| "Olimpinė panorama" | 2013 m. liepos 17 d. 14:52 |
Mokslas ir sportas – greta
Lietuvos misijos Europos jaunimo olimpiniame festivalyje vadovas Einius Petkus sportą pažįsta ne tik iš paradinės pusės
LTOK vyresnysis referentas vasaros sporto šakoms Einius Petkus – Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių irklavimo varžybų, devynių pasaulio čempionatų dalyvis, garsiųjų Liucernos, Griunau, Paryžiaus ir kitų tarptautinių regatų laimėtojas, 1997 m. pasaulio taurės dviviečių be vairininko bendrosios įskaitos nugalėtojas. Aktyviai sportuodamas jis susidomėjo sporto mokslu ir 2010 m. apsigynė daktaro disertaciją.
Į irklavimą nuėjo pats
Abu šviesaus atminimo Einiaus tėvai buvo sportininkai: mama Ona Nijolė Petkienė lengvaatletė, bėgiojo 400 m, o tėtis Stasys Petkus – Lietuvos 50 km distancijos slidinėjimo čempionas, gerai žaidė tenisą, badmintoną.
„Nuo ketverių metukų su tėčiu žiemą eidavome slidinėti, dalyvaudavome tokiuose žygiuose, per kuriuos kartais tekdavo ir apsiverkti. Bet gaudavau cukraus ir toliau keliaudavome. Nežinau, ar tėtis norėjo, kad tapčiau slidininku, bet vėliau neprieštaravo, kai lankiau plaukimo ir lengvosios atletikos treniruotes. Bet man buvo lemta tapti irkluotoju“, – įsitikinęs E.Petkus.
Einiui lemtingi tapo 1981-ieji, kai per televiziją pamatė iš pasaulio irklavimo čempionato grįžusį ir įspūdžiais besidalijantį garsų irkluotoją Joną Pinskų. Trylikametis jaunuolis susižavėjo šia sporto šaka ir 1983 m. pats nuėjo į treniruotę Vilniaus „Dinamo“ irklavimo bazėje. Pirmasis ir vienintelis jo treneris – Kęstutis Bartkus. Tada į grupę buvo suburti geriausi Lietuvos jaunieji irkluotojai, sudarytos puikios sąlygos tobulėti.
„Mes ne tik irklavome, bet ir žiemą daug slidinėjome, net turiu įvairių slidinėjimo varžybų diplomų. Pradėjęs treniruotis net neįsivaizdavau, kad tapsiu olimpiečiu, – prisipažįsta E.Petkus. – Pradėjau nuo greičiausios valties – aštuonvietės. Pradedantieji dažniausiai sodinami į šią valtį, nes srauniame vandenyje mažai galimybių iš jos išsiversti, be to, tokią valtį lengviau mokytis irkluoti.“
Irklavimas – vyresniųjų sportas, todėl ir rimtesnės pergalės atėjo vėliau: 1986 m. Einius tapo SSRS „Dinamo“ draugijos jaunių čempionu, dar po metų pateko į SSRS jaunių rinktinę.
Geriausiai sekėsi dvivietėje
E.Petkus svariausių pergalių pasiekė irkluodamas dvivietę su Juozu Bagdonu. Abu į šią valtį sėdo 1992 m. pavasarį ir nedaug kartu tepairklavę atstovavo Lietuvai 1992 m. olimpinėse žaidynėse. Barselonoje jie pateko į finalą ir liko devinti. 1996 m. Atlantoje lietuvių įgula užėmė dešimtąją vietą.
„Irklavau su keliais sportininkais, bet su Juozu nebuvo tekę. Taip nutiko, kad mano porininkas susirgo, o Juozo pasitempė nugarą. Treneris tą pačią akimirką mudu su Juozu susodino į vieną valtį ir abu joje pasilikome“, – aplinkybes, suvedusias su naujuoju porininku, mena pašnekovas.
