Kiek žinote komandinių sporto šakų be teisėjų? Krepšinis, futbolas, tinklinis, rankinis – netgi mėgėjai žaisdami šiuos žaidimus pasikviečia nešališką asmenį ginčams, iškilusiems varžybų metu, spręsti. Tačiau yra vienas žaidimas, kuriam nereikia teisėjų, nes žaidėjai patys sau skiria pražangas, konfliktus taikiai sprendžia be pašalinių, o aukso medalis nėra svarbiausias apdovanojimas. Tai per daug olimpinės dvasios turintis, kad taptų olimpine sporto šaka – ultimeitas.
Garbingas žaidimasUltimeitas – vienas iš daugelio sportinių žaidimų su skraidančiu disku, paremtas garbingo žaidimo taisykle. Greitas, techniškas, reikalaujantis daug fizinės ištvermės sportas mūsų šalį prieš dešimtmetį pasiekė iš Skandinavijos. Kaimynai iš šiaurės pasirūpino surengti kursus, kuriuose plėtė buvusių Sovietų Sąjungos šalių sporto geografiją. Šių mokymų dalyviais buvo sportuojantys žmonės, kurių didžioji dauguma – kūno kultūros mokytojai. Pastarieji įgytą patirtį perdavė mokiniams iš kurių ir susibūrė pirmosios Lietuvoje komandos Jurbarke, Trakuose, Zarasuose, bei Vilniuje.
Nekontaktinis sportas, kurį kartu gali žaisti vyrai ir moterys, įvairaus amžiaus, bei profesijų atstovai. Komandos narių, bei keitimų skaičius neribotas, tačiau aikštelėje vienu metu gali būti ne daugiau nei septyni vienos komandos žaidėjai. Abejuose aikštelės galuose yra įskaitinės taškų zonos. Taškas pelnomas tada, kai žaidėjas diską perduoda komandos draugui, esančiam varžovų taškų zonoje. Varžybos tęsiasi tol, kol viena komanda surenka reikiamą taškų skaičių ir turi dviejų taškų persvarą prieš varžovus.
Nepaisant to, kad ultimeitas įvardijamas, kaip nekontaktinis sportas, vienos iš Vilniaus komandų „Uža“ lyderis Darius Gricius pripažįsta, kad retai kada pavyksta išvengti sąlyčio tarp žaidėjų: „Kartais bežaidžiant lūžta kaulai. Tai tik įrodo, kad šis žaidimas labai intensyvus. Žinoma reikia vengti žaidimo į kūną, tačiau, kai oponentai yra panašaus pajėgumo tai padaryti labai sunku“. Klaipėdos komandos „Marių meškos“ įkūrėjo Artūro Petrausko patirtis taip pat neguodžia: „Besimokant žaisti, vienai merginai nosį praskėliau“.
Pagrindinis šio sporto principas – garbingas žaidimas. Būtent to moko žaidimas be teisėjų. Kiekvienas žaidėjas yra atsakingas už savo veiksmus, o kilus konfliktinei situacijai tarp oponentų jie patys ją išsprendžia, jei ne – žaidimo eiga grįžta vienu perdavimu atgal. Anot Dariaus Griciaus tokios taisyklės moko disciplinos: „Tai labai gera auklėjamoji priemonė dirbant su paaugliais. Kitose sporto šakose treneriai moko kaip apgauti teisėją, čia to nereikia, nes nėra ką apgaudinėti.“ Ultimeitas propaguoja sportinį teisingumą ir garbingą elgesį, skatina konkurenciją, tačiau ne žaidimo grožio kaina.
Garbingą žaidimą lemia komercijos nebuvimas. Pasaulyje nėra profesionalių ultimeito lygų ir, ko gero, nėra nė vieno žmogaus, kuris iš šio sporto pragyventų. Nepaisant to, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje rengiami turnyrai, sutraukiantys ne tik vietines, bet ir kitų šalių rinktines. „Varžybas organizuoja patys klubai. Lietuvoje tuo rūpinasi keletas žmonių. Jei ne jų užsidegimas – turnyrų mūsų šalyje neliktų, nes komercine prasme jie yra „nuliniai“. Už simbolinį dalyvio mokestį padengiamos organizacinės išlaidos. Tai entuziazmo palaikomi projektai.“ – sako D. Gricius. Atsiradus finansinei naudai, turėtų keistis ir žaidimo specifika. Noras laimėti neabejotinai užgožtų žaidimo grožį.
