Vilmantas Remeika (lzinios.lt) 2013 m. birželio 13 d. 12:50

Lietuvos futbole - niūri padėtis

Yra toks anekdotas: futbolas gimė Anglijoje, užaugo Brazilijoje, o mirė Lietuvoje. Tiesa, jis dar nemirė Lietuvoje, bet jau kurį laiką merdi

Ste­buk­lo ne­įvy­ko. Lie­tu­vos rink­ti­nė pra­lai­mė­jo Grai­ki­jai, tad ki­tų me­tų pa­sau­lio čem­pio­na­tą Bra­zi­li­jo­je tra­di­ciš­kai ste­bė­si­me per te­le­vi­zo­rių. Ar ga­lė­jo bū­ti ki­taip? Ži­nant fut­bo­lo va­do­vy­bės po­žiū­rį ir rink­ti­nės ga­li­my­bes - var­gu.

Ne­no­riu teig­ti, kad pra­lai­mė­ji­mas grai­kams yra tra­ge­di­ja. Jis vei­kiau at­spin­di niū­rią ša­lies fut­bo­lo pa­dė­tį. Mū­sų fut­bo­lo vi­suo­me­nei jau ta­po įpras­ta var­žo­vus lai­ky­ti fa­vo­ri­tais, skai­čiuo­ti jų rei­tin­gus ar var­dy­ti klu­bus, ku­riuo­se žai­džia tie fut­bo­li­nin­kai. O jei dar į Eu­ro­pos ar pa­sau­lio čem­pio­na­tą yra pa­te­kę... Daug šne­kė­ti mėgs­tan­tis tre­ne­ris Csa­ba Lasz­lo ret­sy­kiais pa­že­ria skam­bių fra­zių apie bū­ti­ny­bę kau­tis dėl per­ga­lių, ta­čiau kar­tais pa­sik­lys­ta sa­vo pos­trin­ga­vi­muo­se. Tai prieš rung­ty­nes Slo­va­ki­jo­je jis sa­ko, kad ten­kin­tų ly­gio­sios, tai prieš dvi­ko­vą su stip­res­ne Grai­ki­jos rink­ti­ne kal­ba apie per­ga­lę. O pra­lai­mė­jus pa­si­tei­si­ni­mų - nors ve­ži­mu vežk.

Mū­sų au­sys jau pri­pra­to prie kla­si­ki­nių aiš­ki­ni­mų, kad fut­bo­lą šiais lai­kais mo­ka žais­ti vi­si. Tik ne mes. Ga­li­ma kal­bė­ti apie ne­efek­ty­vią, dar so­viet­me­čio fut­bo­lo fi­lo­so­fi­ja be­si­re­mian­čių tre­ne­rių dar­bo prog­ra­mą ren­giant jau­nuo­sius ta­len­tus, bet ne ką ma­žes­nę įta­ką da­ro ir men­ta­li­te­tas bei iš­anks­ti­nis nu­sis­ta­ty­mas. Kad ir su kuo bur­tai lem­tų žais­ti at­ran­kos var­žy­bo­se, vi­suo­met mi­ni­me tik ga­li­my­bę pa­ko­vo­ti dėl an­tro­sios vie­tos.

Kai ku­rie anks­tes­ni rink­ti­nės tre­ne­riai prieš rung­ty­nes su ta­ria­mai stip­res­niais var­žo­vais be jo­kios gė­dos aiš­kin­da­vo, jog taš­kas bū­tų pui­kus re­zul­ta­tas. Da­bar­ti­nis stra­te­gas C.Lasz­lo pa­si­žy­mi ypa­tin­gu ge­bė­ji­mu tą pa­čią kar­čią tie­sos pi­liu­lę vy­nio­ti į bliz­gan­tį po­pie­rė­lį. Ta­čiau vis daž­niau iš­len­da ir jo men­ta­li­te­to spra­gos, nes kal­bos apie di­de­lius tiks­lus pa­pras­tai ap­si­ri­bo­ja ta­ria­mą­ja nuo­sa­ka.

Veng­rą ga­lė­tu­me lai­ky­ti ne­pa­mai­no­mu op­ti­mis­tu, ku­ris vi­suo­met įžvel­gia po­zi­ty­vių da­ly­kų. Bet ne vi­siems žai­dė­jams tai pa­tin­ka. Kai po ly­gių­jų Vil­niu­je su slo­va­kais tre­ne­ris džiau­gė­si re­zul­ta­tu, Dei­vi­das Šem­be­ras už­ku­li­siuo­se siu­to, kad ne­pa­vy­ko iš­plėš­ti per­ga­lės. Po pra­lai­mė­ji­mo grai­kams C.Lasz­lo pa­si­džiau­gė, jog ret­kar­čiais pa­vyk­da­vo pe­rim­ti ini­cia­ty­vą, val­dy­ti ka­muo­lį. Tuo me­tu Ma­riaus Stan­ke­vi­čiaus vei­dą puo­šė kar­ti šyp­se­na ir at­odū­sis, kad ke­lių sėk­min­gų žai­di­mo epi­zo­dų ne­pa­kan­ka.

