Lietuvių viešnagė Kaukaze buvo taiki

Jau rytoj "Žalgiris" žais UEFA Europos lygos trečiojo atrankos rato pirmąsias rungtynes su Poznanės "Lech" komanda.

Visa Lietuvos spauda trimituoja apie atvyskiančias minias "Lech" fanų, pasirengimą jų antplūdžiui, saugumo problemas.

Tokį sujudimą paskatino tai, jog UEFA "Žalgirio" ir "Lech" rungtynes paskelbė "padidintos rizikos rungtynėmis". O tokį tarptautinės futbolo federacijos įvertinimą joms lėmė lenkų aistruolių nuotykiai per antrojo atrankos etapo išvyką į Suomiją.

Ten "Lech" aistruoliai susirėmė ir su stadiono apsaugą, ir su policininkais.

To paties etapo "Žalgirio" fanų kelionė į tolimąjį Jerevaną buvo kur kas ramesnė ir taikingesnė.

Kaip jau įprasta, dalis "žaliai baltų" keliavo klubo suorganizuotu užsakytu tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus, kita dalis pasirinko ilgesnę, bet įspūdingesnę kelionę...

Kelionė į priekį

Iš Vilniaus pajudėjome jau temstant, paskutiniu iš trijų fanų automobilių, riedėjusių Varšuvos oro uosto kryptimi. Kažkur po dviejų trečdalių kelio privijome dar vieną pakeleivių automobilį ir toliau keliavome kartu nei atsiplėšdami, nei atsilikdami nuo jo. Nepaisant to, kad automobilius teko statyti gerokai už oro uosto esančioje stovėjimo aikštelėje, o jį patį keliauti tos aikštelės mikroautobusu, atvykome gerokai prieš ankstyvo ryto skrydį į Gruzijos miestą Kutaisį.

Oro uoste keliaujančiųjų į Jerevaną susirinko 15. Nepaisant nepatogių pigių skrydžių bendrovės  lėktuvo krėslų, visi greitai sumigo. Tik vienas nuaugęs per du metrus vyrukas stiuardesių buvo perkeltas į kitą salono galą. Mat jo kojos tiesiog netilpo.

Kutaisio stoties taksistai, tiesiog įžūliai siūlantys savo paslaugas liko nieko nepešę - mūsų jau laukė. Mikroautobusas su vairuotoju ir dar du keleiviai - Tbilisio "Dinamo" fanų grupės "Gladiators" nariai. Geri santykiai su Tbilisio aistruoliais "Žalgirio" fanus sieja dar nuo sovietmečio. Ir nesvarbu, kad iš gruzinų, pamenančių anuos laikus, aktyviu aistruoliu liko tik vienas.   Kelionė per Gruziją - gera proga susipažinti su naujaja "Dinamo" ultrų karta. Vienas iš jos pasiryžo lydėti lietuvius į Armėniją.

Pirmiausia buvo sustojimas Kutaisyje ir pietūs viename miesto restoranų. Tokie tipiškai kaukazietiški - niekur neskubant. Tas neskubėjimas tęsėsi gal pusantros valandos, todėl ekskursijos po antrą pagal didumą Gruzijos miestą teko atsisakyti. Laukė dar 500 kilometrų kelionė į Armėnijos sostinę Kaukazo keliais. Gerokai besiskiriančiais nuo lietuviškų ar lenkiškų.

Važiuojant tais keliais yra malonu grožėtis kalnų vaizdais pro langą, bet duobės asfalte, posūkiai kaip serpantino juosta nusidriekusiame kelyje kelionę daro labai ilgą. Ypač ją prailgino galvijų bandos, keliaujančios keliu ir visai nekreipiančios dėmesio į automobilius. Ne kartą teko sustoti ir palaukti, kol prasilenksime su minia karvių.

Po pietų Kutaisyje ilgiau sustojome tik Boržomyje ir prie sienos. Bet mūsų kelionė bendrai tęsėsi net 13 valandų.

Armėnijos sieną pasiekėme jau sutemus. Ant plokščiakalnio įsikūrusius dviejų šalių pasieniečius skyrė neasfaltuotas kelias Gruzijos pusėje. Palyginus kelią su pačiu erdviu ir aprūpintu modernia technika pasienio postu, kontrastas stebino.