Kokią valtį labiausiai patiko irkluoti, E.Petkui sunku pasakyti, aišku, smagiausia, kai didelė kompanija, bet didelę valtį suvaldyti ir sklandžiai sureguliuoti labai sudėtinga, o sėdėdamas dvivietėje esi pats sau karalius. „Vis dėlto pavienė dvivietė – sunkiausiai suderinama dviejų irkluotojų įgula, – įsitikinęs buvęs irkluotojas. – Ypač Lietuvoje, kurioje mažai irkluotojų. Kitose šalyse irkluotojai vienas kitą atranda per įvairias atrankas, o Lietuvoje didesnio meistriškumo pavienio irklo meistrų buvo vienetai.“
Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes E.Petkus išsiskyrė su ilgamečiu porininku. Norėjo irkluoti vienvietę, bet jos taip ir neišbandė – vėl sėdo į pavienę dvivietę, šįkart su Giedriumi Žadeika, ir irklavo ketverius metus. Bet į Sidnėjaus ir Atėnų olimpines žaidynes kelialapių neiškovojo.
E.Petkus puikiai prisimena, kaip būdamas 34-erių atsisveikino su didžiuoju sportu: „2004-aisiais per „Gintarinių irklų“ regatą finišuodamas išgirdau varžybų diktoriaus Vytauto Briedžio žodžius, kad tai paskutinis Einiaus Petkaus finišas. Jo žodžiai buvo pranašiški. Tikrai ketinau baigti sportinę karjerą, todėl tai padėjo priimti lemiamą sprendimą.“
Irklavimas mokslui netrukdė
E.Petkus sėkmingai derino sportą su mokslu, baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. 2005–2009 m. mokėsi doktorantūroje, 2010 m. apsigynė daktaro disertaciją, kurios tema „Lietuvos didelio meistriškumo irkluotojų rengimas“.
„Visą laiką norisi žengti į priekį, bet nežinau, kaip bus toliau su sporto mokslu, kaip susiklostys aplinkybės. Man patinka darbas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, čia puikus kolektyvas“, – sako E.Petkus.
Savo karjerą kabinetuose pradėjo 2005 m. Lietuvos olimpiniame sporto centre – iš pradžių buvo metodininkas, 2008 m. tapo direktoriaus pavaduotoju. Beje, po tų lemtingų V.Briedžio žodžių apie paskutinį finišą Einius sulaukė siūlymo dirbti treneriu užsienyje. Jau rengėsi išvykti, bet atkalbėjo vietiniai specialistai: „Bus tau darbų ir Lietuvoje...“
„Dažnai pasišneku su irklavimo treneriais ir matau, kaip viskas sudėtinga. Irklavimas – techniška sporto šaka, reikia valčių, katerių. Vilniuje – 600 tūkst. gyventojų, o pažiūrėkite, kokia tuščia Neris, netgi nėra pramoginių katerių žmonėms paplaukioti. Londone kas antras ant upės kranto stovintis namas susijęs su irklavimu“, – stebisi patyręs sporto specialistas.
Ramybę randa šeimoje
Nuo 2012 m. gruodžio E.Petkus pradėjo dirbti LTOK, yra atsakingas už vasaros sporto šakas. Kaip irkluotojų komandos vadovas Einius vyko į 2008 m. Pekino olimpines žaidynes, o kaip misijos vadovo pavaduotojas – į 2012 m. Londono. Per Londono olimpines žaidynes kaimelyje, kuriame gyveno irkluotojai, po visų darbų vakarais nueidavo prie irklavimo treniruoklių pasportuoti, bet didelio oro irkluoti nepajuto. Kaip pats sako, nenori irkluoti moterų pajėgumu, o sėsti į prastą valtį irgi nenori. „Tai nėra kažkoks išdidumas ar pasipūtimas – esu pripratęs, kad viskas būtų techniškai tvarkinga, dar išlikęs valties kokybės jausmas, – sako 43-ejų metų dvejų olimpinių žaidynių dalyvis, kurio bent kol nevilioja ir veteranų sportas. – Gal kada ir susigundysiu, jeigu Vilniuje susiburs gera bendraminčių kompanija. O dažnai važinėti į Trakus gaila laiko.“
LTOK vyresnysis referentas džiaugiasi ramybę atrandantis šeimoje: sportą gerai supranta jo žmona Gaiva, o du sūnūs – dešimtmetis Mykolas ir trylikametis Antanas laisvalaikiu neretai budi prie lango ir žiūri, kada atsilaisvins netoliese esanti krepšinio aikštelė. „Vaikai jaučia didelį judėjimo poreikį, kai jų susirenka daugiau, eina į pievelę ir spardo kamuolį. Namie turime standartinį irklavimo treniruoklį, prie kurio sūnūs mėgsta pasimankštinti. Gal užaugę ir bus irkluotojai, pratęs šeimos tradiciją“, – svarsto E.Petkus.
