Anapilin išėjęs Arūnas Žebriūnas buvo ne tik garsus kino režisierius, bet ir tituluotas irkluotojas. o kartą net tapo moksleivių bokso čempionu
Pirmadienį eidamas 84-uosius metus mirė lietuvių kino režisierius, scenarijų autorius Arūnas Žebriūnas. Sporto visuomenė jį puikiai prisimena ir kaip puikų sportininką, daugkartinį Lietuvos ir Pabaltijo irklavimo čempioną bei prizininką
A. Žebriūnas – mūsų kino epochos legenda, sovietmečiu išgarsėjęs lietuviškais kino filmais „Gyvieji didvyriai“ novele „Paskutinis šūvis“ (1960), „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Mažasis princas“(1966), „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968), „Gražuolė“ (1969), „Naktibalda“(1973), „Velnio nuotaka“(1975), „Riešutų duona“(1978), kurie pelnė įvairiausių apdovanojimų.
Vienas poetiškiausių A.Žebriūno filmų – „Paskutinė atostogų diena“ jam atnešė net tris prestižinius prizus: „Sidabrinės burės“ Lokarno kino festivalyje (1965 m.) ir premiją šeštajame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje (1965 ), taip pat Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (1966).
Ankstesniosios kartos žmonės taip ir sakydavo: „Einame žiūrėti Žebriūno“. Nesvarbu, kokį filmą jis sukurdavo, visi įvardindavo ne kino filmo pavadinimą, bet jo pavardę. Pats režisierius tą savo didžiulę šlovę lyg ir bandė nuvertinti. „Nesvarbu, kad daug dirbau ir esu profesionalas, bet gyvenime yra daug vertingesnių ir sudėtingesnių dalykų už kiną. Šitą aš tikrai žinau“, – yra sakęs meninininkas.
Tačiau mūsų kino žinovai ir kritikai pripažįsta, kad tais sovietmečio laikais A. Žebriūnas tikrai kūrė europinio lygio filmus. Nemažos įtakos jo darbui turėjo 1962 m. stažuotė pas garsų Rusijos kino meistrą Michailą Romą.
PIRŠTINĖS. Gamta A. Žebriūnui nepašykštėjo gerų fizinių duomenų. Aukštas (ūgis – 190 cm), ilgų rankų, lieknas, koordinuotas. Legendinis „Žalgirio“ vyrų krepšinio treneris Vladas Garastas pasakytų, kad tokiam jaunuoliui tiktai krepšinį žaisti. Ne mažiau įžymus garsiosios „Žalgirio“ irklavimo moterų aštuonvietės strategas Eugenijus Vaitkevičius sakydavo, kad A.Žebriūnas buvo gimęs irkluoti.
A. Žebriūnas iš tiesų bandė jėgas šiose sporto šakose. Kai mokėsi Klaipėdos 1-oje gimnazijoje aktyviai žaidė krepšinį, o kai Dailės institute studijavo dailę ir architektūrą, – buvo prisiekęs ir daug žadantis irkluotojas. Per vienas uostamiesčio moksleivių varžybas net bokso pirštines buvo apsimovęs.
Per krepšinio rungtynių pertrauką prie jo priėjo kūno kultūros mokytojas ir sako: „Arūnai, ar kada nors boksavaisi? Gelbėk mus. Nė viena komanda neturi sunkiasvorio boksininko. Tu išeisi į ringą, pastovėsi minutę – neatsiras varžovas ir būsi paskelbtas nugalėtoju“.
Arūnas taip ir padarė, ką sakė mokytojas. Išėjo į ringą, palaukė minutę, ir teisėjas iškėlė jo ranką. A. Žebriūnas buvo paskelbtas Klaipėdos moksleivių bokso sunkiasvorių čempionu ir vienus metus gimnazijos garbės lentoje kabojo jo portretas.
Tačiau tai buvo vienintelis kartas, kada talentingas jaunuolis išėjo į ringą. Tas momentas jo atmintyje neįstrigo, kaip ir lengvoji atletika, kai Arūnas bandė šokinėti ir į aukštį. O štai krepšinis ir irklavimas buvo brangus prisiminimas.
