| sportas.info | 2014 m. vasario 13 d. 16:35 |
„Utena man nėra svetimas kraštas“
M. Čepui treniruoti atsikuriantį „Utenį“ padės R. Džiaukštas. Toks bus jo sugrįžimas į futbolą, iš kurio 2008-aisiais rinktinės gynėją išvijo traumos.
„Kažkada iš „Žalgirio“ išvažiavau į Rusijos pirmą lygą. Iš ten man pavyko pakilti į „Premjer“ lygą. Gal dabar taip pat pavyks pakilti, kaip treneriui?“ – svarsto 35-erių metų buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas Rolandas Džiaukštas. Naują veiklą jis pradės atsikuriančiame Utenos „Utenio“ klube. Bus jo vyriausiojo trenerio, savo vienmečio Mindaugo Čepo asistentas.
R. Džiaukšto karjera prasidėjo 1995-aisiais Vilniaus „Alsos“ komandoje.Po metų futbolininkas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“ ir gynė jo spalvas iki 1999-ųjų, kol neišvyko į Rusiją. Pirmas jo klubas užsienyje buvo tuo metu pirmojoje tos šalies lygoje žaidusi Kaliningrado „Baltika“. 2001-aisiais gynėjas persikėlė į Ramenskojės „Saturn“, žaidusį Rusijos „Premjer“ lygoje. 2003-2005-ais jis žaidė „Moskva“ ekipoje, iš kurios sugrįžo į „Saturn“. 2007-aisiais dėl rimtos traumos savo karjerą Rusijoje baigė. 2008-aisiais R. Džiaukštas bandė dar sužaisti „Žalgiryje“, tačiau sunkiai gyjanti trauma privertė jį baigti futbolininko karjerą galutinai sulaukus 30-ies.
Per karjerą R. Džiaukštas sužaidė 40 rungtynių Lietuvos rinktinėje.
Ką veikėte pastaruoju metu? Futbole kurį laiką apie Rolandą Džiaukštą nebuvo girdėti.
Gyvenau sodyboje ir gydžiausi traumą. Visas vasaras dabar su šeima praleidžiame sodyboje. Kai tik rodydavo futbolą per televizorių, pasižiūrėdavau. Kai tik pasitaikydavo galimybė, nuvykdavau į stadioną. Buvau atitolęs nuo futbolo, bet tikrai nepasitraukęs. Matyt, iš jo neįmanoma pasitraukti. Žaisti futbolą „Žalgiryje“ aš bandžiau ir po to, kai man atliko pirmą operaciją. Bet po kurio laiko teko daryti ir antrą. Pernai pavasarį man buvo atlikta trečia operacija.
Tad pažaisti „Utenyje“ nebandysite?
Pažaisti man gydytojai neleidžia. Vien jau kai noriu pabėgioti savo malonumui, jie pirštą prie smilkinio sukinėja. Na pabėgioti – dar dar, bet tik ne į kontaktinį sportą, koks yra futbolas.
Iki šiol nieko netreniravote. Kaip tapote „Utenio“ treneriu?
Aš jau prieš pusantrų metų baigiau kursus ir turiu trenerio licenciją. Bet visą tą laiką nepasitaikė progos padirbėti treneriu. Be to, su suaugusiais save dirbantį įsivaizdavau, o imti treniruoti vaikus man buvo nedrąsu. Nors su vaikais dirbti galimybių gal ir buvo. O šiaip su žmonėmis juk kontaktavau, visi žino, kad esu išsilaikęs licenciją. O su pagrindiniu „Utenio“ treneriu Mindaugu Čepu mes pažįstami nuo vaikystės – kartu pradėjome žaisti futbolą. Jis man paskambino ir pasiūlė. Sutikau iš karto. Girdėjau, kad Utena kuria komandą, bando atgaivinti savo futbolą, restauravo stadioną.
Sakote, kad nelabai įsivaizduojate save vaikų treneriu. Bet Utenoje dirbsite ne vien su pagrindine komanda, o ir su vaikais.
Bandysiu kuruoti, padėti vaikų treneriams. Aš tikrai neateisiu ir iš vietos trenerių neatimsiu jų treniruojamų vaikų. Pažiūrėsiu jų treniruotes, pakalbėsiu su vaikais, pats jiems parodysiu, ką išmokau per savo karjerą, kokius nors pratimus, patarsiu treneriams, pasidalinsiu ta patirtimi, kurią esu sukaupęs, gal jie vieną kitą mano idėją priims. Būsiu lyg trenerių konsultantas. Gal vieną kitą treniruotę treneriai leis ir pačiam pravesti. Bet pats tikrai nesurinkinėsiu vaikų grupės ir jos netreniruosiu. Tam neturėsiu ir laiko.
