| Ingvaras Butautas | 2013 m. birželio 17 d. 19:43 |
Everesto užkariautojams - Lietuvos padėka
Pirmajai lietuvei, užlopusiai į Everestą, pasiekti savo tikslą labai padėjo artimųjų palaikymas ir jos pačios žemaitiškas užsispyrimas
„Aš galvojau – kas yra alpinizme čempionas? Po to supratau, kad čempionas yra įkopęs į Everestą. Nes nėra kur aukščiau įlipti. Mes džiaugiamės jūsų asmeniniu pasiekimu ir Lietuvos pasiekimu. Jūs, kaip ir Vladas Vitkauskas, matėte žemę iš aukščiausios jos vietos. Mes nuoširdžiai dėkojame valstybės vardu ir mes nusprendėme jus apdovanoti aukso medaliu, už tai, kad jūs dar kartą pakėlėte Lietuvos vardą iki beveik devynių kilometrų aukščio. Tikiu, kad šis aukso medalis jums tikrai yra ne paskutinis ir jūsų sportininkės karjeroje dar laukia daug viršukalnių“, - sakė Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Klemensas Rimšelis pirmajai į Everestą įkopusiai Lietuvei moteriai Editai Uksaitei-Nichols prieš apdovanodamas ją auksiniu medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.
60-mečio proga buvo apdovanotas ir garsiausias Lietuvos alpinistas, pirmasis lietuvis, dar prieš 20 metų įkopęs į Everestą ir iškėlęs ten trispalvę Vladas Vitkauskas. Jam už aukštuminio alpinizmo sporto plėtojimą bei Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įteiktas Sporto garbės komandoro ženklas.
Gegužės 22 dieną E. Uksaitė-Nichols šiauriniu šlaitu užkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę. Ji kopė su tarptautine devynių žmonių komanda. Tiesa pasiekė viršūnę tik trys: Edita, alpinistė iš Australijos ir alpinistas iš Danijos.
„Baisiausia man buvo lipti naktį. O lipome tuo metu todėl, kad viršūnėje norėjome būti anksti ryte, kai vėjas mažiausias“, - KKSD surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo E. Uksaitė-Nichols.
Kalno viršūnėje, pučiant 65 km/h vėjui ir spiginant 60-ties laipsnių šalčiui, E. Uksaitė-Nichols išbuvo ne daugiau 20-ties minučių. Išskleisti su savim atsigabentą Lietuvos vėliavą tokiame vėjyje buvo labai nelengva.
„Kalnai - mano stichija. Kalnuose jaučiuosi kaip namuose. Man reikia kalnų. Užkopusi į viršūnę, dar negalėjau patikėti, kad tikslas jau pasiektas. Vaizdas nuo viršūnės nepakartojamas - galima net matyti žemės išlinkimą. Ten jautiesi tarp sapno ir realybės, tarp gyvybės ir mirties”, - kalbėjo lietuvė, mačiusi planetą nuo aukščiausios jos vietos.
Po šio trumpo apsižvalgymo nuo aukščiausio Žemės kalno viršūnės, alpinistai ėmė leistis žemyn. Į viršų nuo paskutinės stovyklos jie kopė 10 valandų, atgal – 7.
„Mano kelionė į Everestą prasidėjo gana seniai. Teko ne tik ruoštis morališkai, bet ir atsisakyti daug materialių dalykų, kad galėčiau savo svajonę įgyvendinti. Padėjo man mano žemaitiškas užsispyrimas,“ – kalbėjo nuo Telšių kilusi Everesto nugalėtoja.
1996-aisiais E. Uksaitė-Nichols paliko tėvynę ir gyveno Italijoje, JAV, Kanadoje, o šiuo metu apsistojusi Šveicarijoje ji dirba Jungtinių Tautų organizacijos logistikos vadybininke.
„Dar jaunystėje mane įkvėpė sesers pasakojimai apie Altajų. Vis galvojau – aš ją pralenksiu. Bet kol ėmiau realizuoti savo svajonę, užtruko gana ilgai. Į įvairius kalnus aš kopiu pusketvirtų metų. Pradėjau kopti nuo žemesnių viršukalnių: Kilimandžaro (5895 m), Akonkagvos (6959 m). Tik po to supratau, kad aš turiu stiprybės, noro ir ryžto kopti aukščiau“ – kalbėjo Everesto nugalėtoja.
