Marytė Marcinkevičiūtė | 2013 m. lapkričio 2 d. 13:05 |
Alfonsas Mikšys iki paskutinių gyvenimo akimirkų dirbo Lietuvos olimpiniame sporto centre ir kūrė savo ir auklėtinių ateities planus
2014 m. sausio 1 d. legendiniam irklavimo treneriui, buvusiam 11 kartų Lietuvos čempionu ir dukart SSRS čempionu Alfonsui Mikšiui būtų sukakę 80 metų. Bet spalio 9-ąją jis iškeliavo anapilin. Į paskutinę kelionę palydėti vieną mūsų šalies irklavimo patriarchų susirinko gausus būrys jo mokinių, kolegų, irklavimo entuziastų. Simboliška, kad karstą išnešė jo geriausi mokiniai – triskart Europos čempionas Mindaugas Griškonis, pasaulio vicečempionas Saulius Ritteris, Jonas Karalius ir kiti.
A. Mikšys buvo vyriausias Lietuvos irklavimo treneris, iki paskutinės gyvenimo minutės dirbo Vilniaus olimpiniame sporto centre. Treneris galvojo apie savo jubiliejų ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Likus kelioms savaitėms iki mirties, jis, išėjęs iš ligoninės, kur gydė negaluojančią širdį, kuo greičiau norėjo sustiprėti ir po truputį ėmė treniruotis savo pagamintu treniruokliu, esančiu „Žalgirio“ irklavimo bazėje.
Lapkričio 2-ąją - Mirusiųjų pagerbimo dieną - prisimename žymaus sporto specialisto gyvenimą.
Sportas pakeitė gyvenimą
Gimęs Deglėnuose, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje, Alfonsas nuo mažumės domėjosi radijo imtuvais ir juos montuodavo.
„Monotoniškai ir neįdomiai bėgo mano vaikystės dienos. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai pradėjau domėtis sportu. Bėgimo take teko rungtyniauti net su legendiniu Jonu Pipyne, tačiau lengvoji atletika manęs nesužavėjo. Bandžiau žaisti ledo ritulį, tramdyti motociklą, ėmiau į rankas šautuvą. Linkau tai į vieną, tai į kitą pusę“, – atmintyje išliko pašnekesys su Alfonsu.
1951-aisiais į A. Mikšio gyvenimą pasibeldė irklavimas. Tada jis studijavo Vilniuje ir jau pati pirmoji treniruotė jam padarė didžiulį įspūdį. Su komandos draugais jie irklavo į Turniškes.
Dabar galima tik stebėtis, kuo buvusį ilgametį Vilniaus lengvosios pramonės technikumo elektronikos ir elektrotechnikos dėstytoją (1958–1981) taip sužavėjo irklavimas. Dirbdamas dėstytoju, jis 1961 m. tapo SSRS čempionu ir įvykdė sporto meistro normą.
Lemtingas pokalbis
Dėstytoją gražiai pagerbė visas technikumas, skelbimų lentoje puikavosi jam skirtas specialus sveikinimas. Nelaukęs tokio šilto sutikimo ir atsidūręs technikumo direktoriaus Algimanto Drukteinio glėbyje, laimingas čempionas neiškentė nepasakęs: „Direktoriau, ir daugiau čempionų galėtume turėti – tiek technikume mokosi puikius duomenis turinčių merginų.“
Direktorius atsakė: „O kas gi trukdo? Imkis iniciatyvos ir rodyk pavyzdį.“ Ir tuoj pat per paskaitas Alfonsas vis dažniau ėmė dirsčioti į stiprias, aukštas merginas. Netrukus į plačiuosius vandenis jau išplaukė tarptautinės klasės sporto meistrės Palmyra Gansiniauskytė, Albina Rustelytė, Vitalija Strigauskaitė, o kiek vėliau – Angelė Kulikauskaitė, Fedosija Kaleinikova, Stefanija Pliadytė-Briedienė, SSRS nusipelniusi sporto meistrė Regina Baltutytė...
