kad jis vienas treniruos Laurą. Ką tada veiksite?
Pagalvoju, bet Laura kol kas to nenori. Kaip sportininkas, Andrejus buvo fantastiškas, bet kaip treneris dar stokoja patirties. Kaip bus toliau, nežinau. Prieš olimpines žaidynes jis daug padėjo Laurai, o dabar turi gerą jaunųjų penkiakovininkų grupę, su ja nuoširdžiai dirba. Rimtai padėti Laurai nebelieka laiko.
Su Laura jau galvojame apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ji nori dar kartą laimėti olimpinį auksą. Iki olimpinių žaidynių Laura nėra nusiteikusi gimdyti.
Papasakokite apie save.
Buvau plaukikas, treniravausi nuo 1962 m. Į penkiakovę mane atvedė kaimynas, sakydamas, kad beveik kiekvieną dieną jie žaidžia ir futbolą. Faktiškai dėl futbolo nuėjau į šiuolaikinę penkiakovę ir iki šios dienos pasilikau.
Pirmasis mano treneris – Simas Žekonis, vėliau tobulino Anastazas Špokas. Įvykdžiau sporto meistrą normą. Nepavyko pasiekti tokių pergalių, kokių iškovojo, tarkime, Jurijus Moskvičiovas, bet manimi visada pasitikėdavo komanda.
Tarnaudamas kariuomenėje Kijeve dukart tapau SSRS „Dinamo“ draugijos komandinės įskaitos jaunimo čempionu. Tačiau sugrįžus į Lietuvą baigiau sportuoti.
1973 m. baigiau Kūno kultūros institutą ir pradėjau dirbti treneriu. Pavyko išugdyti daug gerų penkiakovininkų, vienoje grupėje dirbau kartu su Viačeslavu Kalininu, sovietmečiu parengėme keturis tarptautinės klasės sporto meistrus. Į SSRS jaunimo rinktinę buvo kviečiamas mano auklėtinis Tomas Narkus.
Nemėgstu reklamuotis. Treneris turi dirbti, o ne šnekėti per televiziją ar radiją. Darbas parodo, koks tu esi treneris ir žmogus. Esu atsidavęs šiuolaikinei penkiakovei.
Daugiau skaitykite žurnale „Olimpinė panorama“ arba LTOK.lt