| Marytė Marcinkevičiūtė | 2014 m. vasario 1 d. 09:00 |
Parolimpiečius stabdo realybės siena
Lietuvos parolimpinio komiteto atstovai Sočyje ne tik stebės varžybas, bet ir bandys rasti šalies neįgaliesiems sportininkams tinkamiausią žiemos sportą
Praėjus vos porai savaičių po Sočio olimpinių žaidynių į šį Rusijos kurortą prie Juodosios jūros susirinks geriausi pasaulyje neįgalieji žiemos sporto šakų atstovai. Jie rungsis ledo ritulio, akmenslydžio, slidinėjimo, kalnų slidinėjimo ir biatlono varžybose.
Lietuvos sportininkų Sočio parolimpiadoje nebus. Kaip ir Nagano, Solt Leik Sičio, Turino ir Vankuverio žaidynėse. Pastarąjį kartą mūsų šalies atstovai žiemos parolimpinėse žaidynėse dalyvavo lygiai prieš du dešimtmečius Lilehameryje. Tada jėgas bandė slidininkais tapę lengvaatlečiai – panevėžietė Sigita Kriaučiūnienė ir vilnietis Saulius Leonavičius. Jie medalių nepelnė.
Nejau per dvidešimtmetį nei Lietuvos aklųjų, nei neįgaliųjų federacijose, kurios priklauso Lietuvos parolimpiniam komitetui, neatsirado žiemos sporto entuziastų? – LTOK žurnalas "Olimpinė panorama" paklausė Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidento Vytauto Kvietkausko.
Po Barselonos vasaros parolimpinių žaidynių, kuriose pasirodėme labai gerai, nusprendėme, kad į Lilehamerio žiemos parolimpines žaidynes reikėtų siųsti du mūsų sportininkus. Tačiau jų rezultatais likome nepatenkinti. Tais laikais, kaip, deja, ir dabar, turėjome labai mažai pinigų, todėl nusprendėme tas lėšas skirti ne turizmui, o geriau pasirengti vasaros parolimpinėms žaidynėms ir jose dalyvauti.
Ar Lietuvoje būtų galima išugdyti pajėgių neįgaliųjų ar aklųjų žiemos sporto šakų atstovų?
Tam reikia pinigų, o mes jų neturime. Lietuvos olimpiečiai, dalyvausiantys Sočio olimpinėse žaidynėse, daug laiko praleidžia treniruodamiesi ir dalyvaudami varžybose užsienyje. O kur treniruotis Lietuvos akliesiems ir neįgaliesiems?
Kreipiausi į Druskininkų merą Ričardą Malinauską, prašydamas padėti netoli Druskininkų gyvenančiam vienam gabiam sportininkui, kad jis galėtų pasitreniruoti „Snow“ arenoje. Meras sutiko padėti, bet kilo kita bėda, kaip tam sportininkui važinėti į treniruotes.
Ieškome žmonių, kurie norėtų ir galėtų užsiimti žiemos sportu. Pasaulinė praktika rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia tie sportininkai, kurie treniruojasi nuo vaikystės ir tik vėliau dėl tam tikrų priežasčių tampa neįgalūs. Kreipiausi į mūsų sporto šakų federacijas, gal jos pažįsta tokių sportininkų. Mes su džiaugsmu juos priimtume į savo būrį.
Žiemos parolimpinių žaidynių sporto šakos lyg ir prieinamos mūsų sportininkams.
Šis klausimas man seniai neduoda ramybės. Gavome tikslinių lėšų, tad kartu su Lietuvos parolimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi Gintaru Zavadskiu, mūsų Vykdomojo komiteto nariu ir rėmėju Albinu Bieliausku, premjero patarėju neįgaliųjų sporto klausimais Aleksandru Pacevičiumi vyksime stebėti Sočio žiemos parolimpinių žaidynių. Jas ne tik stebėsime, bet ir bendrausime su kitų šalių sporto vadovais, treneriais, federacijų vadovais, kalbėsimės apie tai, kokios žiemos sporto šakos būtų prieinamos mūsų akliesiems ir neįgaliesiems. Tarkime, latviai prieš kelerius metus pradėjo kultivuoti vežimėlių akmenslydį. Manau, mūsų sportininkai galėtų užsiimti tiek aklųjų biatlonu, kurio atstovai į taikinius šaudo pagal garsą, tiek kitomis ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto šakomis.
