| Ingvaras Butautas | 2013 m. birželio 4 d. 10:28 |
Į darbą – kaip į šventę
Laikaraštis "Sportas": žaidėja, trenerė, teisėja J.Kličiūtė vaikystėje jokio potraukio futbolui neturėjo, o dabar į šią sporto šaką pasinėrusi visa galva
Kauno futbolo mokyklos mergaičių, Lietuvos moterų ir devyniolikmečių merginų rinktinės trenerė, buvusi futbolininkė ir pradedanti teisėja, aktyvi judėjimo „Moterys už futbolą“ dalyvė. 29 metų Jolita Kličiūtė spėja visur ir nesigaili nė vieno savo pasirinkimo. Su tuo teko susitaikyti ir jos draugui kariškiui.
Žaidėja
Tiesa, prieš tai, kai mergina pirmą kartą pateko į futbolo treniruotę, futbolas jai buvo niekas.
„Į futbolą aš atėjau prieš 16 metų. Pradėjau žaisti Ukmergėje, tiksliau Šventupėje, – ten kur ir atgimė moterų futbolas. Mano pirmasis treneris Vytautas Tutlys atėjo į kūno kultūros pamoką rinkti mergaičių žaisti futbolą. Aš nesusidomėjau, pasakiau – ne, aš – mergaitė ir tikrai futbolo nežaisiu. O visos bendraklasės nuėjo. Jos mane vis kalbino, kol pagaliau, kad jos nuo manęs atstotų, po trijų mėnesių nuėjau ir aš pabandyti. Maniau tik pasižiūrėti, bet man iš karto davė aprangą ir pasakė – rytoj važiuojam į rungtynes. O aš juk nieko nemoku. Žinojau tada tik tai, kad futbolas žaidžiamas kojomis... Grįžusi namo pasakiau mamai. Ji manęs neišleido. Todėl kitą kartą nuėjau grąžinti aprangos. Bet niekas iš manęs jos nepriėmė – taip aš ir likau komandoje. Ir taip susirgau šiuo žaidimu, kad dabar man futbolas – viskas. Dabar iš visų tų sportavusių mergaičių aš likau viena. Ta, kuri labiausiai nenorėjo...“ – apie gyvenimo paradoksą pasakojo J. Kličiūtė.
Iš Ukmergės dabartinė trenerė studijuoti išvyko į tuometę Lietuvos kūno kultūros akademiją. Nors svarstė, ar ne geriau vykti į Šiaulių pedagoginį universitetą. Mat tame mieste – stipriausia ir profesionaliausia šalies moterų futbolo komanda.
„Aš turėjau galimybę pasirinkti studijuoti Šiauliuose ir žaisti vietos „Gintroje“, bet norėjau arčiau namų ir pasirinkau Kauną. Ir po mokslų likau tame mieste. Ir vėl išėjo taip, kaip neplanavau. Visada sakiau, kad trenerės darbas – ne man, kad aš negaliu dirbti su vaikais. Net nesirinkau trenerės specialybės, įstojau į socialinę pedagogiką. Po pirmo kurso gavau pasiūlymą padirbėti su Kauno merginų komandą „Žara“. Gavau valandų futbolo mokykloje ir taip išėjo, kad dirbu tą darbą, kurio dirbti nesitikėjau“, – kalbėjo J. Kličiūtė.
Trenerė
Tiesa, paties futbolo žaidimo prieš porą metų J. Kličiūtei teko atsisakyti. Viskam nepakako laiko ir teko rinktis – ar komandą treniruoti, ar treniruotis pačiai.
Nugalėjo materialiniai motyvai. Lietuvoje nėra profesionalių futbolininkių, kurios gyventų iš žaidimo.
„Profesionaliausias Lietuvos moterų futbolo klubas yra „Gintra“. Dar ir ta pati Ukmergė. Tenai už maistą sumoka. Bet ne Kaune. Kaune niekam neįdomus moterų futbolas – mes ir aprangas pačios perkamės, ir už autobusą reikia mestis kur nors važiuojant. Tėvai merginoms padeda“, – pasakojo J. Kličiūtė
Buvusi futbolininkė dirba ne tik futbolo mokyklos trenere. Ji yra ir Lietuvos U19 rinktinės vyr. trenerio asistentė. Šiemet J. Kličiūtė debiutavo dar vienose pareigose: kaip moterų rinktinės vyr. trenerio asistentė.
„Visada maniau, kad būnant trenere reikia labai daug kantrybės, ypač dirbant su panelėmis. Tiesa sakant, su vaikinais dirbti neteko, bet kiek su treneriais pakalbu, tai su mergaitėmis – sunkiau. Jos kaprizingesnės. Štai šiandien per treniruotę matau: nepatenkinta viena, nepatenkinta kita. Atrodo, jau šį kartą darėme tai, ką jos norėjo – žaidėme futbolą visą treniruotę. Paklausiau – kas atsitiko? Sako: „Neturiu nuotaikos...“ Kai pradėjau dirbti trenere, ėmiau puikiai suprasti savo trenerį, suprantu, kodėl jis ant mūsų surikdavo“, – kalbėjo J. Kličiūtė apie savo darbo kasdienybę.
