Sportas nuspalvina verslininkės gyvenimą

Kretingiškių merginų rankinio treneris Algimantas Pranaitis sako, kad jis neįsivaizduoja Kretingos rankinio be savo pagrindinės rėmėjos, visur spėjančios verslininkės HBH poilsio ir pramogų kompleksų, barų, viešbučio, pirčių, alaus ir giros daryklų savininkė Rados Matulevičienės. Ir ne tiktai rankinio, bet ir kitų sporto šakų. Plačios širdies verslininkė rajono sportui pinigų negaili.

Ar seniai draugaujate su sportu? - paklausėme Rados Matulevičienės.
Gimiau ir augau Jurbarke. Žaidžiau rankinį, stovėjau vartuose, tačiau tiktai kelis mėnesius. Pajutau kad rankinis – ne mano sportas. Lankiau lengvosios atletikos pratybas, mane tobulino Mečislovas Leškys. Buvau penkiakovininkė – neblogai  šokinėjau į aukštį, stumdžiau rutulį, tačiau didelę baimę jaučiau 80 m barjerinio bėgimo distancijoje, kurie mane nutempdavo žemyn galutinėje įskaitoje.

Kai įstojau į Veterinarijos akademiją, kur studijavau zooinžineriją, dar irgi sportavau, tačiau po pirmo kurso ištekėjau. Studijuojant antrame kurse  gimė dukra, o po ketvirto – sūnus. Aktyviai jau nebesportavau, tačiau sporto nemečiau iki šių dienų.  Kai vaikai ūgtelėjo, žaidžiau tinklinį. Dabar aš – jau visa sportininkė.

Kokios sporto šakos prie širdies?
Kiekvienais metais su grupe žmonių važinėju į kalnus slidinėti ir palaipioti. Pirmą kartą nuo kalno nusileidau Slavske (Ukrainoje), po to slidinėti važinėdavau į Slovakiją, Čekiją, o dabar - į Austriją, Prancūziją, Italiją. Į kalnus važiuoju kasmet, ypač pamėgau Austriją.

Dideliu mano hobiu tapo nardymas, kurį pamėgau prieš 10 metų. Esu nardžiusi visuose pasaulio kraštuose, kur tiktai yra įdomiausios vietos. Fantastiškos Galapagų salos, Raudonojoje jūroje į gelmes nėriau gal 6-7 kartus, nardžiau ir Indijos vandenyne, Madagaskare, Jemene. Neseniai grįžau iš Omano, kuris yra Saudo Arabijos pusiasalyje. Ten nardėme penkias dienas. Sausio 4 d. rengiuosi vykti į Maldyvus, kur vieną kartą jau buvau ir nardžiau nuo kranto. Dabar visą savaitę gyvensime laive ir nardysime įvairiose vietose. Povandeninis pasaulis yra nuostabus, žodžiais nenusakomas. Su savimi visą laiką vežiojuosi aprangą, o vietose  gauname balionus su oro mišiniu bei svorių diržus.

Sulaukusi 40 metų, į rankas paėmiau teniso raketę ir su ja iki šiol nesiskiriu. Dalyvauju tradicinėse varžybose Palangoje, Gargžduose, Šilutėje. Vasarą žaidžiu 3-4 kartus per savaitę, o žiemą, Kretingoje nesant teniso salių, kokį kartą per savaitę važiuoju pamušinėti kamuoliuką į Palangą. Mano teniso partnerė – Judita Daratienė.

Stokojant aikštelių, Klaipėdoje, „Calsberg“ arenoje vasarą sugalvojome rengti naktinius turnyrus. Kalėdinis turnyras irgi vyksta naktį. Ką daryti, kai norisi žaisti? Mano pusbrolis – žinomas teniso treneris Remigijus Balžekas. Tačiau ne nuo jo viskas prasidėjo.

Remigijus visą laiką siūlydavo žaisti tenisą, tačiau tam nebuvau subrendusi. Tenisą žaidė visi mano draugai ir vieną dieną su jais atsidūriau teniso kortuose. Labai džiaugiuosi, kad tenisą žaidžiu iki šių dienų fantastiškame Palangos teniso kolektyve.

Didelis mano draugas – ir dviratis. Nuo HBH‘šo  iki Palangos teniso aikštelių  – 7 km. Susisiekimas labai puikus, kadangi yra geras dviračių takas ir į pratybas važinėju bei grįžtu atgal dviračiu. Netoliese nuo mūsų dabar statomas SPA, kur klientus aptarnaus mūsų virtuvė (ji bus europinė, o ne lietuviška). Tenai bus ir 25 m ilgio baseinas, pirtys, visa kita.

