Ingvaras Butautas 2013 m. rugpjučio 10 d. 11:11

Kelyje - karštis ir adrenalinas

Susirinkę keliauti į Poznanę "Žalgirio" fanai, sužinojo, kad autobusui trūksta vieno vairuotojo. Prie vairo teko sėstis vienam iš "Pietų IV" ultrų

Lenkijoje, dėl šioje šalyje siaučiančių futbolo chuliganų, atvykusiems futbolo gerbėjams ne visada yra saugu. Bet "Žalgirio" aistruoliai, apsupti policijos pajėgų, didelio nesaugumo Poznanėje nejautė. Ne be bėdų pasiekę paskirties tašką vilniečiai Poznanės stadione buvo apdovanoti, kad ir ne pergale, bet tokiu pralaimėjimu, kuris juos labai džiugino. Namie įveikęs "Lech" 1:0, svečiuose "Žalgiris" nusileido lenkams 1:2 ir dėl įvarčio įmušto išvykoje pateko į ketvirtąjį Europos lygos etapą.

Kad ir neilga, "Žalgirio" ultrų kelionė į Didžiosios Lenkijos vaivadijos sostinę buvo įsimintina.

Pirmyn

Norinčiųjų vykti į Poznanę kiekis viršijo standartinio autobuso talpą. Prasidėjo didesnės transporto priemonės paieškos. Perskambinus visoms bendrovėms, turinčioms tokį autobusą,150 kilometrų aplink Vilnių spinduliu laisvo neatsirado. Vasara keleivių vežėjams - pats  darbo įkarštis.

Teko pasiskirstyt į vieną standartinį (apie 50-ies vietų) autobusą ir vieną mikroautobusą. Pirmajam buvo numatytas išvykimas 24-ą valandą, antrasis - greitesnis ir mobilesnis, iškeliavo ankstyvą rungtynių dienos rytą.

Vidunaktį susirinkus apie pusšimčiui aistruolių, susilaukėme skambučio iš autobusą išnuomojusios bendrovės: "Vienas dviejų vairuotojų - dingo." Vyras, dar dieną planavęs kelionę, pildęs jos dokumentus, nekelia telefono  ragelio, jo nerasta namuose. Bendrovė ieško, kuo jį pakeisti. Etatinių savo vairuotojų teturi du. Autobuso vairuotojo profesija šiais laikais - paklausi. Tokių trūksta.

Pusę dviejų nakties bendrovės vadovė praneša, kad jai nieko atrasti nepavyko. Suprasti ją galima - vargu ar net būdamas tas dienas laisvas vairuotojas, pažadintas vidury nakties tuoj pat puls ir keliaus į Poznanę... Mūsų bandymai paskambinti kitiems vežėjams irgi nerezultatyvūs.

Kritinė situacija buvo išspręsta, kai autobusą nuomojanti bendrovė ryžosi patikėti autobuso vairą vienam atitinkamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą turinčiam keleiviui. Teko vykti tvarkyti kelionės dokumentų, bet prieš pusę trijų autobusas susirinkimo vietoje pasirodė.

Viena nedidelė bėda. Naujai įdarbintas vairuotojas pastarą kartą autobuso vairą rankose laikė dar sovietmečiu.

Vėliau paaiškėjo, kad taip greitai autobusą vairuoti neapsiprantama. Per tas kelio atkarpas, kai vairavo Pietų IV fanas, keleiviai kalbėjo apie padidėjusį adrenalino kiekį organizmuose. Tiesa tas būdavo nedažnai. Beveik visą kelią pirmyn ir atgal ištvėrė vienas profesionalus vairuotojas.

Pirmasis policijos automobilis lydėti autobusą ėmė vos pervažiavus Lietuvos-Lenkijos sieną. Vėliau tie automobiliai vis keitėsi. Kiekvienos vaivadijos policija palydėdavo autobusą iki savo vaivadijos ribų ir ten jau laukdavo naujos vaivadijos policininkų automobilis. O prie Didžiosios Lenkijos vaivadijos ribų laukė ne šiaip automobilis, o du pareigūnų pilni spec. būrio mikroautobusai.