Per pirmą savo apsilankymą Himalajuose E. Uksaitė-Nichols įkopė į Čo Oju (8201 m) ir Manaslu (8163 m) viršukalnes.
„V. Vitkausko padrąsinimai, pastiprinimo žodžiai man buvo paskutinis postūmis, galutinai įtikinęs, kad turiu kopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę“, - tikino alpinistė.
E. Uksaitė-Nichols sakė, kad jai labai padėjo kitų žmonių palaikymas: „Suprantama be savo grupės vado, be šerpų, tikrai būtų buvę sunku realizuoti tą svajonę. Tačiau labiausiai man padėjo mano namiškių, pažįstamų padrąsinantys žodžiai, kurie lydėjo ir šildė tada, kai man buvo šalčiausia. Aš noriu pasakyti: mes tai padarėme. Nes aš viena tikrai to nebūčiau padariusi.
Linksmai nusiteikęs KKSD vadovas prisipažino, kad yra įlipęs į Medvėgalio kalvą ir kalbėjo norėjęs jau gegužės 22 d. pasveikinti drąsiąją moterį. „Kai aš sužinojau, kad jūs pasiekėte viršūnę ir įkopėte, galvojau paskambinti ir pasveikinti. Nors gal būtų sunku su ryšiu, kažin ar „Bitė“ ar „Omnitel“ ten veikia... Bet man greitai paaiškino: negalima, reikia palaukti kol nusileis. Tad sulaukėme jūsų dabar čia“, - juokavo KKSD vadovas.
„Leistis yra gana pavojinga. Nes būni išsekusi po kopimo ir yra ypatingai sunku. Statistika rodo, kad daugiausia nelaimių įvyksta leidžiantis“, - sutiko E. Uksaitė-Nichols.
Su tuo sutiko ir V. Vitkauskas. O apie savo žygdarbio pasekėją jis atsiliepė šiltai: „Edita pasižymi labai atsakingu mąstymu. Ji suprato, ką turi daryti, pasirinko rimtą ekspediciją ir nepadarė klaidų.“
„Aš, žiūrėdamas filmus apie alpinistus, kad ir nesuprasdamas: kodėl jie lipa, kai yra taip rizikinga, baisu ir tai reikalauja tiek jėgų, supratau tik, kad tai jau nėra sportas. Tai jau kažkas – virš sporto. Kokia turi būti fizinė žmogaus parengtis, kai klimatinės sąlygos gali pasikeisti per valandą? Tai yra didvyriai. Ir didžios moterys“, - savo požiūrį į Everesto nugalėtojus ir kitos kalnų sužavėtus žmonės išdėstė K. Rimšelis.
60-mečio proga buvo apdovanotas ir garsiausias Lietuvos alpinistas, pirmasis lietuvis, dar prieš 20 metų įkopęs į Everestą ir iškėlęs ten trispalvę Vladas Vitkauskas. Jam už aukštuminio alpinizmo sporto plėtojimą bei Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įteiktas Sporto garbės komandoro ženklas.
Gegužės 22 dieną E. Uksaitė-Nichols šiauriniu šlaitu užkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę. Ji kopė su tarptautine devynių žmonių komanda. Tiesa pasiekė viršūnę tik trys: Edita, alpinistė iš Australijos ir alpinistas iš Danijos.
„Baisiausia man buvo lipti naktį. O lipome tuo metu todėl, kad viršūnėje norėjome būti anksti ryte, kai vėjas mažiausias“, - KKSD surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo E. Uksaitė-Nichols.
Kalno viršūnėje, pučiant 65 km/h vėjui ir spiginant 60-ties laipsnių šalčiui, E. Uksaitė-Nichols išbuvo ne daugiau 20-ties minučių. Išskleisti su savim atsigabentą Lietuvos vėliavą tokiame vėjyje buvo labai nelengva.
„Kalnai - mano stichija. Kalnuose jaučiuosi kaip namuose. Man reikia kalnų. Užkopusi į viršūnę, dar negalėjau patikėti, kad tikslas jau pasiektas. Vaizdas nuo viršūnės nepakartojamas - galima net matyti žemės išlinkimą. Ten jautiesi tarp sapno ir realybės, tarp gyvybės ir mirties”, - kalbėjo lietuvė, mačiusi planetą nuo aukščiausios jos vietos.
