| Marytė Marcinkevičiūtė | 2014 m. sausio 3 d. 10:28 |
Gyvenimas, kaip oras - ir geras, ir prastas
Treniruočių palapčių Miuncheno olimpinių žaidynių bėgimo varžybų dalyvis Romualdas Bitė sėmėsi iš Amerikos plaukiko dienoraščio
Sausio 3 d. Vilniaus olimpiečių klubo prezidentui, garsiam lengvaatlečiui ir slidininkui, Miuncheno olimpiados dalyviui Romualdui Bitei sukako 70 metų.
Triskart SSRS ir septyniskart Lietuvos čempionas R. Bitė džiaugiasi savo gyvenimu. Su žmona Terese, praeityje daugkartine Lietuvos slidinėjimo čempione, užaugino dukrą Gabrielę, dabar gyvenančią Čikagoje, ir sūnų Tomą, dirbantį Lietuvoje. Vaikai jubiliatui padovanojo keturis anūkus: Gabrielė – Sofiją Mariją, o Tomas – Adomą, Gabrielių ir Mildą.
Jubiliatui anūkai - didelis džiaugsmas, visi kartu švenčia didžiąsias šventes. Kas antrus metus Romualdas aplanko savo dukrą, automobiliu išvažinėja visą Ameriką.
R.Bitei veiklos netrūksta. Jis ne tiktai vadovauja Vilniaus olimpiečių klubui, bet ir dirba Lietuvos olimpinio sporto centro lengvosios atletikos manieže vyr. administratoriumi. Dažnai matosi su lengvosios atletikos treneriais, stebi sportininkų treniruotes ir varžybas. Išgyvena, kad Lietuvoje nebeliko gerų ilgųjų nuotolių ir kliūtinio bėgimo meistrų.
„Gyvenu kaip ir visi Lietuvos žmonės. Prasidėjo įvairūs jubiliejai: vienam mūsų sportininkui - jau 70 metų, kitam - 60. Stengiuosi suorganizuoti šventes, pagerbiame jubiliatus. Labai įdomūs būna mūsų susitikimai, įspūdžių gausybė.
Vasarą didelis mano džiaugsmas – sodo namas Grigiškėse, kuriame bėga visos vasaros, o žiemą pasigendu gausaus sniego ir šaltuko, galiu tiktai pasvajoti, kokios anksčiau būdavo mūsų žiemos. Praėjusiais metais labai daug slidinėjau, balandžio 11-ąją dar stovėjau ant slidžių.
Praėjusių metų gruodžio 22 d. minėjau dar vieną savo jubiliejų: sukako 50 metų, kaip aš esu sporte. Lygiai prieš tiek metų, atlikdamas karinę tarnybą Ukrainoje, pirmą kartą stojau ant slidžių ir prasidėjo mano sportinė karjera. Atstovavau Ukrainos rinktinei, buvau kandidatas į SSRS rinktinę.
1966 metais įvykdžiau sporto meistro normą, dukart tapau Lietuvos čempionu. Tačiau 1967-aisiais mano gyvenime atsirado lengvoji atletika. Bėgimo take galėjau ir daugiau pasiekti, bet padariau nemažai klaidų. Kai atsisveikinau su slidinėjimu, buvau labai stiprus fiziškai, tačiau bėgimo take kažkodėl pradėjau ypač daug dirbti – persitreniravau, sutriko širdies ritmas, reikėjo save stabdyti“, - sako Romualdas.
Slidinėjimui meilė neblėsta iki šių dienų, o kaip su bėgimu?
Slidinėjimui meilė tikrai neblėsta. Turėjau puikius, tolerantiškus trenerius Birutę ir Juozą Skernevičius. Su Vilniaus olimpiečių klubu kasmet po porą trejetą kartų ir dabar važiuojame slidinėti į Ignaliną, labai smagios būna tos išvykos. O lengvoji atletika, kuri prasidėjo būnant kareiviu (iš tarnybos grįžau, įvykdęs pirmąjį atskyrį), jau primiršta.