Jokio diskomforto policininkai autobuso keleiviams nekėlė. Kur kas daugiau jo kėlė 36-37 laipsnių karštis. Autobuso kondicionierius tegebėjo karštį salone numušti vos pora laipsnių, todėl labiau pasitikėti teko natūraliais kondicionieriais - autobuso liukais.

Tad keliaujant pirmyn bene geriausias emocijas sukėlė vienoje stotelėje atrasta lauko vandens kolonėlė su gaiviu šaltu vandeniu... Lydintys policininkai fanų turškimąsi prie jos lydėjo pavydžiais žvilgsniais.



Poznanė


Policija autobusą nukreipė iš karto prie stadiono į gausiai pareigūnų apsuptą stovėjimo aikštelę prie svečių sektoriaus. Sąlygos čia laukti, kol bus sutvarkyti visi formalumai (nusipirksime iš anksto užsakytus bilietus ir išklausysime iš Lietuvos atvykusių policininkų instrukcijas, kas leidžiama ir ko neleidžiama Poznanės stadione) buvo gana pakenčiamos. Šalia augo miškelis, metantis šešėlį, o ir temperatūra Poznanėje buvo keliais laipsniais vėsesnė, negu pakeliui į ją.

Įeiti į stadioną vien bilieto nepakako. Reikėjo parodyti dar ir dokumentą, kad būtum patikrintas, ar tikrai esi iš anksto užsisakiusiųjų bilietą sąraše.

Apie pačio 2012-ųjų Europos čempionatui pastatyto Poznanės stadiono sąlygas žiūrovui galima kalbėti tik gerai: ir patogus, ir ir gražus, ir gero matomumo.

Lietuvių fanai buvo įkurdinti viršutiniame stadiono aukšte kone porą valandų prieš prasidedant rungtynėms. Jau stadione sulaukėme ir mikroautobusu atvykusios "Pietų IV" dalies.

Poznaniečių į rungtynes susirinko per 16 tūkstančių. Toks žiūrovų skaičius šiame mieste yra gana nedidelis.

"Lech" aistruoliai garsėja savo palaikymu visoje Europoje. Bet šį kartą jis nebuvo labai išsiskiriantis kokybe. Mačą pradėję labai garsiomis dainomis (prie to ženkliai prisidėjo ir puiki stadiono akustika), po praleisto įvarčio jie rodė vis mažiau noro palaikyti savo futbolininkus.

Jokių bandymų lietuvius užpulti nei per, nei prieš, nei po rungtynių "Lech" gerbėjai nerengė. Kaip ir  Lietuvoje, buvo ganėtinai ramūs ir nusiteikę ne pasimušti, o linkę į politines provokacijas. "Polskie Wilno" ir panašūs šūksniai skambėjo ne kartą, o pirmo kėlinio pabaigoje pasirodė ir tiek daug aistrų sukėlęs šovinistinis plakatas: "Lietuvi chame, klaupkis prieš lenką poną".

Vargu ar jis sukėlė neigiamų emocijų į Poznanę prieš lietuvius pasirgti atvykusiai Vilniaus "Polonijos" fanų grupelei, kurių vėliava puikavosi vienoje "Lech" aktyviausių aistruolių sektoriaus centre.

O svečių sektorius po rungtynių šventė savo komandos pralaimėjimą. Taip įvyksta labai retai, kai tavo komanda nors ir pralaimėjusi patenka į kitą turnyro etapą.

Namo


Po rungtynių stadione ir jo prieigose prie autobuso teko praleisti dar gerą valandą. Kol dešimtą vakaro, lydimi policijos lietuvių aistruoliai patraukė į namų pusę.

Pakeliui namo jų keliai vėl išsiskyrė. Mikroautobusas paspaudė greičiau, o didelis autobusas, policininkų lydėtas iki pat Balstogės Vilnių pasiekė gal trimis valandomis vėliau.

Šį kartą didžioji kelionės dalis praėjo naktį, todėl karštis kankinti ėmė tik jau įvažiavus į Lietuvą.