| Ramūnas Jakubauskas - iš Utrechto | 2013 m. liepos 14 d. 18:03 |
Lietuvius stebės ir karališkoji pora
Lietuvos delegacija, atvykusi į Utrechtą, įsikūrė Europos jaunimo olimpinio festivalio antrame kaimelyje – buvusiuose karių barakuose
Iš viso Europos jaunimo festivalio dalyviams skirti trys kaimeliai: Mokslo slėnio, Universiteto ir Viešbučio. Lietuvos delegacija, o kartu ir aš, apsigyvenome antrame – Utrechto universiteto. Beveik visi kaimelyje esantys pastatai sodrios ir tamsios raudonos spalvos, išskyrus vieną – valgyklą, kuri pilkutėlė .
Architektūrinis paveldas
Žaibiškai iš dviejų autobusų, kurie mus sekmadienį atvežė nuo Eindhoveno oro uosto, išsikrovėme daiktus, ir išklausę delegacijos vadovo Einiaus Petkaus pranešimą, sugužėjome į mums skirtą namą. Taip – tikrai, visą namą. Tai – kompaktiška tamsių ir sodrių raudonų plytų stačiakampė dėžutė.
Šalia šios dėžutės stūkso aukštas, kokių 50-ties metrų aukščio, šviesių raudonų plytų kaminas, išsikišęs iš žemės kaip koks spyglys, todėl dar bevažiuodamas autobusu atkreipiau į jį dėmesį ir paklausiau šalia sėdinčio festivalio savanorio, ar čia buvo krematoriumas? Staiga vairuotojas, nuo kelio savo dėmesį nutraukęs ir ūsus pirštais perbraukęs, atsisuko ir ironiškai išlemeno: „Ja, ja, krematorium“.
Iš viso tokių kaminų kaimelyje – du ir abu jie kažkada buvo šildymo sistemos dalis. Toji šildymo sistema turėjo suteikti šilumą visam Universiteto kaimeliui, kuriame šalia senų, antrojo pasaulinio karo mūrinukų dabar dunkso ir nauji – tokios dėžutės, iš kurių viena atiteko Lietuvos delegacijai.
Autobusai veža greitai ir saugiai
Šįryt vienu iš specialiai festivalio dalyviams skirtų autobusų dardėjau į konferenciją spaudai su Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentu Jacques'u Rogge'u. Nuo Universiteto kaimelio iki pagrindinės sporto ir informacijos bazės „Jaarbeurs Utrecht“ važiavau kokias 20 minučių, o kelio čia būta nemažo – apie 10 kilometrų.
Tačiau mane nustebino ne tiek greitis ir mobilumas, kiek vairuotojų nuotaika ir humoro jausmas. Kai paklausiau vieno iš jų, per kiek laiko nuvyksime atgal į kaimelį, jis ironiškai ir juokdamasis atsakė, kad tai priklauso nuo įvairių dalykų: šviesoforo signalų, eismo intensyvumo ir žmonių: praeivių ir tų, kurie gulsis po autobusu.
Atidarymo ceremonijoje – karališkoji pora
Utrechtas mane sužavėjo architektūra, paslaugų kokybę ir žmonėmis. Šį vakarą – atidarymo ceremonija, kurioje dalyvaus ir Nyderlandų karališkoji pora. Tą šią popietę sužinojau iš mikroautobuso vairuotojo, kuris tuo labai didžiavosi.
Mūsų sportininkai po truputėlį puošiasi: keičiasi ženkliukais, juos sega į akreditacijos kortekes ant kaklo laikančias juosteles, matuojasi aprangas ir laukia šio vakaro, kada galės visai Europai parodyti, kas yra Lietuva.
O Lietuvoje likę jų ir kitų delegacijos narių giminaičiai tiesioginę transliaciją galės stebėti internetu, štai čia >>>.
Architektūrinis paveldas
Žaibiškai iš dviejų autobusų, kurie mus sekmadienį atvežė nuo Eindhoveno oro uosto, išsikrovėme daiktus, ir išklausę delegacijos vadovo Einiaus Petkaus pranešimą, sugužėjome į mums skirtą namą. Taip – tikrai, visą namą. Tai – kompaktiška tamsių ir sodrių raudonų plytų stačiakampė dėžutė.
Šalia šios dėžutės stūkso aukštas, kokių 50-ties metrų aukščio, šviesių raudonų plytų kaminas, išsikišęs iš žemės kaip koks spyglys, todėl dar bevažiuodamas autobusu atkreipiau į jį dėmesį ir paklausiau šalia sėdinčio festivalio savanorio, ar čia buvo krematoriumas? Staiga vairuotojas, nuo kelio savo dėmesį nutraukęs ir ūsus pirštais perbraukęs, atsisuko ir ironiškai išlemeno: „Ja, ja, krematorium“.
Iš viso tokių kaminų kaimelyje – du ir abu jie kažkada buvo šildymo sistemos dalis. Toji šildymo sistema turėjo suteikti šilumą visam Universiteto kaimeliui, kuriame šalia senų, antrojo pasaulinio karo mūrinukų dabar dunkso ir nauji – tokios dėžutės, iš kurių viena atiteko Lietuvos delegacijai.
Autobusai veža greitai ir saugiai
Šįryt vienu iš specialiai festivalio dalyviams skirtų autobusų dardėjau į konferenciją spaudai su Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentu Jacques'u Rogge'u. Nuo Universiteto kaimelio iki pagrindinės sporto ir informacijos bazės „Jaarbeurs Utrecht“ važiavau kokias 20 minučių, o kelio čia būta nemažo – apie 10 kilometrų.
Tačiau mane nustebino ne tiek greitis ir mobilumas, kiek vairuotojų nuotaika ir humoro jausmas. Kai paklausiau vieno iš jų, per kiek laiko nuvyksime atgal į kaimelį, jis ironiškai ir juokdamasis atsakė, kad tai priklauso nuo įvairių dalykų: šviesoforo signalų, eismo intensyvumo ir žmonių: praeivių ir tų, kurie gulsis po autobusu.
Atidarymo ceremonijoje – karališkoji pora
Utrechtas mane sužavėjo architektūra, paslaugų kokybę ir žmonėmis. Šį vakarą – atidarymo ceremonija, kurioje dalyvaus ir Nyderlandų karališkoji pora. Tą šią popietę sužinojau iš mikroautobuso vairuotojo, kuris tuo labai didžiavosi.
Mūsų sportininkai po truputėlį puošiasi: keičiasi ženkliukais, juos sega į akreditacijos kortekes ant kaklo laikančias juosteles, matuojasi aprangas ir laukia šio vakaro, kada galės visai Europai parodyti, kas yra Lietuva.
O Lietuvoje likę jų ir kitų delegacijos narių giminaičiai tiesioginę transliaciją galės stebėti internetu, štai čia >>>.