Tokiame amžiuje, kaip mano, ir siekiant nevaikščioti su lazdele, reikia saugoti kojų sąnarius. Labai daug bėgiojau jaunystėje, o dabar norisi savo sveikatą žiūrėti. Jeigu dienos sugrįžtų atgal ir reikėtų rinktis bėgimą ar slidinėjimą, atvirai pasakysiu: eičiau į slidinėjimą.
Buvai universalus sportininkas – gerai bėgiojai nuo 800 m iki 5000 m, iškovojai daug pergalių, tačiau savęs talentingu nelaikei. Kodėl?
Buvau labai darbštus, jau tais laikais per dieną treniruodavausi po tris kartus. Sportininkui ypač svarbu turėti galvą ant pečių ir galvoti. Jeigu negalvosi, gali treniruotis daug ir nieko nepasieksi.
Perskaičiau daug apybraižų apie Švedijos, Suomijos, Norvegijos bėgikus, namuose buvau gerai išstudijavęs Jono Pipynės, Adolfo Aleksiejūno bėgimo mokyklas, ieškojau savo treniruočių modelio ir jį suradau ... vieno Amerikos plaukiko dienoraštyje.
Pagal tą modelį treniravausi iki pačios savo sportinės karjeros pabaigos. Po to manasis modelis buvo bandytas pritaikyti kitiems mūsų lengvaatlečiams, bet kas iš to – kas tiko man, kitiems buvo nepriimtinas. Dauguma bėgikų persitreniravo.
Bet dabar trūksta tokio lygio bėgikų, kaip tavo laikais.
Nė vienas dabartinis Lietuvos vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikas nesitreniruoja taip, kaip treniravosi Kęstutis Orentas, Adolfas Aleksiejūnas, Romualdas Bitė, Petras Šimonėlis, Aleksandras Antipovas ar Romas Sausaitis. Jie atlieka tiktai trečdalį mūsų darbų, treniruojasi savo malonumui, sportininkai nemoka kentėti.
Mūsų grupės būdavo didelės, bėgiodavo 20 sportininkų. Dabar sportininkai treniruojasi atskirai, sakyčiau, dėl savo sveikatos, nėra jokios konkurencijos.
Nebeliko ir mūsų bėgikų mokyklos, kuri garsėjo tavo aktyvaus sportavimo laikais.
Buvo kelios mokyklos: Viktoro Barkalajos, Vytauto Ramonaičio, Povilo Karoblio, Kazimiero Maniušo, Mykolo Tumėno, Antano Šertvyčio, Algimanto Vilko. Dabar beliko vienintelis treneris Romas Sausaitis, kuris ugdo bėgikes moteris, na, dar Juozas Garalevičius, ir viskas.
Anksčiau bėgikų mokyklos buvo labai garsios, gal todėl mumis per kroso varžybas Vingio parke taip rūpindavosi – netgi asfaltą išklodavo velėna, kad negautume antkaulių uždegimo. Dabar bėgikų sveikata niekam nerūpi.
Garsėji kaip puikus plovo gamintojas, kur sėmeisi jo gaminimo paslapčių?
Išmokau Uzbekistane, iš ten sovietmečiu netgi parsivežiau 5 kibirų puodą plovui gaminti. Pagaminti gerą plovą reikia nemažai laiko.
Ar esi laimingas, šiandieną peržengęs 70 metų slenkstį?
Per tuos metus buvo visko – ir pakilimų, ir smukimų. Gyvenimas buvo kaip tas oras – ir geras, ir prastas. Esu laimingas, mano gyvenime buvo daugiau džiaugsmingų akimirkų, gerų prisiminimų. Daug pakeliavau, pamačiau, išvažinėjau visą Sovietų Sąjunga.
Visam gyvenimui atmintyje išliko tarptautiniai lengvosios atletikos mačai SSRS- VDR-Lenkija (1970-1971 m.), SSRS- VFR (1971-1972 m.) ir SSRS –JAV, Miuncheno olimpinės žaidynės.
