| Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. spalio 8 d. 08:33 |
Legendinis atletas žada išugdyti olimpietį
"Kai pats aktyviai irklavau, nuolat pramiegodavau pusryčius, o dabar esu priverstas anksti pakilti iš lovos", - teigė treneriu dirbantis Artūras Vieta
Dešimtą kartą Trakuose buvo surengtos triskart pasaulio čempiono, penkiskart vicečempiono ir trijų bronzos medalių laimėtojo Artūro Vietos baidarių ir kanojų irklavimo taurės varžybos. Jose dalyvavo 120 irkluotojų iš Rusijos (Kaliningrado), Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos.
Kaip dabar sekasi pačiam Artūrui Vietai?, - paklausėme legendinio 52 metų baidarininko.
Dirbu Lietuvos olimpiniame sporto centre metodininku ir dar treniruoju 10 jaunųjų Trakų baidarininkų. Nežinau kodėl, tačiau labai sunku vaikus prikalbinti irkluoti. Jiems yra didelis pasirinkimas – ir Meno mokykla, ir krepšinis, futbolas, imtynės, sambo, dziudo, akademinis irklavimas.
Gerai, kad vaikai nesišlaisto gatvėmis, tačiau kaip juos prikalbinti lankyti baidarių ir kanojų irklavimo grupes - didelė problema. Veikia ir mano irklavimo klubas, kuriame susibūrė aktyvių šešių žmonių visuomenininkų kolektyvas ir visi dirbame, nesiskirstydami pareigomis.
Mūsų klubo žmonės – Rasa ir Šarūnas Kudabos, Aušra Babravičienė, Tatjana ir Robertas Narbutai man padėjo surengti ir taurės varžybas, jie dirbo nuo ryto iki vakaro. Jeigu ne jie, neįsivaizduoju, ar galėtų vykti mano taurės varžybos. Rasa Kudabienė dirba Trakų kūno kultūros ir sporto centre, treniruoja kanupolo entuziastus, kurie dalyvavo ir mano taurės varžybose.
Klubo žmones papuošėme vienodais treniruočių kostiumais, ant kurių rankovių buvo užrašyti mūsų vardai – Rasa, Šarūnas, Aušra, Artūras, Tatjana, Robertas. Mažiesiems sportininkams, kuriems nepatinka žaisti kanupolą, ateina pas mane į baidarių irklavimą. Bet su jais labai nuoširdžiai dirba Rasa Kudabienė ir pas mane irkluoti panori tiktai vienas kitas jaunasis sportininkas.
Esu tarptautinės kategorijos teisėjas, galiu teisėjauti Europos čempionatuose, Afrikos, Azijos, Australijos žemynų pirmenybėse. Šiemet teisėjavau Europos jaunių čempionate Poznanėje. Pasaulio čempionatuose dar negaliu teisėjauti, nes turiu geriau išmokti anglų kalbą. Neblogai kalbu tiktai vokiškai.
Ar sulauksime, kada Artūro Vietos auklėtinis taps olimpiečiu ar laimės medalį per pasaulio ar Europos čempionatus?
Manau, kad sulauksite. Tokią svajonę turiu, kitu atveju nedirbčiau treneriu. Tiktai dirbti šiaip sau būtų neįdomu. Iš manęs nereikalaujama išugdyti didelio meistriškumo irkluotojų, man keliamas kitas uždavinys – surasti ko daugiau irkluotojų. Tačiau, kaip minėjau, siekiu kito tikslo: noriu išugdyti olimpietį.
Gal grupėje jau turi talentą, kurį nori išpuoselėti?
Treniruojasi labai gabus Lukas Radivanovskis, lankantis vienuoliktą klasę. Jis turi motyvaciją tapti geru irkluotoju: visą šį sezoną sportininkas keldavosi prieš šešias ir iki pamokų treniruodavosi, o po pietų vėl ateidavo į bazę irkluoti. Kada pats aktyviai irklavau, anksti keltis ypač nemėgau, nuolat pramiegodavau pusryčius, o dabar esu priverstas anksti pakilti iš lovos.
