Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. birželio 30 d. 14:30 |
Stipriausi JAV delegacijoje - arba Amerikoje gimusios ketvirtosios kartos sportininkai, arba atvykę iš Lietuvos trečiosios kartos atstovai
Per IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Klaipėdoje viena gausiausių buvo JAV delegacija, kuriai atstovavo 130 JAV sportininkų. Tai – maloni staigmena ne tiktai varžybų organizatoriams. Tai – savotiškas siurprizas ir pačiam Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) pirmininkui Laurynui Misevičiui iš Naujojo Džersio. Šiaurės Amerikos lietuvių sportiniam judėjimui jis vadovauja trečią kadenciją.
Tai buvo ketvirtosios Lauryno žaidynės. 1991 m., kai jis dar gyveno Kaune, dalyvavo legendinėse PLSŽ, kurios pirmą kartą vyko Lietuvoje ir dirbo spaudos centre vienu iš vertėjų.
Kaip pavyko suburti tokią gausią JAV letuvių sportinę delegaciją?- paklausiau ŠALFASS pirmininko.
130 žmonių - tai tikrai didelė staigmena man pačiam, nes praėjusiose žaidynėse mūsų delegacijoje buvo apie 100 sportininkų. Mūsų entuziazmas tikrai dižiulis. Esu be galo dėkingas savo padėjėjams, kurie sugebėjo suburti stiprias krepšinio, komandas.
Stanislovas Kavaliauskas subūrė dvi Niujorko lietuvių krepšinio komandas Jis palaiko glaudžius ryšius su įvairiuose universitetuose studijuojančiais lietuvių kilmės studentais, taip pat mokyklose besimokančiu jaunimu. Geriausieji krepšininkai pateko į pirmąją komandą, o antrojoje žaidžia dauguma moksleivių.
Abi krepšinio rinktinės per žaidynes gana neblogai užsirekomendavo. Didelis patriotizmo pavyzdys - legendinė Čikagos „Lituanica“ vyrų krepšinio komanda, kurioje praktiškai jau trečiose žaidynes rungtyniauja tas pats komandos branduolys. Kasmet čikagiečiai dalyvauja ir ŠALFASS pirmenybėse. Komandoje – dešimt žaidėjų, gimusių ir augusių Čikagoje, kurie lankė lietuvių mokyklą ir nuo pat mažens įsijungė į „Lituanicos“ veiklą. Dabar šiems žaidėjams, turbūt, jau po 35-erius ir daugiau metų, tačiau jie subeba lygiaverčiai žaisti su visomis kitomis paasaulio lietuvių komandomis. .
Krepšininkai ir sudarė dižiausią mūsų delegacijos dalį, jų buvo net 60. Žaidėjus treniruoja du treneriai – buvęs Panevėžio „Techaso“, porą sezoną žaidusio LKL, treneris Aurimas Matulevičius ir vaikų treneris, buvęs kretingiškis, o dabar Čikagoje gyvenantis Stepas Žilys. Į žaidynes jis atvežė keturiolikmečių komandą.
Mūsų delegacijoje – dar viena vadovė, krepšinio trenerė niujorkietė Rasa Mitrulevičienė. Jos vadovaujamos mergaitės tikrai labai stiprios.
Kas jūsų delegacijoje buvo dar be krepšininkų?
Turime pajėgų stalo tenisininką, buvusį Lietuvos jaunimo čempioną Dainių Pavasarį, kuris jau dešimt metų gyvena Niujorke. Jis ne tiktai pats atvyko į žaidynes, bet ir prikalbino apie dešimt įvairaus amžiaus stalo tenisininkų. Žaidynėse tenisą žaidė ir mūsų Lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkė Sigita Šimkuvienė -Rosen, kuri veteranių grupėje laimėjo du aukso medalius, žaidžiant vienetą ir mišrų dvejetą.
Iš individualių sporto šakų pirmąjį aukso medalį mūsų sportinei delegacijai padovanojo plaukikė Dovilė Svirupskaitė, kuri laimėjo vieną iš rungčių.
Ar galite teigti, kad Amerikoje užaugo nauja sportininkų karta?
Manau, kad taip. Būtent per šias PLSŽ įvyko lūžis. Tai - pirmosios sporto žaidynės, kai mūsų stipriausioje grupėje buvo arba Amerikoje gimusios ketvirtosios kartos sportininkai, arba atvykę iš Lietuvos, taip vadinamos trečiosios kartos atstovai. Jie su dideliu malonumu grįžta į gimtinę palaikyti ryšių su savo šalimi, susitikti su draugais arba išbandyti jėgų puikiai organizuotose varžybose.
O jūs pats žaidynėse nerungtyniavote?