Tiesa, kažkokios ypatingos iniciatyvos niekas nerodo, nes neturi didesnės motyvacijos. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia trenerio, laiko, čiuožyklų, įrangos, varžybų. Visa tai kainuoja. O kaip nieko negaudamas pasieksi gerų rezultatų? Todėl ir galvojame apie tuos žmones, kurie jau baigė sportinę karjerą, bet yra treniruoti. Tarkime, golbolo žaidėjai galėtų būti ir geri slidininkai, sėkmingai leistis nuo kalnų.
2011 m. gegužės 5 d. per Lietuvos parolimpinio komiteto generalinę asamblėją LPOK nariu tapo VšĮ Parolimpinio sporto rėmimo fondas, kurio direktorius esate jūs. Ar Lietuvos verslininkai dosnūs šiam fondui?
Negalėčiau skųstis, per metus gauname 40 tūkst. Lt. Mūsų sporto rėmimo fondas susideda iš dviejų dalių: pagrindinis fondo rėmėjas – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, taip pat padeda verslininkai, su kuriais artimiau draugaujame ir bendradarbiaujame. Iš Parolimpinio sporto rėmimo fondo lėšų keliems perspektyviems sportininkams, kurie negauna valstybės finansavimo, bet yra kandidatai į Lietuvos parolimpinę rinktinę, mokame stipendijas. Jas gauna ir sportininkų treneriai.
Lietuvos sportininkai iš vasaros parolimpinių žaidynių parvežė per tris dešimtis įvairių spalvų medalių. Ar esate optimistas ir tikitės, kad kada nors taip sėkmingai rungtyniaus ir žiemos sporto šakų atstovai?
Nesu optimistas. Šiais laikais neįgaliųjų sportas tampa toks pat profesionalus kaip ir sveikų žmonių. Turbūt jau neįsivaizduojama, kad visiškai nesitreniravęs, tiesiog iš gatvės paimtas žmogus nuvyktų į parolimpines žaidynes ir laimėtų medalį.
Kai Barselonoje iškovojome septynis medalius, visi mūsų sportininkai buvo mėgėjai. Nuo to laiko nutekėjo labai daug vandens. Neįgaliųjų sportas tapo profesionalus, juo itin ėmė domėtis televizija, atsiranda neįgaliųjų sporto industrija, pradeda suktis didelės sumos pinigų. Todėl reikia pagaliau apsispręsti: ar mes per parolimpines žaidynes tik nešime valstybės vėliavą, ar parolimpiniam sportui skirsime pakankamai pinigų, kad galėtume užimti aukštų vietų ir pelnyti medalių. Saviveikla turi baigtis.
Lietuvos sportininkų Sočio parolimpiadoje nebus. Kaip ir Nagano, Solt Leik Sičio, Turino ir Vankuverio žaidynėse. Pastarąjį kartą mūsų šalies atstovai žiemos parolimpinėse žaidynėse dalyvavo lygiai prieš du dešimtmečius Lilehameryje. Tada jėgas bandė slidininkais tapę lengvaatlečiai – panevėžietė Sigita Kriaučiūnienė ir vilnietis Saulius Leonavičius. Jie medalių nepelnė.
Nejau per dvidešimtmetį nei Lietuvos aklųjų, nei neįgaliųjų federacijose, kurios priklauso Lietuvos parolimpiniam komitetui, neatsirado žiemos sporto entuziastų? – LTOK žurnalas "Olimpinė panorama" paklausė Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidento Vytauto Kvietkausko.
Po Barselonos vasaros parolimpinių žaidynių, kuriose pasirodėme labai gerai, nusprendėme, kad į Lilehamerio žiemos parolimpines žaidynes reikėtų siųsti du mūsų sportininkus. Tačiau jų rezultatais likome nepatenkinti. Tais laikais, kaip, deja, ir dabar, turėjome labai mažai pinigų, todėl nusprendėme tas lėšas skirti ne turizmui, o geriau pasirengti vasaros parolimpinėms žaidynėms ir jose dalyvauti.
Ar Lietuvoje būtų galima išugdyti pajėgių neįgaliųjų ar aklųjų žiemos sporto šakų atstovų?
Tam reikia pinigų, o mes jų neturime. Lietuvos olimpiečiai, dalyvausiantys Sočio olimpinėse žaidynėse, daug laiko praleidžia treniruodamiesi ir dalyvaudami varžybose užsienyje. O kur treniruotis Lietuvos akliesiems ir neįgaliesiems?