Tačiau darbu mergina nesiskundžia. Veikiau – giria: „O šiaip aš esu labai patenkinta savo darbu. Galiu tvirtai pasakyti, kad dirbu mėgstamą darbą. Aš į jį važiuoju kaip į šventę.“
Teisėja
„Pernai ėmiau teisėjauti. Kol kas didelio noro, užsidegimo nėra, bet kai prisimenu, kaip atėjau į futbolą, kaip tapau trenere, tai ir klausiu savęs, ar nebus taip pat ir su teisėjavimu... Mane į teisėjas pastūmėjo dabar teisėjaujantys kolegos“, – pasakojo J. Kličiūtė.
Dažniausia teisėjos J. Kličiūtės vieta – už aikštės linijos. Pagrindiniam aikštės teisėjui ji padeda per berniukų ir vyrų rungtynes.
„Man kol kas tenka teisėjauti berniukams, jauniams. Pernai buvo didelis iššūkis. Paskyrė teisėjauti vyrams – trečios lygos mėgėjams. Ir patekau į tokias rungtynes, kur susimušė komandos... Pamenu, stoviu ir galvoju – ką aš čia veikiu?..“ – pasakojo teisėja.
Ji sakosi negirdėjusi kokių nors vyrų įžeidimų ar nepasitikėjimo tuo, kad jiems teisėjaus moteris.
„Kolegės pasakojo, kad anksčiau vyrai nesuprasdavo, kaip gali būti, kad moteris – teisėja. Bet šiais laikais aš bent jau asmeniškai nepatyriau negatyvaus požiūrio ar replikų – ką ji čia veikia? Gal dėl to, kad mane, kaip trenerę, futbolo Kaunas žino, todėl elgiasi kultūringai. Nebent pasako: „Jolita, kiek tu darbų gali dirbti: ir treniruoji, ir teisėjauji?“
Draugas
J. Kličiūtė gyvena su draugu.„Jis yra kariškis. Tad nėra nusiteikęs prieš sportą. Iš pradžių paburbėjo. Sakė: „Kolegos stebisi, kaip mano draugė žaidžia futbolą?“ Paklausiau, ar jam gėda dėl to? Sako: „Ne. Aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad tu tokia esi, nes tu esi kitokia nei kitos“, – pasakojo futbolo trenerė.
J. Kličiūtės draugas nepyksta netgi dėl to, kad ir savaitgaliais Jolita kartais laiką leidžia su savo auklėtinėmis.
„Dėl varžybų, treniruočių tenka aukoti laisvalaikį, atsisakyti gimtadienių, susitikimų su draugais. Bet jis viską supranta, žino ką pasirinko, su kuo gyvena“, – tvirtino futbolui atsidavusi mergina.
Žaidėja
Tiesa, prieš tai, kai mergina pirmą kartą pateko į futbolo treniruotę, futbolas jai buvo niekas.
„Į futbolą aš atėjau prieš 16 metų. Pradėjau žaisti Ukmergėje, tiksliau Šventupėje, – ten kur ir atgimė moterų futbolas. Mano pirmasis treneris Vytautas Tutlys atėjo į kūno kultūros pamoką rinkti mergaičių žaisti futbolą. Aš nesusidomėjau, pasakiau – ne, aš – mergaitė ir tikrai futbolo nežaisiu. O visos bendraklasės nuėjo. Jos mane vis kalbino, kol pagaliau, kad jos nuo manęs atstotų, po trijų mėnesių nuėjau ir aš pabandyti. Maniau tik pasižiūrėti, bet man iš karto davė aprangą ir pasakė – rytoj važiuojam į rungtynes. O aš juk nieko nemoku. Žinojau tada tik tai, kad futbolas žaidžiamas kojomis... Grįžusi namo pasakiau mamai. Ji manęs neišleido. Todėl kitą kartą nuėjau grąžinti aprangos. Bet niekas iš manęs jos nepriėmė – taip aš ir likau komandoje. Ir taip susirgau šiuo žaidimu, kad dabar man futbolas – viskas. Dabar iš visų tų sportavusių mergaičių aš likau viena. Ta, kuri labiausiai nenorėjo...“ – apie gyvenimo paradoksą pasakojo J. Kličiūtė.
Iš Ukmergės dabartinė trenerė studijuoti išvyko į tuometę Lietuvos kūno kultūros akademiją. Nors svarstė, ar ne geriau vykti į Šiaulių pedagoginį universitetą. Mat tame mieste – stipriausia ir profesionaliausia šalies moterų futbolo komanda.
