Socialinių mokslų daktaras Dainius Genys: kodėl Lietuvos žmonės dažniau renkasi vasaros sporto šakas ir mieliau sportuoja šiltuoju metų laiku?
Per Vankuverio žiemos olimpines žaidynes girdėjau gandą, neva vienas Afrikos valstybės slidininkas į olimpiadą atvyko iki tol nematęs sniego. Pradėjau nuo šios komiškos istorijos ne tik todėl, kad artėja žiemos olimpinės žaidynės, ir net ne dėl to, jog šis rašinys skirtas žiemos sportui. Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos geografinė padėtis dėkinga tiek vasaros, tiek žiemos sporto šakoms plėtoti.
Deja, žiemos sportininkų laimėjimai kuklesni, o pačios žiemos sporto šakos ne tokios populiarios. Nors kasmet ant aukštesnių kalnų paslidinėti traukiančių tautiečių būrys didėja, o ir pačioje Lietuvoje randasi vis daugiau slidinėjimo trasų, mūsų šaliai žiemos olimpinėse žaidynėse ir toliau atstovauja po kelis sportininkus. Pabandykime pasvarstyti kodėl.
Kodėl žmonės dažniau renkasi vasaros sporto šakas ir mieliau sportuoja šiltuoju metų laiku? Ar tai reiškia, kad šaltuoju periodu lietuviai it rudosios meškos gūžiasi šiltuose namuose ir mieliau užsiima kitokia veikla? O gal sportuojančiųjų tiesiog nesimato, nes jie pluša maniežuose, sporto bei treniruoklių salėse? Visaip gali būti, bet magėtų sužinoti, kodėl kaimyninėse šalyse pasikeitus oro sąlygoms nemažai žmonių persikvalifikuoja iš vasaros į žiemos sporto mėgėjus. Žvilgtelėję į profesionalų pasirodymus taip pat matome, kad žiemos žaidynėse mes vis labiau atsiliekame nuo estų, latvių.
Ką rodo toks faktas, kad Latvijoje ledo ritulys daug populiaresnis nei Lietuvoje? Ar jie labiau šiauriečiai nei mes (kalbant ne apie geografinę padėtį, o apie visuomenės mentalitetą)? Juk dar visai neseniai tai buvo itin populiari žiemos sporto šaka ir mūsų šalyje. Daugiabučių namų gyventojams net tekdavo kovoti su vaikais, sumaniusiais išlieti čiuožyklą tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje ar kieme po langais.
Profesionalų kovos taip pat buvo labiau girdimos.
Žiemos sporto šakos gana vaizdžiai iliustruoja profesionaliojo ir mėgėjiško sporto santykį. Kai sportas nėra masiškai mėgstamas ir praktikuojamas visuomenėje, daug sunkiau išpuoselėti profesionalųjį sportą. Ir atvirkščiai – nesant aukšto lygio profesionalų, savo pasirodymais gebančių patraukti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, daug sunkiau sudominti žmones konkrečia sporto šaka. Tai nebūtinai taisyklė, bet neretai šis ryšys labai stiprus.

Įdomu tai, kad iš sovietinės sistemos paveldėjome gana gerą tiek vasaros, tiek žiemos sporto infrastruktūrą. Tada plačiai plėtotos įvairios sporto šakos. Dėl to ir profesionalusis (nors tuo metu jo niekas taip nevadino), ir masinis sportas buvo labai įvairiapusis bei gausiai praktikuojamas.
Klausimas, kodėl praradome turėtas visai neblogas žiemos sporto pozicijas, lieka atviras. Viena priežasčių galėtų būti trumpas žiemos sezonas, apsunkinantis apsisprendimą rimtai imtis žiemos sporto šakų, mat kitu metų laiku tai reikalauja nemažų investicijų (pavyzdžiui, kyla sunkumų treniruotis vasarą). Kai nebeliko primygtinio valdžios raginimo praktikuoti žiemos sportą, jis pamažu savaime nuslopo. Kita vertus, galbūt tokiai mažai šaliai kaip Lietuva sunku plėtoti daug žiemos ir vasaros sporto šakų, todėl tikslinga pasirinkti mažiau sporto šakų ir visą energiją bei resursus nukreipus viena kryptimi tikėtis geresnių rezultatų.
Žvelgiant į Lietuvos sporto politikos plėtrą po nepriklausomybės atkūrimo ryškėja akivaizdi orientacija į vasaros sportą. Manau, gana nebloga geografinė padėtis ne iki galo išnaudojama. Dėmesys žiemos sportui yra fragmentiškas. Vis dėlto gausėjantys slidinėtojų būriai rodo, kad padėtis nėra beviltiška. Na, o geriausiai savo sporto šaką moka reklamuoti ir žiniasklaidai sumaniai pateikti Lietuvos biatlono federacijos vadovai.
Reikėtų Rūtos Meilutytės ar bent panašaus talento biatlonininko arba kalnų slidininko – ir žiemos sportas būtų reabilituotas. Neabejoju, kad talentingų sportininkų Lietuvoje yra, bet visuomenei jie mažai ar visai nežinomi, nes žiniasklaida žiemos sportui apskritai skiria mažai dėmesio. Visuomenei reikia tam tikro stimulo, tam tikro orientyro, į kurį būtų galima lygiuotis. Akivaizdu, kad dabar žiemos sporto reikalai apleisti, o industrija šalyje dar tik kuriasi.
Lietuvoje nėra kalnų pažengusiems slidininkams, tad norintiesiems rimtesnių iššūkių trasų tenka ieškoti kitose šalyse. Regis, slidinėjimas susijęs ne tik su noru patirti įspūdžių, gėrėtis gamta, gaiviu oru, gal net sveikatos pastiprinimu, bet kartu tai įsitvirtinusių vartojimo tendencijų įrodymas, nes ne mažiau svarbu mėgautis kokybiškomis paslaugoms (keltuvais, gera įranga, rutiną praskaidrinančiais viešbučiais ir t.t.). Dėl kalnų slidinėjimui būtinų gamtos ypatumų bei individualių vartotojiškų įgeidžių sampynos slidinėjimas vis labiau tampa tam tikru ne tik saviraiškos, bet ir prabangos atributu, kurio Lietuvoje dėl objektyvių priežasčių dar nepavyksta sukurti.
Akivaizdu, kad tokia ryškėjanti diferenciacija, kai dalis visuomenės žiemos sporto poreikius tenkinti vyksta kitur, neprisideda prie Lietuvos sporto tradicijų. Sportas, išimtinai siejamas su pramoga, atribojant jį nuo saviraiškos, sveikatingumo, sistemingo mėgėjiško praktikavimo, gerokai apsunkina jaunųjų talentų atsiradimą ir ugdymą bei apriboja sporto raidos galimybes.
Pabaigai – retorinis klausimas: galbūt žiemos sporto šakų atoslūgis reiškia, kad mes visai ne šiaurės rytų valstybė, o pagal savo mentalitetą esame gryni pietiečiai, labiau mėgstantys šiltus orus ir vasaros sporto šakas?