Alfonsui buvo labai įsimintinos brolių Eugenijaus ir Ričardo Vaitkevičių pamokos. Su Ričardu jam daug metų teko kartu irkluoti, o su Eugenijumi – treniruoti Lietuvos moterų rinktinę. Būtent 1961 m., kai „Žalgirio“ aštuonvietės valties įgula tapo SSRS čempione, ją irklavo ir Alfonsas.
Nedidelio ūgio A. Mikšys nejaukiai jautėsi „ąžuolų“ Antano Bagdonavičiaus, Povilo Liutkaičio, Vytauto Briedžio, Celestino Jucio ir kitų gretose, tačiau jėga, irklavimo technika jiems nė kiek nenusileido. Kai 1963 m. Lietuvos vyrų aštuonvietė tapo SSRS tautų spartakiados čempione, Lengvosios pramonės technikumo dėstytojas savo vietą valtyje užleido Juozui Jagelavičiui.
Pasirinko trenerio kelią
Alfonsas baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo fizikos ir matematikos diplomą. Buvo kalbinamas pasukti mokslininko keliu, tačiau jo mintys jau buvo nukreiptos kitur – dėstyti ir dirbti treneriu.
Alfonsas niekada neslėpdavo ir sakydavo, kad buvo drąsus ir, jeigu dabar reikėtų viską pakartoti iš naujo, nepasitikėtų savo sugebėjimais. „Juk vis dėlto neturiu specialaus trenerio išsilavinimo. Bet žinių bagažas didžiulis, pats daug metų irklavau, gana ilgai dirbu treneriu. Važinėju po varžybas, mokausi iš savo kolegų, daug skaitau – visa tai suteikia man pasitikėjimo. O žinote, koks technikume sklandė posakis? Jis ir dabar skamba mano ausyse. Jeigu Mikšys toliau su irklavimu draugaus, tai ne lengvosios pramonės specialistes rengsime, o sportininkes“, – dažnai prisimindavo įžymusis treneris.
Vienu metu buvo pradėjęs dirbti ir su vyrais, parengė du sporto meistrus – Alfredą Raščių ir Rimantą Kasčiūną. Pastarasis ilgainiui tapo Lietuvos nusipelniusiu irklavimo treneriu.
Tačiau Alfonsas vėl grįžo pas moteris ir, dirbdamas kartu su Petru Zinkevičiumi, parengė didelio meistriškumo aštuonvietės ir keturvietės valties su vairininke įgulas. Jis buvo didelis optimistas ir nuolat sakydavo: „Jeigu nesiseka vienais metais, seksis kitais. Toks, vyručiai, gyvenimas.“
Sukūrė irklavimo treniruoklį
Paskutinis velionio mokinys Europos irklavimo čempionas vienvietininkas M. Griškonis savo trenerį vadino auksinių rankų žmogumi. Jis pats gamindavo treniruoklius, juos tobulindavo ir reguliuodavo. Tokių treniruoklių Lietuvoje tėra keli, jais Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo bazėje ir Trakuose dabar naudojasi visi Lietuvos irkluotojai.
„Atvažiavę užsienio irkluotojai juos gerai įvertina, fotografuoja. Pamatęs trenerio brėžinius, gali pagalvoti, kad juos darė aukšto lygio projektuotojas. Viskas atlikta pedantiškai, tvarkingai. Kartais treneris su tais brėžiniais prasėdėdavo kiauras naktis. Braižydavo, skaičiuodavo. Jis tikrai turėjo auksines rankas: kad ir ką paimtų, padarydavo be priekaištų.
Jei kas sugesdavo, sulūždavo, mes sakydavome, kad duokit Mikšiui, – jis pataisys. Treniruoklių gamyba, jų tobulinimas buvo didelis trenerio A. Mikšio pomėgis. Juos treneris įvardijo kaip specialios jėgos treniruoklius“, – apie buvusį savo trenerį, su kuriuo išsiskirta 2012 m., sako M. Griškonis. Beje, jis treniruoklius pavadino trenerio vardu – „Alfa“.