| Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. rugpjučio 14 d. 11:34 |
Sunkiausias darbas – nematomas
Sporto valdininku tapusiam baidarininkui Romui Petrukanecui dabar įdomiau žiūrėti, kaip irkluoja kiti, nei pačiam mojuoti irklu
Atėnų olimpinių žaidynių dalyvis, 2002 m. pasaulio ir Europos čempionatų bronzos medalininkas bei pasaulio taurės laimėtojas baidarininkas Romas Petrukanecas naujuoju Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi tapo šių metų vasario 8 dieną.
Kaip sekasi dirbti? – paklausėme R. Petrukaneco.
Gerai, darbo daug, tikrai yra ką daryti. Dar dirbu ir irklavimo treneriu, todėl visa diena nuo ryto iki vakaro yra užimta. Reikia rašyti, skaičiuoti, dėlioti popierius, treniruoti. Federacijoje man padeda buvusi baidarininkė Natalija Zagzina, neįsivaizduoju, kaip be jos entuziazmo, patirties ir noro reikėtų viską tvarkyti ir suktis.
Prasidėjo tavo naujas gyvenimo etapas, ar jis daug kuo skiriasi nuo ankstesniojo, kai aktyviai sportavai?
Ir vienur, ir kitur nėra lengva, abu etapai turi savo specifiką. Buvo lengva tiktai tada, kai, nulenkus galvą, man buvo kabinamas medalis. Visa kita – juodas darbas. Sporto organizatoriaus darbas yra nematomas, daug kas jo neįsivaizduoja.
Ar esi kabinetinis darbuotojas, ar daugiau stengiesi būti su sportininkais ir treneriais?
Dažniau būnu sporto bazėse, daug laiko praleidžiu su Lietuvos rinktine, pagrindiniais jos žmonėmis. Su jais būnu per treniruočių stovyklas Lietuvoje ir užsienyje, kadangi rinktinėje yra ir mano mokinių. Kabinete nebūtina sėdėti, yra internetas, kurį naudojant atliekamas pagrindinis darbas. Darbo kabinete praleidžiu labai mažai laiko, pasirodau kokius du kartus per savaitę. Viską darau virtualiai.
Nuo generalinio sekretoriaus daug priklauso federacijos darbo sėkmė. Ar pavyko suburti gerą komandą?
Kol kas savo komanda esu patenkintas, tikiuosi ir ateityje ja nenusivilti. Pakankamai veiklus yra mūsų federacijos prezidentas, Lietuvos sporto universiteto profesorius Aleksandras Alekrinskis, jis dirba ir irklavimo treneriu. Daug padeda viceprezidentai kaunietis Arūnas Tomkevičius ir šiaulietis Gintautas Brijūnas.
Varžybas gerai organizuoja panevėžietis Vytautas Vaičikonis, jis yra federacijos teisėjų tarybos pirmininkas. Visada pasirengęs padėti triskart pasaulio čempionas trakietis Artūras Vieta. Iš jų visų sulaukiu daug patarimų, jie geranoriškai man padeda.
Ar nepasiilgsti baidarės?
Nostalgija baidarei išliko, tačiau į ją jau nesėdu. Prabėgus keleriems metams po aktyvaus sporto dar bandžiau mėgėjiškai pairkluoti, tačiau nepatyriau tokio jausmo kaip savo sportinės brandos metais. Dabar labiau patinka žiūrėti nuo kranto, kaip kiti irkluoja, arba pačiam mėgėjiškai pairkluoti jūrinę baidarę.
Anksčiau dar galvojau savo jaunystę pratęsti užsiimant veteranų irklavimu, tačiau dabar tokios minties neturiu. Jeigu irkluoju – tai gerai, nemėgstu būti vidutiniokas.
Kodėl nutarei baigti sportinę karjerą?
Su didžiuoju irklavimu atsisveikinau 2006 metais, man tada buvo 33-eji. Tai toks amžius, kai jau reikia kažką daryti. Kartu su manimi pratybas lankė Egidijus Balčiūnas ir Alvydas Duonėla, jiems kelerius metus padėdavau treniruotis, sudaryti pratybų planus.
Man buvo pasiūlyta juos rimtai pradėti treniruoti, susidarė puiki galimybė iš karto dirbti su didelio meistriškumo irkluotojais – be didelio sąžinės graužimo viską palikau ir išėjau.
Kokias viltis sieji su trenerio darbu, kas tavo grupėje treniruojasi?
Treniruoju didesnio meistriškumo baidarininkus. Viena mano vilčių – praėjusių metų Europos čempionato šeštos ir ketvirtos (su Egidijumi Balčiūnu) vietų laimėtojas Ignas Navakauskas. Jis prieš penkerius metus atvažiavo iš Marijampolės ir dabar studijuoja Vilniaus edukologijos universitete.