Prisimenu daugelį savo pergalingų bėgimų nuo pat starto iki finišo – kiti gal užmiršo, o aš ne. Atsimenu, kada buvo sunku, o kada lengviau. Dar vis akyse atkaklios mano kovos su Laimučiu Didžioku, Adolfu Aleksiejūnu. Vieno, ko gailiuosi, tai kad jaunystėje nenuėjau treniruotis pas Viktorą Barkalają – tada nebuvo mados lakstyti iš vieno trenerio pas kitą.
Triskart SSRS ir septyniskart Lietuvos čempionas R. Bitė džiaugiasi savo gyvenimu. Su žmona Terese, praeityje daugkartine Lietuvos slidinėjimo čempione, užaugino dukrą Gabrielę, dabar gyvenančią Čikagoje, ir sūnų Tomą, dirbantį Lietuvoje. Vaikai jubiliatui padovanojo keturis anūkus: Gabrielė – Sofiją Mariją, o Tomas – Adomą, Gabrielių ir Mildą.
Jubiliatui anūkai - didelis džiaugsmas, visi kartu švenčia didžiąsias šventes. Kas antrus metus Romualdas aplanko savo dukrą, automobiliu išvažinėja visą Ameriką.
R.Bitei veiklos netrūksta. Jis ne tiktai vadovauja Vilniaus olimpiečių klubui, bet ir dirba Lietuvos olimpinio sporto centro lengvosios atletikos manieže vyr. administratoriumi. Dažnai matosi su lengvosios atletikos treneriais, stebi sportininkų treniruotes ir varžybas. Išgyvena, kad Lietuvoje nebeliko gerų ilgųjų nuotolių ir kliūtinio bėgimo meistrų.
„Gyvenu kaip ir visi Lietuvos žmonės. Prasidėjo įvairūs jubiliejai: vienam mūsų sportininkui - jau 70 metų, kitam - 60. Stengiuosi suorganizuoti šventes, pagerbiame jubiliatus. Labai įdomūs būna mūsų susitikimai, įspūdžių gausybė.
Vasarą didelis mano džiaugsmas – sodo namas Grigiškėse, kuriame bėga visos vasaros, o žiemą pasigendu gausaus sniego ir šaltuko, galiu tiktai pasvajoti, kokios anksčiau būdavo mūsų žiemos. Praėjusiais metais labai daug slidinėjau, balandžio 11-ąją dar stovėjau ant slidžių.
Praėjusių metų gruodžio 22 d. minėjau dar vieną savo jubiliejų: sukako 50 metų, kaip aš esu sporte. Lygiai prieš tiek metų, atlikdamas karinę tarnybą Ukrainoje, pirmą kartą stojau ant slidžių ir prasidėjo mano sportinė karjera. Atstovavau Ukrainos rinktinei, buvau kandidatas į SSRS rinktinę.
1966 metais įvykdžiau sporto meistro normą, dukart tapau Lietuvos čempionu. Tačiau 1967-aisiais mano gyvenime atsirado lengvoji atletika. Bėgimo take galėjau ir daugiau pasiekti, bet padariau nemažai klaidų. Kai atsisveikinau su slidinėjimu, buvau labai stiprus fiziškai, tačiau bėgimo take kažkodėl pradėjau ypač daug dirbti – persitreniravau, sutriko širdies ritmas, reikėjo save stabdyti“, - sako Romualdas.
Slidinėjimui meilė neblėsta iki šių dienų, o kaip su bėgimu?
Slidinėjimui meilė tikrai neblėsta. Turėjau puikius, tolerantiškus trenerius Birutę ir Juozą Skernevičius. Su Vilniaus olimpiečių klubu kasmet po porą trejetą kartų ir dabar važiuojame slidinėti į Ignaliną, labai smagios būna tos išvykos. O lengvoji atletika, kuri prasidėjo būnant kareiviu (iš tarnybos grįžau, įvykdęs pirmąjį atskyrį), jau primiršta.
Tokiame amžiuje, kaip mano, ir siekiant nevaikščioti su lazdele, reikia saugoti kojų sąnarius. Labai daug bėgiojau jaunystėje, o dabar norisi savo sveikatą žiūrėti. Jeigu dienos sugrįžtų atgal ir reikėtų rinktis bėgimą ar slidinėjimą, atvirai pasakysiu: eičiau į slidinėjimą.
