Lietuva šlovina „Žalgirio“ rankininkes

1968-04-04

Mes esam „Žalgirio“ nariai
Mes esam „Žalgirio“ nariai
Mes žaidžiame, kovojame –
Ir taurę iškovojome!
 

Ši daina užvakar aidėjo Vilniaus profsąjungų rūmų salėje ir ją dainavo... du kartus Europos taurės laimėtojos šauniosios Kauno „Žalgirio“ rankininkės. Čia buvo surengtas priėmimas, kuriame dalyvavo Lietuvos KP Centro komiteto sekretorius A. Ferensas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė, LLKJS Centro Komiteto sekretorius R. Judeika, Respublikinės profsąjungų tarybos pirmininkas P. Dobrovolskis, Respublikinės sporto tarybos pirmininkas V. Ostrauskas, „Žalgirio“ CT pirmininkas A. Slanksnys, respublikos sostinės visuomeninių ir sportinių organizacijų atstovai, sporto žurnalistai.

Daug šiltų sveikinimo žodžių buvo pasakyta Kauno sportininkėms, daug buvo įteikta kiekvienai atminimo dovanėlių, suvenyrų. Daug buvo plojama komandos trenerei, TSRS nusipelniusiai trenerei Faustai Bimbienei, Bratislavos kovų didvyrei vartininkei Rožei Stasiulevičienei, geriausiai „bombardyrei“ Pajautai Dimaitei ir visoms visoms „šauniosios septyniukės“ atstovėms.

Komandos vardu kalbėjusi trenerė F. Bimbienė pasakė:
– Bratislavoje kova buvo labai sunki, bet merginos žaidė pasiaukojančiai ir pelnytai nugalėjo. Pernai, kai pirmą kartą parsivežėme krištolinę Europos taurę, mes pažadėjome, kad pasistengsime ją iškovoti ir antrą kartą. Ir nors tai buvo labai sunku, savo pažadą ištesėjome. O juk, jeigu atvirai kalbėsime, nedaug kas betikėjo mūsų pergale, ypač po nesėkmių TSRS pirmenybėse. Gerai, kad sirgaliai mus palaiko tada, kai mums sekasi. Bet kaip skaudu būna sportininkėms, kai po pirmo pralaimėjimo daug kas nusigręžia. Juk taip atsitiko, kada mes Kaune pralaimėjome Sverdlovsko „Kalininecui“. Mano manymu, tikri sirgaliai yra tokie, kurie visuomet su savo mylima komanda – ar ji skintų pergales, ar patirtų pralaimėjimo kartėlį.

Dabar daug kas klausinėja, ar mes tikimės didįjį krištolą parsivežti ir trečią kartą. Galiu pasakyti tik viena: kova bus nepalyginamai sunkesnė negu per praėjusius turnyrus. Bet vis tik aš ir mano merginos tikime, kad mus lydės sportinė sėkmė, ir didžioji taurė ir kitais metais bus saugoma Kaune.

Baigdama noriu padėkoti už tą nepaprastai šiltą sutikimą ir čia, Profsąjungų rūmuose, ir Vilniaus geležinkelio stotyje.

... Iš tiesų sostinės geležinkelio stotis seniai nebuvo mačiusi tokio didžiulio žmonių sambūrio, kaip praėjusį antradienį. Gerokai prieš atvykstant traukiniui Kuznica–Leningradas, šiaip erdviame perone nebuvo vietos net obuoliui nukristi. Net visagalintieji televizijos ir kino operatoriai šį sykį neįstengė užimti patogių pozicijų. Visi „patogūs“ punktai: langai, stulpai, įvairios pakylos jau iš anksto buvo užimti entuziastingų sporto mėgėjų. Vilniuje jau gana seniai tiek žmonių susirinko pasitikti sportinės delegacijos.

... Sunkiai pūkšėdamas atrieda pagaliau ilgai lauktas traukinys. Trenkia orkestras, tačiau jis negali nustelbti tos aplodismentų audros, kuri sutinka vagono duryse pasirodžiusias Bratislavos didvyres. Šypsenos sportininkių veiduose, rožių puokštės – pasitinkančiųjų rankose: respublikos sportinių organizacijų, rankinio federacijos atstovų, sporto mėgėjų, susirinkusių ne tik iš Vilniaus, bet atvykusių net iš Kauno ir iš kitų respublikos vietovių.