PASILIKO. „Mano biografija kupina įvairiausių netikėtumų. Aš visą gyvenimą buvau sporte, tai buvo nepakartojamas laikotarpis ir dabar su nostalgija prisimenu tuos laikus. Nesu išmetęs savo apdovanojimų, įvairių diplomų, medalių, kurie man yra brangūs ir juos visus esu išsaugojęs iki šių dienų. Kai mes tapdavome nugalėtojais, mums dažnai įteikdavo ir specialius ženklus. Juos labai vertindavau ir tą pačią akimirką įsisegdavau į švarko atlapą, kad ir kiti atkreiptų dėmesį į šį ženklą“, – dabar sako A. Žebriūnas.
Kai studijavo Dailės institute ir jį, puikių fizinių duomenų jaunuolį, nužiūrėjo garsus irklavimo treneris, SSRS nusipelnęs treneris Eugenijus Vaitkevičius bei pakvietė treniruotis, jis nežinojo, kas tai per sporto šaka. Tačiau smalsumo vedinas, vis dėl to atsidūrė „Žalgirio“ irklavimo bazėje. Atėjo ir ilgam pasiliko.
„Arūnas buvo labai talentingas irkluotojas, gerai prisiderindavo prie keturvietės ir aštuonvietės draugų. Man visiškai nebuvo netikėta, kai jis buvo kalbinamas irkluoti garsiojoje Maskvos „Krylja Sovietov“ aštuonvietėje. Tačiau Arūnas buvo ypatingai meniškos sielos ir jutau, kad didžiajame irklavime jo nesugebėsime išlaikyti. Neapsirikau: daug vilčių teikiantis sportininkas pasuko kino režisieriaus keliu, – yra sakęs E. Vaitkevičius.
DRAUGYSTĖ. Režisieriui labiausiai buvo įsiminę Lietuvos čempionatai, kurių jis laukdavo kaip didžiausios šventės ir kruopščiai rengdavosi. Irklavo, susitikdavo su draugais, dalindavosi įspūdžiais. Irkluotojų draugystę Arūnas labai brangino. Kai vėliau, jau žinomą Lietuvos kino režisierių, Vilniaus irklavimo veteranai pasikvietė į vakaronę, mažai buvo tų, kurie tikėjo, kad ateis A. Žebriūnas. O jis atėjo. „Buvo nuostabu, kažkas nepakartojamo, kiek daug susikaupė įspūdžių. Niekada to susitikimo neužmiršiu“, – sportas.info yra sakęs menininkas.
A. Žebriūnui komandinėse valtyse visą laiką buvo yrininkas arba, kitaip sakant, komandos kapitonas. Jis visada susikaupęs, rimtas ir santūrus. Visų laikų yrininkams tenka pati didžiausia atsakomybė, ir režisierius tas pareigas atlikdavo puikiai. Kai Arūnas baigė aktyvųjį sportą, didelę pagarbą jausdavo olimpinių žaidynių prizininkui, šviesaus atminimo nepakartojamam yrininkui Zigmui Juknai.
„Tai – neabejotinai geriausias visų laikų Lietuvos yrininkas. Man dar visada akyse ir irkluotojų žygis Vilnius – Klaipėda. Irklavau su tokiomis irklavo legendomis, kaip Eugenijus Vaitkevičius, Jonas Pavilionis, žinomu mūsų dailininku Algirdu Šiekštele. Kažkada per miesto pirmenybes dvivietę valtį teko netgi irkluoti su SSRS valstybinės premijos laureatu Stasiu Krasausku. Irgi savotiškai įėjau į Lietuvos irklavimo istoriją“, – prieš keletą metų sakė A.Žebriūnas.
Jis didžiajam sportui atidavė 10 metų ir visą laiką svajojo sukurti gerą, ne paviršutinišką kino filmą apie sportą. Menininką domino sportininkų, atidavusių savo jaunystę sportui, tolesnis gyvenimas. Tačiau kino režisieris savo svajonės neįgyvendino, nes nesulaukė gero scenarijaus.
A. Žebriūnas į kino studiją pateko labai įdomiu metu, kada viskas čia buvo nauja ne tiktai jam vienam – kinas Lietuvoje tiktai formavosi. „Kino specifiką greitai perpratau ir dailininko statytojo profesiją iškeičiau į režisieriaus. Tolesnį mano kino menininko kelią didžia dalimi nulėmė 1960 m. gauta pirmoji respublikinė premija, už kino filmą „Gyvieji didvyriai“. Pradėjau gilintis režisūroje, mokytis Maskvoje“, – yra sakęs A. Žebriūnas.