Jau Kutaisyje keliautojus pasitiko nebūdingas Gruzijai vasarai oras - tik 25 laipsniai šilumas. O aukštokai kalnuose esančiame pasienio poste, oras net lietuvius privertė apsirengti šilčiau - temperatūra čia buvo apie 10 laipsnių.

Armėnijos keliuose duobių yra dar daugiau nei Gruzijos. Tik karvės sutemus eismo netrukdė. Armėnijos problema buvo kelio ženklai. Tiksliau - tokių stygius. Per beveik dviejų šimtų kilometrų kelionę nuo sienos iki sostinės, ženklų, nurodančių Jerevano kryptį aptikome bene du. Tekdavo sustojus klausti žmonių, kuria kryptimi judėti, o jei jų nebūdavo - bandyti spėti kryptį. Atspėjome sėkmingai ir Jerevane buvome apie pirmą nakties, kur gruziniško mikroautobuso keleiviai išsiskirstė į du hostelius.

Jerevanas

Dvi naktis teko praleisti labai neįprastame hostelyje. Su pereinamais kambariais. Lyg miegotum koridoriuje...

Kas krito į akis dieną vos išėjus pasivaikščioti po miestą - daugybė fontanų. Armėnai vandens negaili - jis visą dieną liejosi visuose jų sostinės parkeliuose ar žolynėliuose, neretą jų paversdamas pelke. Užtat apipurkšdamas užklydusį šiaurės šalies turistą visai laiku ir vietoje - Jerevano oras skyrėsi nuo Gruzijos ar pakelės kalnų. Nuo ryto temperatūra vis kilo, kol pavakare persirito 30 laipsnių. Tiesa prieš gerą valandą iki rungtynių dangus apsiniaukė, pakilo vėjas ir oras gerokai atšalo. Tiek, kad "Žalgiris" jau negalėjo skųstis sekinančiais karščiais.



Armėnai, skirtingai negu lietuviai, nemėgsta skųstis. Sako gyveną pakankamai gerai, visada primena savo pasiekimus, ypač didžiuojasi tuo, kad yra porą kartų laimėję šachmatų olimpiadas. Jei armėnas ims užsieniečiui skųsti gyvenimų, žinok, jis tuoj bandys ubagauti iš tavęs pinigų. Kitoks armėnas visada pabrėš, kaip jis gyvena puikiai, kokia šauni jo tėvynė ir kaip viskas joje puiku.

Išskyrus futbolą. Futbolą armėnai mėgo sovietiniais laikais. Dabar ši sporto šaka gal ir nėra tokioje podukros vietoje, kaip Lietuvoje, bet žmonių į nacionalinio čempionato rungtynes surenka dar mažiau, negu mūsų A lyga.

Per tarptautinius mačus, žmonių, kaip ir pas mus, susirenka daugiau. Mačą "Pyunik" - "Žalgiris" stebėjo gal 3,5 tūkst. žiūrovų.

Nedideliam kiekiui žmonių kontroliuoti buvo surinkta tikrai nemažai dar sovietinės milicijos modelio uniformas dėvinčių policininkų. Tiesa darbo jie neturėjo. Net ateinančių į stadioną kišenių ar krepšių netikrino, nuobodžiavo ir graužė saulėgrąžas.

Bilietai į rungtynes buvo dalijami dykai. Tiesa ir jų nereikėjo, nes niekas bilietų netikrino. Armėnijos futbolo federacijos atstovas kalbėjo, kad čia bilietai parduodami tik į rinktinės rungtynes - tai yra tada, kai būna didesnis žiūrovų susidomėjimas.

Skirtingai nei kaimyninėje Gruzijoje, Armėnijoje nieko panašaus į ultras ar kitokius organizuotus aistruolius nėra. "Pyunik" aktyviau palaikyti bandė kelios dešimtys vaikų, apsiriboję dviem skanduotėmis. Tiesa jau penktą rungtynių minutę jauniesiems Armėnijos klubo gerbėjams skanduoti pabodo ir 30-tinei Lietuvių bei juos palaikančių gruzinų neliko su kuo konkuruoti.

Vienas iš dviejų atvykusių gruzinų, beje moka bene visas "Žalgirio" aistruolių dainas. Savo laiku kelis metus Lietuvoje pragyvenęs Tbilisio "Dinamo" ultra balso per mačą negailėjo.

Gruzinai Jerevane iškabino vieną politinio pobūdžio plakatą, teigiantį, kad Abchazija ir Pietų Osetija (šiuo metu okupuotos Rusijos) yra jų šalies dalys. Pastaraisiais laikais nelinkus politikuoti "Pietų IV" šią savo draugų koncepciją priėmė ir plakatas kabojo šalia "Žalgirio" vėliavų.