Tai trenerio Beniaus Jankevičiaus, kuris treniravo ir Egidijų Balčiūną, auklėtinis. Jis tarsi sutvertas 200 metrų distancijai, yra greitas, sportininkas sparčiai tobulėja. Per Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklas tobulinu Aurimą Lanką ir Edviną Ramanauską, nuo praėjusios žiemos „šnekinu“ 2011 m. Europos jaunių vicečempioną kaunietį Elvį Sutkų, manau, kad jis galėtų kartu treniruotis su Ignu Navakausku.
Šie sportininkai per pratybas padeda vienas kitam. Tikrai tikiu, jog pavyks išugdyti olimpietį, kadangi mūsų baidarininkai yra gana stiprūs. Visiems sakau, kad Lietuvos stipriausias vienvietininkas yra vienas stipriausių ir pasaulyje. Ir tai tęsiasi jau daug metų, pradedant Egidijumi Balčiūnu, Alvydu Duonėla, Vytautu Vaičikoniu, manimi.
Viliuosi, kad per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes Lietuvai atstovai trys baidarininkai sprinteriai, irkluosiantys vienvietę ir dvivietę baidares. Žinau: atranka bus labai sunki, pateks tiktai patys stipriausi baidarininkai, tačiau tam ir dirbame.
O kokius planus sieji su savo darbu federacijoje?
Labai norėčiau, kad, padedant Kūno kultūros ir sporto departamentui, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir Lietuvos olimpiniam sportui centrui, turėtume gerą techninę sporto bazę. Mums ypač reikalingas starto tiltelis, kainuojantis 300 tūkst. litų.
Starto sistema Trakuose reikalinga tam, tada galėtume rengti gero lygio varžybas, pagerintume jų kokybę. Šiandieną turime didelio meistriškumo irkluotojus, laiminčius medalius per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, tačiau likimo valiai palikti mūsų jauniai ir jaunučiai.
Jie gyvena labai varganai, mums būtinai reikia sustiprinti žemutinę grandį – remti pačius talentingiausius, jiems padėti išvažiuoti į pasaulio ir Europos čempionatus, ieškoti galimybių jaunimą aprūpinti geru sporto inventoriumi, bandyti surengti palankias treniruočių stovyklas, kad pradedantieji turėtų motyvaciją.
Per pastaruosius ketverius penkerius metus mačiau, kad per mūsų jaunučių ir jaunių varžybas vienviečių valčių lenktynėse dalyvauja po 40–50 sportininkų, bet patys geriausieji nėra tokie stiprūs, jog galėtų svariai rungtyniauti su savo bendraamžiais per pasaulio ir Europos jaunių čempionatus.
Kaip sekasi dirbti? – paklausėme R. Petrukaneco.
Gerai, darbo daug, tikrai yra ką daryti. Dar dirbu ir irklavimo treneriu, todėl visa diena nuo ryto iki vakaro yra užimta. Reikia rašyti, skaičiuoti, dėlioti popierius, treniruoti. Federacijoje man padeda buvusi baidarininkė Natalija Zagzina, neįsivaizduoju, kaip be jos entuziazmo, patirties ir noro reikėtų viską tvarkyti ir suktis.
Prasidėjo tavo naujas gyvenimo etapas, ar jis daug kuo skiriasi nuo ankstesniojo, kai aktyviai sportavai?
Ir vienur, ir kitur nėra lengva, abu etapai turi savo specifiką. Buvo lengva tiktai tada, kai, nulenkus galvą, man buvo kabinamas medalis. Visa kita – juodas darbas. Sporto organizatoriaus darbas yra nematomas, daug kas jo neįsivaizduoja.
Ar esi kabinetinis darbuotojas, ar daugiau stengiesi būti su sportininkais ir treneriais?
Dažniau būnu sporto bazėse, daug laiko praleidžiu su Lietuvos rinktine, pagrindiniais jos žmonėmis. Su jais būnu per treniruočių stovyklas Lietuvoje ir užsienyje, kadangi rinktinėje yra ir mano mokinių. Kabinete nebūtina sėdėti, yra internetas, kurį naudojant atliekamas pagrindinis darbas. Darbo kabinete praleidžiu labai mažai laiko, pasirodau kokius du kartus per savaitę. Viską darau virtualiai.
Nuo generalinio sekretoriaus daug priklauso federacijos darbo sėkmė. Ar pavyko suburti gerą komandą?
Kol kas savo komanda esu patenkintas, tikiuosi ir ateityje ja nenusivilti. Pakankamai veiklus yra mūsų federacijos prezidentas, Lietuvos sporto universiteto profesorius Aleksandras Alekrinskis, jis dirba ir irklavimo treneriu. Daug padeda viceprezidentai kaunietis Arūnas Tomkevičius ir šiaulietis Gintautas Brijūnas.