Ne, kada delegacijoje tiek daug žmonių, nebūtų kada netgi prisimatuoti sportinę aprangą ir išbėgti į aikštelę. Atsiranda šimtai problemų, kurias būtina spręsti. Žmonės tvažiuoja iš tolimojo krašto, moka didelius pinigus ir jie nori išsivežti pačius geriausius įspūdžius iš tėvų ar protėvių gimtinės. Daug kas svajoja ir apie medalius, nors PLSŽ - tai mėgėjų varžybos.
Kada pradėjote vadovauti ŠALFASS valdybai?
Nuo 2007 metų rudens. Tačiau šiemet jau galvoju vairą perleisti kitam, nes galvoju grįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau kai pabūnu tokiose PLSŽ, kaip šios, atsiranda didžiulis stimulas toliau plėtoti sportinę veiklą. Tai – didžiulė patirtis, gerai žinau, kaip man bus sunku išeiti iš aktyvaus visuomeninio darbo.
Esu kaunietis, 1989 m. pradėjau studijuoti ką tik atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, žaidžiau krepšinį. Mus treniravo šviesaus atminimo didelis sporto entuziastas Vytautas Kontvainis. Nors jis buvo rankinio specialistas, tačiau iš jo gavome ir gerus krepšinio pagrindus.
Buvau pirmasis VDU sporto tarybos pirmininkas, nuo tada ir prasidėjo mano visuomeninė karjera. Amerikoje baigiau Konektikuto valstijoje universitetą, kur dvejus metus studijavau investicinę bankininkystę ir finansus.
Labai. Mes patys mokėjomės pinigus už kelionę, tai savotiška prievolė, kad būtų suinteresuotumas vykti į tėvų kraštą, kad kažkokia lėšų dalis būtų padengta. Mus truputį parėmė Lietuvių fondas, veikiantis jau 50 metį, individualkūs verslininkai, kurie padėjo nusipirkti sportinius marškinėlius, atributiką, mus apdraudė.
Buvo ypač malonu Kauno merui Andriui Kupčinskui pateikti svarstyti prašymą, kad kitos, dešimtosios žaidynės, būtų surengtos Kaune. Manau, kad tai labai rimtas kandidatas ir per tą laiką man nusišypsos laimė sugrįžti į gimtinę ir padėti organizuoti jubiliejines žaidynes.
Po visą pasaulį labai įdomu pakeliauti, tačiau svarbiausia yra sugrįžti į ten, iš kur esi išėjęs. Lietuvos tikrai nenorėčau iškeisti į Ameriką, gimtinė man yra svarbiau.
Ar nebus gaila palikti sportinės veiklos, kurią plėtojote Amerikoje?
Tikrai bus nelengva. Kai eilę metų dirbi prie kažkokio projekto ir matai rezultatus, viską mesti ne taip paprasta. Tačiau mes Amerikoje auginamės jaunąją kartą ir, manau, jau dabar yra žmonių, kurie galės mane pakeisti. Svarbu ne tiktai pačiam dirbti, bet ir užsiauginti gerą pamainą, kuri pratęstų pradėtus darbus
Ar galite palyginti ŠALFASS žaidynes su Pasaulio lietuvių sporto žaidynėmis?
Jokias būdais. Tai tas pats, jeigu lyginčiau, tarkime, Raseinių pirmenybes su Lietuvos čempionatu. Nei finansavimas, nei masiškumas, nei galimybės nėra tokios pačios. Šioms žaidynėms organizuoti nemažai pinigų skyrė Kūno kultūros ir sporto departamentas, Klaipėdos savivaldybė, pagrindinį darbą atliko Lietuvos sporto federacijų sąjunga, o mums Amerikoje reikia patiems ieškotis rėmėjų.
Tvirtai palaikau Jo Ekselencijos Valdo Adamkaus minčiai, kad PLSŽ privalo vykti tiktai Lietuvoje. Uostamiestyje mums patiko labiau, nei per ankstesniąsias žaidynės Vilniuje. Ir ateityje tikias šventes reikėtų organizuoti vis kitame Lietuvos mieste.
Šiemet pas mus vyko 63-iosios ŠALFASS žaidynės Čikagoje. Jos buvo kažiek eksperimentinės – gal po 20 metų pertraukos kartu rengėme ir vaikų, ir suaugusiųjų sporto šventę. Čikaga - vienintelė Šiaurės Amerikoje vieta, kur galima surengti tokio masto varžybas. Šventė mums neblogai pavyko.
Kada išvyksite atgal į Ameriką?
Lietuvoje dar turiu įsipareigojimų. Po žaidynių vyksiu į Joniškį ir aplankysiu Krepšinio muziejų, Kaune – Sporto muziejų, susitiksiu su savo geriausiais draugais muzikantais Arvydu Vilčinsku, Virgiu Stakėnu, su kuriuo pasimačiau ir per atsisveikinimo vakarą Klaipėdoje prie jūros, taip pat Romu Dambrausku. Į JAV per Rygą išskrisiu liepos 5-ą dieną.