Prie aktyviausių "Žalgirio" fanų Jerevane prisijungė ir Vilniaus mero Artūro Zuoko sūnus.

Kiek patampę savo aistruoliams nervus, "Žalgirio" futbolininkai iškopė į trečią etapą ir tradiciškai šiltai atsisveikino su tribūna. Keli jų mestelėjo fanams savo marškinėlius. Vienus skriejančius "Žalgirio" marškinėlius nusistvėrė pro šalį einantis armėnas. Tiesa suvenyro namo parsivežti jam neteko, apipuolę svečių ultros marškinėlius atsiėmė.

Konfliktų su vietos žiūrovais nebuvo. Jerevano publika priminė Lietuvos provincijos žiūrovus: dauguma pasveikina su pergale, mažuma bando parodyti kokį negražų gestą.

Jokiame restorane pergalės atšvęsti neteko. Jerevane vakarais sunku surasti maitinimo įstaigą, kuri nebūtų užpildyta.

Ryte tuo pačiu gruzinišku autobusu, pasipildę atskirai į Jerevaną atskridusiu palaikyti "Žalgirio" klaipėdiečiu, patraukėme į Tbilisį. Kelias šį kartą buvo artimesnis, negu atvykti į Armėnijos sostinę iš Kutaisio, Gruzijos sostinę pasiekėme į vakarą, padarę vieną didesnį sustojimą prie Sevano ežero.

Norinčių išsimaudyti šaltame Sevane nebuvo. Ežeras - aukštai kalnuose, kur oro temperatūra nevaro į bet kurį pasitaikiusį vandens telkinį.

Tbilisis

Tbilisyje "Žalgirio" fanams teko praleisti dvi naktis. Šį kartą į viešbutį patraukė vos keli lietuviai, kiti buvo išgraibstyti svetingų gruzinų į namus.

Gruzinai skiriasi nuo armėnų. Jie, kaip ir lietuviai, gali ir pasiskųsti dėl nelengvo gyvenimo, iškeikti savo politikus. Ir po to nekaulyti iš turisto pinigų.

Tiesa tų profesionalių kaulytojų Tbilisyje teko sutikti daugiau negu Jerevane. Bet, anot lydėjusių, jie buvo ne gruzinų, o čigonų tautybės.

O politika Gruzijoje mėgstama tema. Ypač prezidento Michailo Saakašvilio vertinimas. Nors šis politikas Gruzijoje praradęs populiarumą, net jam nepritariantys pripažįsta, kad jo valdymo metu Gruzija pasikeitė neatpažįstamai.

"Mes patys prieš jo atėjimą į valdžią niekada nebūtume patikėję, kad Gruzijoje išnyks ir nusikalstamumas ir pareigūnų korupcija", - kalbėjo kone kiekvienas.

Iš tiesų, Gruzija jau nėra ta šalis, kur pasienietis iš tavęs gali atvirai pareikalauti kyšio už tai, kad per jo postą kerti sieną, o policininkui bendraujant su kelių eismo pažeidėju, pareigūnas privalo įsijungti prie drabužių pritaisytą vaizdo įrašymo kamerą.
 
Tbilisio "Dinamo" aistruolių klubas "Gladiators" yra įsikūręs didžiausiame (po rekonstrukcijos 55 tūkstančius žiūrovų talpinančiame) Boriso Paičadzės vardo stadione. Skirtingai, nei lietuviai, dažniausiai tarpusavyje bendraujantys internetu, gruzinai prieš svarbesnius mačus susirenka jame aptarti reikalų gyvai. Tokį susitikimą pasiruošimui čempionų lygos atrankos rungtynėms su Bukarešto "Steaua" teko stebėti. Baigėsi jis skanduotėmis tuščiame stadione ir gera susirinkusiųjų nuotaika.

Namo

Iš Tbilisio į Kutaisio oro uostą pajudėjus dar neišaušus, dieną nusileidome Lenkijos sostinėje. Paradoksas: Kutaisyje oro temperatūra nesiekė 20 laipsnių, Lenkijoje tvoskė 32 laipsnių karštis.

Tos pačios dienos vakare trijų automobilių ekipažai pasiekė Vilnių ir jų keleiviai baigė dar vieną kelionę į Europos lygos rungtynes.