Mes statomės HBH‘šo pramogų kompleksą, kur bus ir krepšinio, teniso aikštelės, bus galima pažvejoti, paplaukioti valtimis, nuo kalnelio nusileisti ant padangų. Ne kartą esu plaukusi baidarėmis Ūlos upe, tai – nepakartojamas jausmas, kai tenka pasigalynėti su upės vandenimis.

Ar  teniso aikštelėse esate pasiekusi ir pergalių?
Apie 40 mūsų žmonių kiekvieną rudenį važiuoja  į Turkiją sveikai pailsėti. Palangos teniso klubas, kuriam priklausau, ten organizuoja turnyrus. 2011 m., žaisdama mišrų dvejetą su „Lietuvos dujų“ generaliniu direktoriumi Viktoru Valentukevičiumi, tarp 15 porų užėmiau pirmą vietą.

Su Viktoru labai smagu žaisti, jis puikiai valdo raketę ir mato aikštelę, yra be galo korektiškas.

Gal gaunate gerų pusbrolio Remigijaus Balžeko pamokų?
Jis neturi laiko dirbti su tokia žaidėja, kaip aš (šypsosi ...). Kada dar buvo gyvas Remigijaus sūnus Aivaras, su juo ir Ričardu Berankiu netgi tekdavo kartu pažaisti.

Ar jūs HBH‘še esate vienintelė tokia aktyvi sportininkė, ar turite ir bendraminčių būrį?
Kai esu aktyvi, tai ir visas kolektyvas nori lygiuotis į mane. Dirbantieji irgi bando sportuoti, aktyvus yra mano draugas Andrius Bublys. Sužinojau, kad ir mūsų buhalterė sportuoja. Mano pavyzdys pamažu užkrečia  kolektyvą. Turime slidžių, įsirengėme trasas.

Supylėme kalną ir nuo jo mūsų lankytojai bei mes patys vasarą leidžiamės su padangomis, o žiemą – slidėmis, rogutėmis. 50 ha miško plote, esančiame Žibininkų  kaime,  įsirengėme du teniso kortus, yra krepšinio, mini futbolo aikštelės, galima laipioti medžiais. Mūsų kolektyve žiemą dirba 160-170 žmonių, o vasarą – apie 400. Nemažai jų atvažiuoja iš kitur, dalį darbuotojų čia ir apgyvendiname.
 
Administracijoje dirba nuolatiniai 13 žmonių iš Kretingos rajono. Kasmet pavasarį mūsų rankininkės, krepšininkai, veteranai futbolininkai, kuriuos remiame ir įsteigėme taures, HBH‘šo  teritorijoje daro pavasario talkas, valo mūsų aplinką. 

Rugsėjo antrąjį šeštadienį jau gal 17 metų rengiame krepšinio turnyrą 3x3. Suvažiuoja sportininkai iš visos Lietuvos. Vienais metais buvo net 103 komandos, šiemet žaidė 86. Tų apdovanojimų pagal amžiaus grupes būna keturiolika. Vyrus pamaitiname, pavaišiname alumi.

Kasmet rengiame šaškių turnyrus, pavasarį – bėgimą, organizuojame žirgų konkurų varžybas, tiesa, praėjusiais metais varžybos nevyko. Ko mes tik nerengiame – netgi šunų parodas, sveiko maisto šventes. 

Kiek pinigų skiriate įvairiems turnyrams paremti?
Jei suskaičiuoti grynus pinigus, vaišes, tai susidaro daugiau kaip 50 tūkst. Lt. per metus. Kas pas mus jų prašo, visiems ir padedame. Remiame ne tiktai sportą, bet ir senelius, neįgaliuosius vaikus, SOS vaikus. Jeigu varžybos, - paremiame maistu, alumi, apdovanojimais, pinigais. 

Mūsų HBH‘šo sienos išpuoštos padėkomis, yra apdovanojimų stendas, kuris pilnas sportininkų laimėtų taurių ir įvairiausių prizų.

Negaila pinigų?
Taip pasakysiu: jeigu Dievas davė užsidirbti, tai reikia mokėti ir pasidalinti. Visada galvoju, kad, jeigu gaunu, reikia kažkiek ir duoti. Jeigu neduosi, kaip tada paimsi?.      

Ar HBH‘ šas – jūsų kūdikis?
Taip. Verslą 1994 m. pradėjau su savo buvusiu vyru Juozu Matulevičiumi. Atidarėme įmonę, o po metų pagaminome pirmąjį alų. 1996 m. duris atvėrė pirmasis baras.  Pati stovėjau virtuvėje ir gaminau valgyti, o buvęs vyras pilstė alų. Mano vaikučiai dar buvo mažiukai, bet jie jau nešiodavo alų ir aptarnaudavo klientus.