Į irklavimą nuėjo pats
Abu šviesaus atminimo Einiaus tėvai buvo sportininkai: mama Ona Nijolė Petkienė lengvaatletė, bėgiojo 400 m, o tėtis Stasys Petkus – Lietuvos 50 km distancijos slidinėjimo čempionas, gerai žaidė tenisą, badmintoną.
„Nuo ketverių metukų su tėčiu žiemą eidavome slidinėti, dalyvaudavome tokiuose žygiuose, per kuriuos kartais tekdavo ir apsiverkti. Bet gaudavau cukraus ir toliau keliaudavome. Nežinau, ar tėtis norėjo, kad tapčiau slidininku, bet vėliau neprieštaravo, kai lankiau plaukimo ir lengvosios atletikos treniruotes. Bet man buvo lemta tapti irkluotoju“, – įsitikinęs E.Petkus.
Einiui lemtingi tapo 1981-ieji, kai per televiziją pamatė iš pasaulio irklavimo čempionato grįžusį ir įspūdžiais besidalijantį garsų irkluotoją Joną Pinskų. Trylikametis jaunuolis susižavėjo šia sporto šaka ir 1983 m. pats nuėjo į treniruotę Vilniaus „Dinamo“ irklavimo bazėje. Pirmasis ir vienintelis jo treneris – Kęstutis Bartkus. Tada į grupę buvo suburti geriausi Lietuvos jaunieji irkluotojai, sudarytos puikios sąlygos tobulėti.
„Mes ne tik irklavome, bet ir žiemą daug slidinėjome, net turiu įvairių slidinėjimo varžybų diplomų. Pradėjęs treniruotis net neįsivaizdavau, kad tapsiu olimpiečiu, – prisipažįsta E.Petkus. – Pradėjau nuo greičiausios valties – aštuonvietės. Pradedantieji dažniausiai sodinami į šią valtį, nes srauniame vandenyje mažai galimybių iš jos išsiversti, be to, tokią valtį lengviau mokytis irkluoti.“
Irklavimas – vyresniųjų sportas, todėl ir rimtesnės pergalės atėjo vėliau: 1986 m. Einius tapo SSRS „Dinamo“ draugijos jaunių čempionu, dar po metų pateko į SSRS jaunių rinktinę.
Geriausiai sekėsi dvivietėje
E.Petkus svariausių pergalių pasiekė irkluodamas dvivietę su Juozu Bagdonu. Abu į šią valtį sėdo 1992 m. pavasarį ir nedaug kartu tepairklavę atstovavo Lietuvai 1992 m. olimpinėse žaidynėse. Barselonoje jie pateko į finalą ir liko devinti. 1996 m. Atlantoje lietuvių įgula užėmė dešimtąją vietą.
„Irklavau su keliais sportininkais, bet su Juozu nebuvo tekę. Taip nutiko, kad mano porininkas susirgo, o Juozo pasitempė nugarą. Treneris tą pačią akimirką mudu su Juozu susodino į vieną valtį ir abu joje pasilikome“, – aplinkybes, suvedusias su naujuoju porininku, mena pašnekovas.
Kokią valtį labiausiai patiko irkluoti, E.Petkui sunku pasakyti, aišku, smagiausia, kai didelė kompanija, bet didelę valtį suvaldyti ir sklandžiai sureguliuoti labai sudėtinga, o sėdėdamas dvivietėje esi pats sau karalius. „Vis dėlto pavienė dvivietė – sunkiausiai suderinama dviejų irkluotojų įgula, – įsitikinęs buvęs irkluotojas. – Ypač Lietuvoje, kurioje mažai irkluotojų. Kitose šalyse irkluotojai vienas kitą atranda per įvairias atrankas, o Lietuvoje didesnio meistriškumo pavienio irklo meistrų buvo vienetai.“
Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes E.Petkus išsiskyrė su ilgamečiu porininku. Norėjo irkluoti vienvietę, bet jos taip ir neišbandė – vėl sėdo į pavienę dvivietę, šįkart su Giedriumi Žadeika, ir irklavo ketverius metus. Bet į Sidnėjaus ir Atėnų olimpines žaidynes kelialapių neiškovojo.