Ar­tė­jant 2016-ųjų Eu­ro­pos čem­pio­na­to at­ran­kos kam­pa­ni­jai C.Lasz­lo to­liau ku­ria švie­sius pla­nus, tuo pat me­tu ne­ju­čia užp­rog­ra­muo­da­mas žai­dė­jų sme­ge­nis ne­sėk­mei šio­se at­ran­kos cik­lo var­žy­bo­se. Ir ne tik jis.



Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos (LFF ) pre­zi­den­tas Ju­lius Kve­da­ras dar ru­de­nį, kai vi­sa ko­va bu­vo prieš akis, drėb­te­lė­jo: pa­mirš­ki­te bos­nius, grai­kus ir slo­va­kus - jie mums per to­li. Kai toks va­do­vų po­žiū­ris, ne­leng­va ir iš žai­dė­jų rei­ka­lau­ti, kad aikš­tė­je dras­ky­tų­si dėl per­ga­lės. Juk jei­gu darb­da­vys ne­rei­ka­laus iš jū­sų vir­šy­ti lū­kes­čių, ti­kriau­siai to ir ne­da­ry­si­te.

Be­je, apie po­žiū­rį. Prieš rung­ty­nes su Grai­ki­jos rink­ti­ne LFF ap­do­va­no­jo nu­si­pel­niu­sį tre­ne­rį Gin­tau­tą Bu­zą ir pra­ėju­sių me­tų ge­riau­sią Lie­tu­vos fut­bo­li­nin­ką Žyd­rū­ną Kar­če­mars­ką. Tuo pa­gar­ba ir bai­gė­si: LFF va­do­vai su­grį­žo į VIP lo­žę, o pa­gerb­tie­ji taip ir li­ko ste­bė­ti rung­ty­nių ant tri­bū­nos laip­te­lių. Tie­sa, jei įdo­mu, Ž.Kar­če­mars­kas do­va­nų ga­vo te­le­vi­zo­rių. "Kam jis jam?" - pa­klau­sė vie­nas ko­le­ga. Aš ir­gi iki šiol ne­ran­du at­sa­ky­mo. Jei da­bar bū­tų 1990-ie­ji, ko­le­ga ti­kriau­siai ki­taip pa­klaus­tų: "Ar te­le­vi­zo­rius spal­vo­to vaiz­do?"

Bos­niai, grai­kai ir slo­va­kai... Kur jie bu­vo prieš pu­san­tro de­šimt­me­čio? Ne aukš­čiau ne­gu mes. Vil­niu­je grai­kus esa­me įvei­kę 2:1, bos­nius su­mu­šę 4:2. Ar­mė­nų, lat­vių ir al­ba­nų, ku­rie per drau­giš­kas rung­ty­nė­se da­bar mums įmu­ša po 4-5 įvar­čius, ne­lai­kė­me rim­tais var­žo­vais.

Jūs tei­sus, pre­zi­den­te. Bos­niai, grai­kai ir slo­va­kai mums jau per to­li. Nes ka­dai­se pa­su­ko­me skir­tin­go­mis kryp­ti­mis. Ta­čiau no­rė­tų­si, kad vy­rai ryž­tin­giau ko­vo­tų ir su to­kiais var­žo­vais, o ne­si­šyp­so­tų prieš ka­me­ras sa­ky­da­mi, kad tre­ne­ris gy­rė už tai, jog pa­vy­ko pa­lai­ky­ti ka­muo­lį. Ir kad fut­bo­lo va­do­vai juos pa­drą­sin­tų, mo­ty­vuo­tų ne tuš­čiais iro­niš­kais pa­ža­dais duo­ti 10 mln. do­le­rių, jei pa­tek­tų į pa­sau­lio čem­pio­na­tą. Dar no­rė­tų­si, kad fe­de­ra­ci­jos kler­kai kas­kart ne­kvai­lin­tų žmo­nių ir sa­vo dar­bo bro­ko ne­re­tu­šuo­tų pa­ža­dais: per ki­tą at­ran­kos cik­lą tai jau duo­si­me!..

Lie­tu­vos fut­bo­lo vaiz­das ne­si­kei­čia jau dau­giau kaip de­šimt­me­tį. Rink­ti­nė per vie­ną at­ran­kos cik­lą su­žai­džia 1-2 ge­ras rung­ty­nes, ir tuo vis­kas bai­gia­si. Ne­si­kei­čia ir vir­šū­nė­lės, ap­lin­kui ma­tan­čios tik prieš­us, ir ma­nan­čios, kad vie­na jų prie­der­mių - mo­ky­ti ge­rų ma­nie­rų "prieš­iš­kai nu­si­tei­ku­sius" žur­na­lis­tus.