Po šio trumpo apsižvalgymo nuo aukščiausio Žemės kalno viršūnės, alpinistai ėmė leistis žemyn. Į viršų nuo paskutinės stovyklos jie kopė 10 valandų, atgal – 7.
„Mano kelionė į Everestą prasidėjo gana seniai. Teko ne tik ruoštis morališkai, bet ir atsisakyti daug materialių dalykų, kad galėčiau savo svajonę įgyvendinti. Padėjo man mano žemaitiškas užsispyrimas,“ – kalbėjo nuo Telšių kilusi Everesto nugalėtoja.
1996-aisiais E. Uksaitė-Nichols paliko tėvynę ir gyveno Italijoje, JAV, Kanadoje, o šiuo metu apsistojusi Šveicarijoje ji dirba Jungtinių Tautų organizacijos logistikos vadybininke.
„Dar jaunystėje mane įkvėpė sesers pasakojimai apie Altajų. Vis galvojau – aš ją pralenksiu. Bet kol ėmiau realizuoti savo svajonę, užtruko gana ilgai. Į įvairius kalnus aš kopiu pusketvirtų metų. Pradėjau kopti nuo žemesnių viršukalnių: Kilimandžaro (5895 m), Akonkagvos (6959 m). Tik po to supratau, kad aš turiu stiprybės, noro ir ryžto kopti aukščiau“ – kalbėjo Everesto nugalėtoja.
Per pirmą savo apsilankymą Himalajuose E. Uksaitė-Nichols įkopė į Čo Oju (8201 m) ir Manaslu (8163 m) viršukalnes.
„V. Vitkausko padrąsinimai, pastiprinimo žodžiai man buvo paskutinis postūmis, galutinai įtikinęs, kad turiu kopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę“, - tikino alpinistė.
E. Uksaitė-Nichols sakė, kad jai labai padėjo kitų žmonių palaikymas: „Suprantama be savo grupės vado, be šerpų, tikrai būtų buvę sunku realizuoti tą svajonę. Tačiau labiausiai man padėjo mano namiškių, pažįstamų padrąsinantys žodžiai, kurie lydėjo ir šildė tada, kai man buvo šalčiausia. Aš noriu pasakyti: mes tai padarėme. Nes aš viena tikrai to nebūčiau padariusi.
Linksmai nusiteikęs KKSD vadovas prisipažino, kad yra įlipęs į Medvėgalio kalvą ir kalbėjo norėjęs jau gegužės 22 d. pasveikinti drąsiąją moterį. „Kai aš sužinojau, kad jūs pasiekėte viršūnę ir įkopėte, galvojau paskambinti ir pasveikinti. Nors gal būtų sunku su ryšiu, kažin ar „Bitė“ ar „Omnitel“ ten veikia... Bet man greitai paaiškino: negalima, reikia palaukti kol nusileis. Tad sulaukėme jūsų dabar čia“, - juokavo KKSD vadovas.
„Leistis yra gana pavojinga. Nes būni išsekusi po kopimo ir yra ypatingai sunku. Statistika rodo, kad daugiausia nelaimių įvyksta leidžiantis“, - sutiko E. Uksaitė-Nichols.
Su tuo sutiko ir V. Vitkauskas. O apie savo žygdarbio pasekėją jis atsiliepė šiltai: „Edita pasižymi labai atsakingu mąstymu. Ji suprato, ką turi daryti, pasirinko rimtą ekspediciją ir nepadarė klaidų.“
„Aš, žiūrėdamas filmus apie alpinistus, kad ir nesuprasdamas: kodėl jie lipa, kai yra taip rizikinga, baisu ir tai reikalauja tiek jėgų, supratau tik, kad tai jau nėra sportas. Tai jau kažkas – virš sporto. Kokia turi būti fizinė žmogaus parengtis, kai klimatinės sąlygos gali pasikeisti per valandą? Tai yra didvyriai. Ir didžios moterys“, - savo požiūrį į Everesto nugalėtojus ir kitos kalnų sužavėtus žmonės išdėstė K. Rimšelis.