Zaraza ir kitiUltimeitas žaidžiamas visus metus, kurie skirstomi į du sezonus. Salės sezonas – šaltuoju metų laiku, ir lauko sezonas - šiltuoju. Vienas didžiausių Baltijos šalyse lauko sezono turnyrų, balandžio pabaigoje Zarasuose vykstantis „Zaraza. Turnyrą sudaro du divizionai: atvirasis ir mišrusis. Atvirajame divizione, komandos sudėtyje gali žaisti tiek vyrai, tiek moterys tiek vaikai. Tuo tarpu mišriajame divizione, vienu metu aikštelėje turi būti ne mažiau nei trys merginos.
Nuo 2005 m. rengiamame turnyre daugiausia apdovanojimų yra susišlavę šeimininkai. Zarasų komanda „Taškas“ trejus metus (2005, 2006, 2008 m.) buvo pirmi, o dvejus metus tenkinosi sidabro medaliais (2007 m. nusileido Rusijos nacionalinei rinktinei, o 2009 m. pripažino svečių iš Trakų Vokės „Vorų“ pranašumą). Šiais metais pirmąja vieta džiaugėsi svečiai iš Maskvos „Dolgorukie“.
Rugsėjo mėnesį rengiamas atviras Lietuvos čempionatas, kurį laimėjusi komanda metus vadinasi Lietuvos čempionais ir gauna galimybę važiuoti į pasaulio klubų ultimeito čempionatą. Šiemet šią garbę iškovojo ir liepos mėnesį į Prahoje vyksiantį čempionatą važiuos Vilniaus komanda „Zepps“.
Vienas iš svarbiausių turnyrų uždarose patalpose yra sausio mėnesį Kėdainiuose vykstantis Lietuvos salės ultimeito čempionatas. Suskirstytas į tris divizionus: atvirąjį, mišrųjį ir pradedančiųjų, kuriuose šiemet varžėsi dvidešimt penkios komandos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos. Pirmąsias vietas atskiruose divizionuose pelnė Estijos rinktinė „Freeze B“, Krakių komanda „Gimnazija“, bei Lietuvos merginų rinktinė „Bubblicious“.
Visais metų laikais ultimeito turnyrai sulaukia didžiuli susidomėjimo, tačiau žaidėjai sutinka, kad lauke žaisti daug linksmiau nei salėje. Turbūt todėl net lyjant lietui ar žemę padengus sniegui entuziastai bėga į lauką ir, lyg prisiminę vaikystę, taškydamiesi balose ar voliodamiesi sniege mėto diską.
Nuo vorų iki skraidančių drambliųNepaisant to, kad ultimeitas labai jauna sporto šaka, šio žaidimo entuziastų Lietuvoje ne tik netrūksta, jų sparčiai daugėja. Tuo pačiu auga ir komandų skaičius. Vien sostinėje galime suskaičiuoti keturias oficialias komandas. Tai dabartiniai Lietuvos čempionai „Zepps“, „Briliantais sninga“, „Uža“ ir nesenai susikūrusi, labai perspektyvia laikoma merginų komanda „Bubblicious“, nekartą įveikusi vyrukus. Atšilus orui į Vilniaus Vingio parką užsukę miestelėnai nustemba išvydę keliasdešimt žmonių mėtančių diską. Būtent čia viena kitai padėdamos kartu treniruojasi visos sostinės komandos.
Stipriomis komandomis gali pasigirti ir mažesni Lietuvos miestai. Štai Zarasų „Taškas“ ne tik yra daugelio turnyrų prizininkai, bet ir patys organizuoja vieną didžiausių Baltijos regione turnyrą „Zaraza“. Laikinajai sostinei atstovauja „Skraidantys drambliai“. Prienuose treniruojasi miesto pavadinimo komanda. Na, o Krakių miestelis palaiko vietinę „Vaivorykštę“.