E.Petkus puikiai prisimena, kaip būdamas 34-erių atsisveikino su didžiuoju sportu: „2004-aisiais per „Gintarinių irklų“ regatą finišuodamas išgirdau varžybų diktoriaus Vytauto Briedžio žodžius, kad tai paskutinis Einiaus Petkaus finišas. Jo žodžiai buvo pranašiški. Tikrai ketinau baigti sportinę karjerą, todėl tai padėjo priimti lemiamą sprendimą.“
Irklavimas mokslui netrukdė
E.Petkus sėkmingai derino sportą su mokslu, baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. 2005–2009 m. mokėsi doktorantūroje, 2010 m. apsigynė daktaro disertaciją, kurios tema „Lietuvos didelio meistriškumo irkluotojų rengimas“.
„Visą laiką norisi žengti į priekį, bet nežinau, kaip bus toliau su sporto mokslu, kaip susiklostys aplinkybės. Man patinka darbas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, čia puikus kolektyvas“, – sako E.Petkus.
Savo karjerą kabinetuose pradėjo 2005 m. Lietuvos olimpiniame sporto centre – iš pradžių buvo metodininkas, 2008 m. tapo direktoriaus pavaduotoju. Beje, po tų lemtingų V.Briedžio žodžių apie paskutinį finišą Einius sulaukė siūlymo dirbti treneriu užsienyje. Jau rengėsi išvykti, bet atkalbėjo vietiniai specialistai: „Bus tau darbų ir Lietuvoje...“
„Dažnai pasišneku su irklavimo treneriais ir matau, kaip viskas sudėtinga. Irklavimas – techniška sporto šaka, reikia valčių, katerių. Vilniuje – 600 tūkst. gyventojų, o pažiūrėkite, kokia tuščia Neris, netgi nėra pramoginių katerių žmonėms paplaukioti. Londone kas antras ant upės kranto stovintis namas susijęs su irklavimu“, – stebisi patyręs sporto specialistas.
Ramybę randa šeimoje
Nuo 2012 m. gruodžio E.Petkus pradėjo dirbti LTOK, yra atsakingas už vasaros sporto šakas. Kaip irkluotojų komandos vadovas Einius vyko į 2008 m. Pekino olimpines žaidynes, o kaip misijos vadovo pavaduotojas – į 2012 m. Londono. Per Londono olimpines žaidynes kaimelyje, kuriame gyveno irkluotojai, po visų darbų vakarais nueidavo prie irklavimo treniruoklių pasportuoti, bet didelio oro irkluoti nepajuto. Kaip pats sako, nenori irkluoti moterų pajėgumu, o sėsti į prastą valtį irgi nenori. „Tai nėra kažkoks išdidumas ar pasipūtimas – esu pripratęs, kad viskas būtų techniškai tvarkinga, dar išlikęs valties kokybės jausmas, – sako 43-ejų metų dvejų olimpinių žaidynių dalyvis, kurio bent kol nevilioja ir veteranų sportas. – Gal kada ir susigundysiu, jeigu Vilniuje susiburs gera bendraminčių kompanija. O dažnai važinėti į Trakus gaila laiko.“
LTOK vyresnysis referentas džiaugiasi ramybę atrandantis šeimoje: sportą gerai supranta jo žmona Gaiva, o du sūnūs – dešimtmetis Mykolas ir trylikametis Antanas laisvalaikiu neretai budi prie lango ir žiūri, kada atsilaisvins netoliese esanti krepšinio aikštelė. „Vaikai jaučia didelį judėjimo poreikį, kai jų susirenka daugiau, eina į pievelę ir spardo kamuolį. Namie turime standartinį irklavimo treniruoklį, prie kurio sūnūs mėgsta pasimankštinti. Gal užaugę ir bus irkluotojai, pratęs šeimos tradiciją“, – svarsto E.Petkus.