Buvai universalus sportininkas – gerai bėgiojai nuo 800 m iki 5000 m, iškovojai daug pergalių, tačiau savęs talentingu nelaikei. Kodėl?
Buvau labai darbštus, jau tais laikais per dieną treniruodavausi po tris kartus. Sportininkui ypač svarbu turėti galvą ant pečių ir galvoti. Jeigu negalvosi, gali treniruotis daug ir nieko nepasieksi.
Perskaičiau daug apybraižų apie Švedijos, Suomijos, Norvegijos bėgikus, namuose buvau gerai išstudijavęs Jono Pipynės, Adolfo Aleksiejūno bėgimo mokyklas, ieškojau savo treniruočių modelio ir jį suradau ... vieno Amerikos plaukiko dienoraštyje.
Pagal tą modelį treniravausi iki pačios savo sportinės karjeros pabaigos. Po to manasis modelis buvo bandytas pritaikyti kitiems mūsų lengvaatlečiams, bet kas iš to – kas tiko man, kitiems buvo nepriimtinas. Dauguma bėgikų persitreniravo.
Bet dabar trūksta tokio lygio bėgikų, kaip tavo laikais.
Nė vienas dabartinis Lietuvos vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikas nesitreniruoja taip, kaip treniravosi Kęstutis Orentas, Adolfas Aleksiejūnas, Romualdas Bitė, Petras Šimonėlis, Aleksandras Antipovas ar Romas Sausaitis. Jie atlieka tiktai trečdalį mūsų darbų, treniruojasi savo malonumui, sportininkai nemoka kentėti.
Mūsų grupės būdavo didelės, bėgiodavo 20 sportininkų. Dabar sportininkai treniruojasi atskirai, sakyčiau, dėl savo sveikatos, nėra jokios konkurencijos.
Nebeliko ir mūsų bėgikų mokyklos, kuri garsėjo tavo aktyvaus sportavimo laikais.
Buvo kelios mokyklos: Viktoro Barkalajos, Vytauto Ramonaičio, Povilo Karoblio, Kazimiero Maniušo, Mykolo Tumėno, Antano Šertvyčio, Algimanto Vilko. Dabar beliko vienintelis treneris Romas Sausaitis, kuris ugdo bėgikes moteris, na, dar Juozas Garalevičius, ir viskas.
Anksčiau bėgikų mokyklos buvo labai garsios, gal todėl mumis per kroso varžybas Vingio parke taip rūpindavosi – netgi asfaltą išklodavo velėna, kad negautume antkaulių uždegimo. Dabar bėgikų sveikata niekam nerūpi.
Garsėji kaip puikus plovo gamintojas, kur sėmeisi jo gaminimo paslapčių?
Išmokau Uzbekistane, iš ten sovietmečiu netgi parsivežiau 5 kibirų puodą plovui gaminti. Pagaminti gerą plovą reikia nemažai laiko.
Ar esi laimingas, šiandieną peržengęs 70 metų slenkstį?
Per tuos metus buvo visko – ir pakilimų, ir smukimų. Gyvenimas buvo kaip tas oras – ir geras, ir prastas. Esu laimingas, mano gyvenime buvo daugiau džiaugsmingų akimirkų, gerų prisiminimų. Daug pakeliavau, pamačiau, išvažinėjau visą Sovietų Sąjunga.
Visam gyvenimui atmintyje išliko tarptautiniai lengvosios atletikos mačai SSRS- VDR-Lenkija (1970-1971 m.), SSRS- VFR (1971-1972 m.) ir SSRS –JAV, Miuncheno olimpinės žaidynės.
Prisimenu daugelį savo pergalingų bėgimų nuo pat starto iki finišo – kiti gal užmiršo, o aš ne. Atsimenu, kada buvo sunku, o kada lengviau. Dar vis akyse atkaklios mano kovos su Laimučiu Didžioku, Adolfu Aleksiejūnu. Vieno, ko gailiuosi, tai kad jaunystėje nenuėjau treniruotis pas Viktorą Barkalają – tada nebuvo mados lakstyti iš vieno trenerio pas kitą.