„Aš turėjau galimybę pasirinkti studijuoti Šiauliuose ir žaisti vietos „Gintroje“, bet norėjau arčiau namų ir pasirinkau Kauną. Ir po mokslų likau tame mieste. Ir vėl išėjo taip, kaip neplanavau. Visada sakiau, kad trenerės darbas – ne man, kad aš negaliu dirbti su vaikais. Net nesirinkau trenerės specialybės, įstojau į socialinę pedagogiką. Po pirmo kurso gavau pasiūlymą padirbėti su Kauno merginų komandą „Žara“. Gavau valandų futbolo mokykloje ir taip išėjo, kad dirbu tą darbą, kurio dirbti nesitikėjau“, – kalbėjo J. Kličiūtė.
Trenerė
Tiesa, paties futbolo žaidimo prieš porą metų J. Kličiūtei teko atsisakyti. Viskam nepakako laiko ir teko rinktis – ar komandą treniruoti, ar treniruotis pačiai.
Nugalėjo materialiniai motyvai. Lietuvoje nėra profesionalių futbolininkių, kurios gyventų iš žaidimo.
„Profesionaliausias Lietuvos moterų futbolo klubas yra „Gintra“. Dar ir ta pati Ukmergė. Tenai už maistą sumoka. Bet ne Kaune. Kaune niekam neįdomus moterų futbolas – mes ir aprangas pačios perkamės, ir už autobusą reikia mestis kur nors važiuojant. Tėvai merginoms padeda“, – pasakojo J. Kličiūtė
Buvusi futbolininkė dirba ne tik futbolo mokyklos trenere. Ji yra ir Lietuvos U19 rinktinės vyr. trenerio asistentė. Šiemet J. Kličiūtė debiutavo dar vienose pareigose: kaip moterų rinktinės vyr. trenerio asistentė.
„Visada maniau, kad būnant trenere reikia labai daug kantrybės, ypač dirbant su panelėmis. Tiesa sakant, su vaikinais dirbti neteko, bet kiek su treneriais pakalbu, tai su mergaitėmis – sunkiau. Jos kaprizingesnės. Štai šiandien per treniruotę matau: nepatenkinta viena, nepatenkinta kita. Atrodo, jau šį kartą darėme tai, ką jos norėjo – žaidėme futbolą visą treniruotę. Paklausiau – kas atsitiko? Sako: „Neturiu nuotaikos...“ Kai pradėjau dirbti trenere, ėmiau puikiai suprasti savo trenerį, suprantu, kodėl jis ant mūsų surikdavo“, – kalbėjo J. Kličiūtė apie savo darbo kasdienybę.
Tačiau darbu mergina nesiskundžia. Veikiau – giria: „O šiaip aš esu labai patenkinta savo darbu. Galiu tvirtai pasakyti, kad dirbu mėgstamą darbą. Aš į jį važiuoju kaip į šventę.“
Teisėja
„Pernai ėmiau teisėjauti. Kol kas didelio noro, užsidegimo nėra, bet kai prisimenu, kaip atėjau į futbolą, kaip tapau trenere, tai ir klausiu savęs, ar nebus taip pat ir su teisėjavimu... Mane į teisėjas pastūmėjo dabar teisėjaujantys kolegos“, – pasakojo J. Kličiūtė.
Dažniausia teisėjos J. Kličiūtės vieta – už aikštės linijos. Pagrindiniam aikštės teisėjui ji padeda per berniukų ir vyrų rungtynes.
„Man kol kas tenka teisėjauti berniukams, jauniams. Pernai buvo didelis iššūkis. Paskyrė teisėjauti vyrams – trečios lygos mėgėjams. Ir patekau į tokias rungtynes, kur susimušė komandos... Pamenu, stoviu ir galvoju – ką aš čia veikiu?..“ – pasakojo teisėja.
Ji sakosi negirdėjusi kokių nors vyrų įžeidimų ar nepasitikėjimo tuo, kad jiems teisėjaus moteris.
„Kolegės pasakojo, kad anksčiau vyrai nesuprasdavo, kaip gali būti, kad moteris – teisėja. Bet šiais laikais aš bent jau asmeniškai nepatyriau negatyvaus požiūrio ar replikų – ką ji čia veikia? Gal dėl to, kad mane, kaip trenerę, futbolo Kaunas žino, todėl elgiasi kultūringai. Nebent pasako: „Jolita, kiek tu darbų gali dirbti: ir treniruoji, ir teisėjauji?“
Draugas
J. Kličiūtė gyvena su draugu.„Jis yra kariškis. Tad nėra nusiteikęs prieš sportą. Iš pradžių paburbėjo. Sakė: „Kolegos stebisi, kaip mano draugė žaidžia futbolą?“ Paklausiau, ar jam gėda dėl to? Sako: „Ne. Aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad tu tokia esi, nes tu esi kitokia nei kitos“, – pasakojo futbolo trenerė.
J. Kličiūtės draugas nepyksta netgi dėl to, kad ir savaitgaliais Jolita kartais laiką leidžia su savo auklėtinėmis.
„Dėl varžybų, treniruočių tenka aukoti laisvalaikį, atsisakyti gimtadienių, susitikimų su draugais. Bet jis viską supranta, žino ką pasirinko, su kuo gyvena“, – tvirtino futbolui atsidavusi mergina.