Varžybas gerai organizuoja panevėžietis Vytautas Vaičikonis, jis yra federacijos teisėjų tarybos pirmininkas. Visada pasirengęs padėti triskart pasaulio čempionas trakietis Artūras Vieta. Iš jų visų sulaukiu daug patarimų, jie geranoriškai man padeda.
Ar nepasiilgsti baidarės?
Nostalgija baidarei išliko, tačiau į ją jau nesėdu. Prabėgus keleriems metams po aktyvaus sporto dar bandžiau mėgėjiškai pairkluoti, tačiau nepatyriau tokio jausmo kaip savo sportinės brandos metais. Dabar labiau patinka žiūrėti nuo kranto, kaip kiti irkluoja, arba pačiam mėgėjiškai pairkluoti jūrinę baidarę.
Anksčiau dar galvojau savo jaunystę pratęsti užsiimant veteranų irklavimu, tačiau dabar tokios minties neturiu. Jeigu irkluoju – tai gerai, nemėgstu būti vidutiniokas.
Kodėl nutarei baigti sportinę karjerą?
Su didžiuoju irklavimu atsisveikinau 2006 metais, man tada buvo 33-eji. Tai toks amžius, kai jau reikia kažką daryti. Kartu su manimi pratybas lankė Egidijus Balčiūnas ir Alvydas Duonėla, jiems kelerius metus padėdavau treniruotis, sudaryti pratybų planus.
Man buvo pasiūlyta juos rimtai pradėti treniruoti, susidarė puiki galimybė iš karto dirbti su didelio meistriškumo irkluotojais – be didelio sąžinės graužimo viską palikau ir išėjau.
Kokias viltis sieji su trenerio darbu, kas tavo grupėje treniruojasi?
Treniruoju didesnio meistriškumo baidarininkus. Viena mano vilčių – praėjusių metų Europos čempionato šeštos ir ketvirtos (su Egidijumi Balčiūnu) vietų laimėtojas Ignas Navakauskas. Jis prieš penkerius metus atvažiavo iš Marijampolės ir dabar studijuoja Vilniaus edukologijos universitete.
Tai trenerio Beniaus Jankevičiaus, kuris treniravo ir Egidijų Balčiūną, auklėtinis. Jis tarsi sutvertas 200 metrų distancijai, yra greitas, sportininkas sparčiai tobulėja. Per Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklas tobulinu Aurimą Lanką ir Edviną Ramanauską, nuo praėjusios žiemos „šnekinu“ 2011 m. Europos jaunių vicečempioną kaunietį Elvį Sutkų, manau, kad jis galėtų kartu treniruotis su Ignu Navakausku.
Šie sportininkai per pratybas padeda vienas kitam. Tikrai tikiu, jog pavyks išugdyti olimpietį, kadangi mūsų baidarininkai yra gana stiprūs. Visiems sakau, kad Lietuvos stipriausias vienvietininkas yra vienas stipriausių ir pasaulyje. Ir tai tęsiasi jau daug metų, pradedant Egidijumi Balčiūnu, Alvydu Duonėla, Vytautu Vaičikoniu, manimi.
Viliuosi, kad per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes Lietuvai atstovai trys baidarininkai sprinteriai, irkluosiantys vienvietę ir dvivietę baidares. Žinau: atranka bus labai sunki, pateks tiktai patys stipriausi baidarininkai, tačiau tam ir dirbame.
O kokius planus sieji su savo darbu federacijoje?
Labai norėčiau, kad, padedant Kūno kultūros ir sporto departamentui, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir Lietuvos olimpiniam sportui centrui, turėtume gerą techninę sporto bazę. Mums ypač reikalingas starto tiltelis, kainuojantis 300 tūkst. litų.
Starto sistema Trakuose reikalinga tam, tada galėtume rengti gero lygio varžybas, pagerintume jų kokybę. Šiandieną turime didelio meistriškumo irkluotojus, laiminčius medalius per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, tačiau likimo valiai palikti mūsų jauniai ir jaunučiai.
Jie gyvena labai varganai, mums būtinai reikia sustiprinti žemutinę grandį – remti pačius talentingiausius, jiems padėti išvažiuoti į pasaulio ir Europos čempionatus, ieškoti galimybių jaunimą aprūpinti geru sporto inventoriumi, bandyti surengti palankias treniruočių stovyklas, kad pradedantieji turėtų motyvaciją.
Per pastaruosius ketverius penkerius metus mačiau, kad per mūsų jaunučių ir jaunių varžybas vienviečių valčių lenktynėse dalyvauja po 40–50 sportininkų, bet patys geriausieji nėra tokie stiprūs, jog galėtų svariai rungtyniauti su savo bendraamžiais per pasaulio ir Europos jaunių čempionatus.