Trakų Vokėje įsikūrusi, viena pirmųjų komandų Lietuvoje „Vorai“ gali pasigirti kone didžiausiu žaidėjų skaičiumi. „Vorams“ vadovauja Lietuvos skraidančiojo disko federacijos prezidentas Kęstutis Bačkys, kuris būdamas kūno kultūros mokytoju, šiuo žaidimu sudomina vaikus. Norinčiųjų žaisti tiek daug, kad treneris gali sau leisti, atrankos būdu žaidėjus skirstyti į dvi komandas ir žaisti tarpusavyje.
Pažvelgus į Lietuvos ultimeito žemėlapį kyla mintis, kad visi šio žaidimo entuziastai susitelkę rytinėje šalies dalyje. Netiesa. Prieš metus Klaipėdoje susibūrė vakarų regiono atstovai – „Marių meškos“. Komandos įkūrėjas Artūras Petrauskas ultimeito populiarinimą pajūryje lygina su brangakmenio šlifavimu: „Visada smagu atrasti perliuką, jį nugludinti ir pateikti visuomenei, būtent tai mes dabar darome su ultimeitu. Uostamiestyje vis daugiau žmonių, ypač jaunimo tarpe, žino, kad yra toks judėjimas.“ Komanda bendrauja ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Kartu leisdami laisvalaikį „Marių meškos“ neatitrūksta nuo skriejančio disko. Jau tradicija tapo komandos organizuojamos alaus gėrimo iš disko varžybos, kuriose gali dalyvauti ne tik žaidėjai, bet ir kiti alaus mėgėjai. Šiais metais oficialiai debiutavusi ultimeito uždarų patalpų čempionate komanda jau turi svarbiausią šio žaidimo prizą – žaidimo dvasios taurę.
"Spirit of the game"Šiame sporte daugiausia dėmesio skiriama ne medaliams. Daug svarbiau yra žaidimo dvasios taurė (spirit of the game). Kam atiteks šis trofėjus sprendžia visi turnyro dalyviai. Kiekviena komanda po žaidimo vertina priešininkus pagal tai, kaip jie žaidė, ar laikėsi taisyklių, nesistengė tempti laiko, ne tyčia užkabinę oponentą atsiprašė, turėjo stiprią motyvaciją. Įvairios smulkmenos, kurios sportą daro grubiu, čia yra vertinamos. Žaidimo dvasios taurė reiškia, kad komanda paliko geriausią įspūdį visiems dalyviams žaidimo profesionalumu, taisyklių išmanymu ir komandiniu darbu. „Net jei turnyre sužaidi vidutiniškai, esi įvertintas. Tai malonu“, - mano D. Gricius.
Po rungtynių abi komandos sustoja į ratą ir aptaria žaidimą. Pralaimėję kalba pirmi, po jų seka nugalėtojai. Išsakoma kas buvo gerai, kad blogai, padėkojama varžovams. Tai skatina draugišką bendravimą. Komandos nario neatėjimas į ratą vertinamas kaip nepagarba ne tik oponentams, bet ir komandos draugams.
Kas jiems yra ultimeitas?
Artūras Petrauskas, Klaipėdos „Marių meškos“: „Kad ir kaip banaliai skambėtų, tai nėra tiesiog žaidimas, ar sportas. Ultimeitas mums tapo gyvenimo būdu. Daugiau nei du trečdaliai mano komandos, kasdien, kur beeitu, ką bedarytu visada galvoja apie skrajojantį diską. Ir dauguma iš mūsų visada su savimi kuprinėje nešiojasi frisbį, nes niekada nežinai kada sutiksi tinkamą žmogų ir užsinorėsi gerai praleisti laiką (traukia iš kuprinės diską). Visi esame truputį crazy dėl jo, bet tai yra kaip kultūros elementas. Turime net suformavę mažų tradicijų, žaidimų, įvairių ritualų. Ultimeitas kur kas daugiau nei vien žaidimas, tai draugystės simbolis.“
Darius Gricius, Vilniaus „Uža“: „Man tai pramoga, geras laikas ir veikla, kuri leidžia atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių ir prasiblaškyti, turbūt todėl aš tuo užsiimu. Taip pat ultimeitas man leidžia daugiau laiko praleisti su sūnumi, su kuriuo kartu žaidžiame. Tuo, kad pagrindinis principas yra žaidimo dvasia šis sportas yra fainesnis už futbolą ar krepšinį.“