Gal pairkluoji kartu su savo mokiniais?
Ne, mokinius lydžiu motorinėje valtimi, atidžiai seku, kad jie neišvirstų iš valties. Į baidarę sėdu labai retai, šitam malonumui neturiu laiko. Neturiu didelio noro dalyvauti veteranų varžybose, pakankamai daug prisiirklavau jaunystėje.
Ar namie turi išlaikęs baidarių, kurias irklavai?
Turiu tris vienvietes baidares, kurias irklavau 1981, 1983 ir 1985 metais, tačiau jas reikia remontuoti. O suremontuoti vieną valtį prireiktų gerų trejų metų. Jeigu nieko neveikčiau, gal pavyktų valtį atgaivinti per vieną savaitę.
Savo mokinių valtis dažniausiai pats remontuoju, nes turėti valčių meistrą – didelė prabanga, reikia pinigų. Kai kas manęs netgi klausia, ar aš dirbu treneriu, ar valčių meistru, nes dažnai mane mato dirbtuvėse, remontuojantį valtis.
O tavo vadovaujamas klubas ar turi pakankamai valčių?
Kol kas jų turime. Esame dėkingi buvusiam Trakų rajono merui Vytautui Petkevičiui, kuris mums kažkada padėjo ir nupirko 10 valčių. Labai džiaugiamės, kad mūsų rajono valdžia iš vaikų nereikalauja rinkti mokesčių.
Atveda tėveliai savo vaikus į treniruotę ir klausia, kiek kainuos. Atsakau: nieko nekainuos, tegul tiktai vaikai sportuoja. Jeigu vaikams dar reikėtų mokėti už pratybas, tai iš vis nieko neturėtume. Rajono savivaldybė sumoka ir už sporto salę, vandenį.
Ar prisimeni savo įspūdingas pergales, juk ne visiems buvo lemta, tarkime, tapti net 15 kartų SSRS čempionu, dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
Kažkokiomis progomis jas prisimenu. Pripratau prie tos minties, kad, kas buvo jau niekada nepasikartos, liks tiktai istorija. Savo metais, kada irklavau, aš džiaugiuosi.
Kaip dabar sekasi pačiam Artūrui Vietai?, - paklausėme legendinio 52 metų baidarininko.
Dirbu Lietuvos olimpiniame sporto centre metodininku ir dar treniruoju 10 jaunųjų Trakų baidarininkų. Nežinau kodėl, tačiau labai sunku vaikus prikalbinti irkluoti. Jiems yra didelis pasirinkimas – ir Meno mokykla, ir krepšinis, futbolas, imtynės, sambo, dziudo, akademinis irklavimas.
Gerai, kad vaikai nesišlaisto gatvėmis, tačiau kaip juos prikalbinti lankyti baidarių ir kanojų irklavimo grupes - didelė problema. Veikia ir mano irklavimo klubas, kuriame susibūrė aktyvių šešių žmonių visuomenininkų kolektyvas ir visi dirbame, nesiskirstydami pareigomis.
Mūsų klubo žmonės – Rasa ir Šarūnas Kudabos, Aušra Babravičienė, Tatjana ir Robertas Narbutai man padėjo surengti ir taurės varžybas, jie dirbo nuo ryto iki vakaro. Jeigu ne jie, neįsivaizduoju, ar galėtų vykti mano taurės varžybos. Rasa Kudabienė dirba Trakų kūno kultūros ir sporto centre, treniruoja kanupolo entuziastus, kurie dalyvavo ir mano taurės varžybose.
Klubo žmones papuošėme vienodais treniruočių kostiumais, ant kurių rankovių buvo užrašyti mūsų vardai – Rasa, Šarūnas, Aušra, Artūras, Tatjana, Robertas. Mažiesiems sportininkams, kuriems nepatinka žaisti kanupolą, ateina pas mane į baidarių irklavimą. Bet su jais labai nuoširdžiai dirba Rasa Kudabienė ir pas mane irkluoti panori tiktai vienas kitas jaunasis sportininkas.