Dabar Laurai jau 33-eji, Matui – 31-eri, o Aidai – 27-eri. Aida truputį lankė rankinio pratybas. Ji baigė mokslus Šveicarijoje, kur studijavo viešbučių ir restoranų verslą, porą metų dirbo Korėjoje, išmoko kalbėti ir kažkiek rašyti korėjietiškai. Išėjo taip, kad neturėjau, kam patikėti savąjį verslą, ir dukrą prikalbinau man padėti.

Dabar ji sėkmingai vadovauja HBH‘šui Vilniuje, įgijo patirties. Aida didelį dėmesį skiria mitybai, sportui, tapo sveikos gyvensenos žmogumi. Planuoja skaityti paskaitas, įkurti savo laidą, dirba labai atsakingai. Dirba visi trys mano vaikai. Matas vienais metais visą žiemą dirbo mūsų virtuvėje parastu virėju, išmoko daug patiekalų, gaminti girą.

Vasarą Matas vadovavo mūsų giros gamyklai Vilniuje. Šiaipjau jis dirba statybose, tačiau turi planų Londone arba Amerikoje, Floridoje, įkurti savąjį HBH‘šą, jau sulaukė tokių pasiūlymų. Amerikoje turime daug giminių, ir gana garsių - tarkime, Stenlis Balzekas, kuris Čikagoje yra įkūręs Lietuvos muziejų, yra mano mamos pusbrolis. Giminių turime ir Argentinoje. 

Garsūs jūsų maisto receptai ...
Tai – daugiausiai mano receptai. Neseniai 1500 egzempliorių tiražu išleidau savo knygelę „Lietuviški receptai pagal Radą“. Cepelinų tikrai nesugalvojau, tiktai visi receptai pakoreguoti pagal mus.    

Visoje Lietuvoje garsėja „Rados taurės“ tarptautinis merginų rankinio turnyras. Kaip kilo mintis jį surengti?
Kartą pasižiūrėti paplūdimio rankinio rungtynių Klaipėdoje, kur žaidė ir kretingiškės,  mane pasikvietė rankinio treneris Algimantas Pranaitis. Jo asmeniškai nepažinojau, tik žinojau, kada jis yra labai iniciatyvus žmogus, myli savo darbą ir merginas, kurias treniruoja.

Tie pasiekimai gal ir svarbu, tačiau, mano manymu, ne pats svarbiausias dalykas. Sportas vaikus drausmina, ugdo kolektyvinį jausmą, atsakomybę. Sportas duoda gerą pagrindą būsimam gyvenimui. Mūsų rankininkių treneris sugeba suburti mergaites, jos bręsta puikiame kolektyve. O kai gerai dirbi, tai ir rezultatų pasieki. Kai nutarėme rengti merginų turnyrą ir jam reikėjo pavadinimo, jį pavadinome mano vardu  – „Rados taurė“. 

Turnyras vyksta spalio mėnesį ir šiemet buvo surengtas jau dvyliktą kartą. Kuo toliau, tuo labiau jos tampa įdomesnėmis - tarptautinėmis, renkasi vis stipresnės komandos, jos, nesuklysiu pasakiusi, tampa prestižinėmis. Kai žaidžia kretingiškės, labai išgyvenu, nes jos aikštelėje griūna, krinta, bėga. Vis galvoju, kad tiktai jos nesusitraumuotų. O jos – sveikos, drūtos, vis laimi mano taurės varžybas.

Ar per šį tarptautinį turnyrą, kuriame žaidžia šešios komandos, irgi būnate sporto salėje?
O kaipgi! Ypač kai žaidžia mano remiamos kretingiškės. Žaidėjomis tikrai nuoširdžiai rūpinamės, ko joms reikia, tą ir perkame. Taurės varžybos vyksta tris dienas. Trečius metus visas penkias viešnių komandas kartu apgyvendiname Palangos „Rąžė“ viešbutyje, komandos pačios apsimoka nakvynę.

Kai vyksta turnyras, komandas vieną dieną pakviečiame į HBH‘šą . Ko tenai tiktai nebūna. Mūsų pastate, vadinamame Baltynėje ir talpinančiame daugiau kaip 100 žmonių, visos komandos prisistato. Žaidėjas, trenerius, teisėjus, svečius pamaitiname karštais ir šaltais patiekalais, alumi, gira, groja muzika. Merginos gali pasišokti su mūsų jaunimu.

Turnyre be tradicinių Latvijos ir Estijos komandų, belieka trys vietos, į kurias yra  nemažai pretendenčių. Kiekvienais metais perkame taures, jas gauna visos šešios turnyro komandos. Kiekvienai žaidėjai įteikiame specialiai pagamintus medalius. Pradedame galvoti, kad gal reikėtų nugalėtojams įsteigti vieną didžiulę pereinamąją taurę.