Kreipiausi į Druskininkų merą Ričardą Malinauską, prašydamas padėti netoli Druskininkų gyvenančiam vienam gabiam sportininkui, kad jis galėtų pasitreniruoti „Snow“ arenoje. Meras sutiko padėti, bet kilo kita bėda, kaip tam sportininkui važinėti į treniruotes.
Ieškome žmonių, kurie norėtų ir galėtų užsiimti žiemos sportu. Pasaulinė praktika rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia tie sportininkai, kurie treniruojasi nuo vaikystės ir tik vėliau dėl tam tikrų priežasčių tampa neįgalūs. Kreipiausi į mūsų sporto šakų federacijas, gal jos pažįsta tokių sportininkų. Mes su džiaugsmu juos priimtume į savo būrį.
Žiemos parolimpinių žaidynių sporto šakos lyg ir prieinamos mūsų sportininkams.
Šis klausimas man seniai neduoda ramybės. Gavome tikslinių lėšų, tad kartu su Lietuvos parolimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi Gintaru Zavadskiu, mūsų Vykdomojo komiteto nariu ir rėmėju Albinu Bieliausku, premjero patarėju neįgaliųjų sporto klausimais Aleksandru Pacevičiumi vyksime stebėti Sočio žiemos parolimpinių žaidynių. Jas ne tik stebėsime, bet ir bendrausime su kitų šalių sporto vadovais, treneriais, federacijų vadovais, kalbėsimės apie tai, kokios žiemos sporto šakos būtų prieinamos mūsų akliesiems ir neįgaliesiems. Tarkime, latviai prieš kelerius metus pradėjo kultivuoti vežimėlių akmenslydį. Manau, mūsų sportininkai galėtų užsiimti tiek aklųjų biatlonu, kurio atstovai į taikinius šaudo pagal garsą, tiek kitomis ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto šakomis.
Tiesa, kažkokios ypatingos iniciatyvos niekas nerodo, nes neturi didesnės motyvacijos. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia trenerio, laiko, čiuožyklų, įrangos, varžybų. Visa tai kainuoja. O kaip nieko negaudamas pasieksi gerų rezultatų? Todėl ir galvojame apie tuos žmones, kurie jau baigė sportinę karjerą, bet yra treniruoti. Tarkime, golbolo žaidėjai galėtų būti ir geri slidininkai, sėkmingai leistis nuo kalnų.
2011 m. gegužės 5 d. per Lietuvos parolimpinio komiteto generalinę asamblėją LPOK nariu tapo VšĮ Parolimpinio sporto rėmimo fondas, kurio direktorius esate jūs. Ar Lietuvos verslininkai dosnūs šiam fondui?
Negalėčiau skųstis, per metus gauname 40 tūkst. Lt. Mūsų sporto rėmimo fondas susideda iš dviejų dalių: pagrindinis fondo rėmėjas – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, taip pat padeda verslininkai, su kuriais artimiau draugaujame ir bendradarbiaujame. Iš Parolimpinio sporto rėmimo fondo lėšų keliems perspektyviems sportininkams, kurie negauna valstybės finansavimo, bet yra kandidatai į Lietuvos parolimpinę rinktinę, mokame stipendijas. Jas gauna ir sportininkų treneriai.
Lietuvos sportininkai iš vasaros parolimpinių žaidynių parvežė per tris dešimtis įvairių spalvų medalių. Ar esate optimistas ir tikitės, kad kada nors taip sėkmingai rungtyniaus ir žiemos sporto šakų atstovai?
Nesu optimistas. Šiais laikais neįgaliųjų sportas tampa toks pat profesionalus kaip ir sveikų žmonių. Turbūt jau neįsivaizduojama, kad visiškai nesitreniravęs, tiesiog iš gatvės paimtas žmogus nuvyktų į parolimpines žaidynes ir laimėtų medalį.
Kai Barselonoje iškovojome septynis medalius, visi mūsų sportininkai buvo mėgėjai. Nuo to laiko nutekėjo labai daug vandens. Neįgaliųjų sportas tapo profesionalus, juo itin ėmė domėtis televizija, atsiranda neįgaliųjų sporto industrija, pradeda suktis didelės sumos pinigų. Todėl reikia pagaliau apsispręsti: ar mes per parolimpines žaidynes tik nešime valstybės vėliavą, ar parolimpiniam sportui skirsime pakankamai pinigų, kad galėtume užimti aukštų vietų ir pelnyti medalių. Saviveikla turi baigtis.