Esu tarptautinės kategorijos teisėjas, galiu teisėjauti Europos čempionatuose, Afrikos, Azijos, Australijos žemynų pirmenybėse. Šiemet teisėjavau Europos jaunių čempionate Poznanėje. Pasaulio čempionatuose dar negaliu teisėjauti, nes turiu geriau išmokti anglų kalbą. Neblogai kalbu tiktai vokiškai.
Ar sulauksime, kada Artūro Vietos auklėtinis taps olimpiečiu ar laimės medalį per pasaulio ar Europos čempionatus?
Manau, kad sulauksite. Tokią svajonę turiu, kitu atveju nedirbčiau treneriu. Tiktai dirbti šiaip sau būtų neįdomu. Iš manęs nereikalaujama išugdyti didelio meistriškumo irkluotojų, man keliamas kitas uždavinys – surasti ko daugiau irkluotojų. Tačiau, kaip minėjau, siekiu kito tikslo: noriu išugdyti olimpietį.
Gal grupėje jau turi talentą, kurį nori išpuoselėti?
Treniruojasi labai gabus Lukas Radivanovskis, lankantis vienuoliktą klasę. Jis turi motyvaciją tapti geru irkluotoju: visą šį sezoną sportininkas keldavosi prieš šešias ir iki pamokų treniruodavosi, o po pietų vėl ateidavo į bazę irkluoti. Kada pats aktyviai irklavau, anksti keltis ypač nemėgau, nuolat pramiegodavau pusryčius, o dabar esu priverstas anksti pakilti iš lovos.
Gal pairkluoji kartu su savo mokiniais?
Ne, mokinius lydžiu motorinėje valtimi, atidžiai seku, kad jie neišvirstų iš valties. Į baidarę sėdu labai retai, šitam malonumui neturiu laiko. Neturiu didelio noro dalyvauti veteranų varžybose, pakankamai daug prisiirklavau jaunystėje.
Ar namie turi išlaikęs baidarių, kurias irklavai?
Turiu tris vienvietes baidares, kurias irklavau 1981, 1983 ir 1985 metais, tačiau jas reikia remontuoti. O suremontuoti vieną valtį prireiktų gerų trejų metų. Jeigu nieko neveikčiau, gal pavyktų valtį atgaivinti per vieną savaitę.
Savo mokinių valtis dažniausiai pats remontuoju, nes turėti valčių meistrą – didelė prabanga, reikia pinigų. Kai kas manęs netgi klausia, ar aš dirbu treneriu, ar valčių meistru, nes dažnai mane mato dirbtuvėse, remontuojantį valtis.
O tavo vadovaujamas klubas ar turi pakankamai valčių?
Kol kas jų turime. Esame dėkingi buvusiam Trakų rajono merui Vytautui Petkevičiui, kuris mums kažkada padėjo ir nupirko 10 valčių. Labai džiaugiamės, kad mūsų rajono valdžia iš vaikų nereikalauja rinkti mokesčių.
Atveda tėveliai savo vaikus į treniruotę ir klausia, kiek kainuos. Atsakau: nieko nekainuos, tegul tiktai vaikai sportuoja. Jeigu vaikams dar reikėtų mokėti už pratybas, tai iš vis nieko neturėtume. Rajono savivaldybė sumoka ir už sporto salę, vandenį.
Ar prisimeni savo įspūdingas pergales, juk ne visiems buvo lemta, tarkime, tapti net 15 kartų SSRS čempionu, dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
Kažkokiomis progomis jas prisimenu. Pripratau prie tos minties, kad, kas buvo jau niekada nepasikartos, liks tiktai istorija. Savo metais, kada irklavau, aš džiaugiuosi.