... Atsiskleiskite Europos žemėlapį. Pabandykite ten surasti Tarybų Lietuvą. Prie Baltijos jūros jūs pastebėsite mažytį mažytį lopinėlį. Tai mūsų tėviškė. Laisva ir išdidi, kurianti laimingą gyvenimą broliškų respublikų – sesių – šeimoje. Sporte gana dažnai lemia teritorijos mastai, gyventojų skaičius. Mūsų ne tiek jau daug – apie trys milijonai. Nuostabu, bet faktas, kaip tik Nemuno krašte išaugo komanda, kuriai dvejus metus iš eilės priklauso stipriausios Europoje titulas. Nereikia patetikos, nereikia skambių žodžių! Ir vis tik sunku pervertinti pergalės Barselonoje reikšmę. Ši pergalė aukso fondu įeis į Tarybų Lietuvos sporto istoriją. Ne veltui Kauno „Žalgirio“ rankininkių komanda – pirmasis sporto kolektyvas, įrašytas į LLKJS Centro komiteto garbės knygą.



„Sporto“ korespondentui A. Vaupšui geležinkelio stotyje vis tik pavyko pasikalbėti su pagrindinėmis „Žalgirio“ triumfo kaltininkėmis. Trys klausimai buvo pateikti Faustai Bimbienei:

Koks buvo komandos finalinių rungtynių planas?
Uždengti pavojingąją M. Bauman. Šį įpareigojimą puikiai atliko komandos kapitonė E. Petkienė. Be to, svarbu buvo užgesinti vokietaičių puolamųjų veiksmų uraganą, kuriuo jos pirmose minutėse stengiasi palaužti varžoves. Tai mums pavyko. Merginos gerai gynėsi, veržliai puolė. Žinoma, visoms pasitikėjimo įkvėpė puikus Rožės Stasiulevičienės žaidimas.

Koks, jūsų manymu, buvo kritiškiausias rungtynių momentas?
Kada „Emporas“ pirmavo rezultatu 3:1. Supratau, kad jeigu tuoj pat nieko nebus padaryta, rungtynes pralaimėsime. Pavyko sėkmingai pakeisti žaidėjas, ir grėsmė buvo pašalinta.

Kada „Žalgirio“ pergalė nebekėlė abejonių?
Kai rezultatas antrą kėlinį tapo 9:6 mūsų naudai. Merginos pradėjo žaisti labai drąsiai, ir rungtynių baigtis jau buvo aiški.

Daugiausia plojimų Vilniaus geležinkelio stotyje sulaukė vartininkė Rožė Stasiulevičienė. Pelnytų plojimų. Į „Sporto“ korespondento klausimą, kaip jai pavyko Bratislavoje sulaikyti tiek daug „mirtinų“ smūgių, Rožė atsakė paprastai:

– O ką, jūsų nuomone, man beliko daryti? Pergalės troškau lygiai taip pat, kaip ir mano komandos draugės.

Elena Petkienė, komandos kapitonė, kurią sporto gerbėjai iš perono išnešė ant rankų, braukdama laimės ašaras pasakė:

– Bratislavoje buvo lengviau, ten mes kovojome. Vilniuje sunkiau – prieš širdžių šilumą mes esame bejėgės!

Po priėmimo „Žalgirio“ rankininkės atsisveikino su respublikos sostine. Perduodame žodį mūsų Kauno korespondentui V. Zelenkevičiui. Štai ką jis praneša:

Prie Kauno vykdomojo komiteto pastato tą vėlyvą antradienio vakarą nebuvo galima prasibrauti. Šimtai sporto mėgėjų sudarė tokią spūstį, kad ir prityrusioms dukart žemyno taurės nugalėtojoms nebuvo lengva pralaužti mėgėjų užtvaras.

– Sveikiname šauniąsias mūsų miesto dukras! Linkime joms daug laimės. Valio, valio, valio!!! – visų vardu rankininkes sveikina ir už jų žygdarbį dėkoja joms miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Narkevičiūtė.

– Ro-žę! Ro-žę! Ro-žę! – skanduoja entuziastai, norėdami dar kartą pamatyti finalo heroję.

– Fausta! Fausta!

Jos visos tokios laimingos, kad kai kurioms net ašaros žvilga akyse, Džiaugsmo, laimės ašaros.

O spindinti taurė tvirtose komandos kapitonės Elenos Petkienės rankose. Šalia Elenos Buzelienės, Pajautos, Danos, Angelės, Reginos rankos. Patikimos rankos, ne kartą pasiuntusios pergalingus kamuolius į varžovių vartus.

Dėkojame jums, mūsų šauniosios merginos!


Europos užkariautojos

1967–1968 m. Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komanda karaliavo Europoje.

1967-aisiais trenerė Fauta Bimbienė Bratislavoje iškovojo Europos taurę. Finale kaunietės palaužė Leipcigo SC 8:7.

Po metų „Žalgiris“ pakartojo laimėjimą. Finale kaunietės parklupdė dar vieną tuometės Rytų Vokietijos klubą Rostoko „Empor“ 13:11.