Pats su Utena lyg ir nieko bendro neturite? Gimėte ir augote Vilniuje.
Taip, esu vilnietis. Bet kaip tik dabar Utena man nėra svetimas kraštas. Aš jau sakiau, kad visas vasaras praleidžiu sodyboje Molėtuose, kur iki Utenos – 30 kilometrų. Tas mane, suprantama, dar labiau paskatino nė kiek negalvojus priimti pasiūlymą dirbti „Utenyje“.
Nenustebote, kad po ilgo laiko, uteniškiai susidomėjo futbolu?
Kai Utenoje restauravo stadioną, aš iš karto pamąsčiau: dabar būtinai tam miestui reikia klubo. Malonu, kai žmonės tokiame nedideliame miestelyje pasistato stadioną, kai ima kurti komandą beveik iš nieko – taip Utena grįžta futbolo žemėlapį. O aš grįžtu arčiau futbolo.
Ar yra „Uteniui“ iškelti kokie nors tikslai? Ar tas pirmas sezonas pirmojoje lygoje bus tiesiog apsišaudymas?
Pirmas tikslas – sukurti konkurencingą komandą, kurios dabar nėra. Turime trejų metų programą. Per tuos trejus metus norima patekti į A lygą.
Kaip ta komanda nuo nulio yra kuriama?
Aišku, su direktoriaus pagalba, bet daugiausia žaidėjų ieško Mindaugas. Aš labai neseniai pradėjau. Sutarėm prieš savaitę. O išėjo dar taip, kad jau seniai buvau suplanavęs ir apmokėjęs atostogas Tenerifėje. Taigi dabar aš ten ir išvykstu trims savaitėms. „Utenio“ treniruotės prasidės vasario 17-ą, o aš prie jų prisijungsiu vėliau.
Komandą treniruosite dviese?
Kiek žinau, bus dar žaidžiantis vartininkų treneris Pavelas Leusas. Galbūt prisijugs dar vienas žaidžiantis treneris - uteniškis Egidijus Varnas.
Pasirašėte trejų metų sutartį?
Kol kas pasirašiau sutartį metams. Su galimybe pratęsti ją dar dviem. O Mindaugas – trims iš karto.
R. Džiaukšto karjera prasidėjo 1995-aisiais Vilniaus „Alsos“ komandoje.Po metų futbolininkas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“ ir gynė jo spalvas iki 1999-ųjų, kol neišvyko į Rusiją. Pirmas jo klubas užsienyje buvo tuo metu pirmojoje tos šalies lygoje žaidusi Kaliningrado „Baltika“. 2001-aisiais gynėjas persikėlė į Ramenskojės „Saturn“, žaidusį Rusijos „Premjer“ lygoje. 2003-2005-ais jis žaidė „Moskva“ ekipoje, iš kurios sugrįžo į „Saturn“. 2007-aisiais dėl rimtos traumos savo karjerą Rusijoje baigė. 2008-aisiais R. Džiaukštas bandė dar sužaisti „Žalgiryje“, tačiau sunkiai gyjanti trauma privertė jį baigti futbolininko karjerą galutinai sulaukus 30-ies.
Per karjerą R. Džiaukštas sužaidė 40 rungtynių Lietuvos rinktinėje.
Ką veikėte pastaruoju metu? Futbole kurį laiką apie Rolandą Džiaukštą nebuvo girdėti.
Gyvenau sodyboje ir gydžiausi traumą. Visas vasaras dabar su šeima praleidžiame sodyboje. Kai tik rodydavo futbolą per televizorių, pasižiūrėdavau. Kai tik pasitaikydavo galimybė, nuvykdavau į stadioną. Buvau atitolęs nuo futbolo, bet tikrai nepasitraukęs. Matyt, iš jo neįmanoma pasitraukti. Žaisti futbolą „Žalgiryje“ aš bandžiau ir po to, kai man atliko pirmą operaciją. Bet po kurio laiko teko daryti ir antrą. Pernai pavasarį man buvo atlikta trečia operacija.
Tad pažaisti „Utenyje“ nebandysite?
Pažaisti man gydytojai neleidžia. Vien jau kai noriu pabėgioti savo malonumui, jie pirštą prie smilkinio sukinėja. Na pabėgioti – dar dar, bet tik ne į kontaktinį sportą, koks yra futbolas.
Iki šiol nieko netreniravote. Kaip tapote „Utenio“ treneriu?
Aš jau prieš pusantrų metų baigiau kursus ir turiu trenerio licenciją. Bet visą tą laiką nepasitaikė progos padirbėti treneriu. Be to, su suaugusiais save dirbantį įsivaizdavau, o imti treniruoti vaikus man buvo nedrąsu. Nors su vaikais dirbti galimybių gal ir buvo. O šiaip su žmonėmis juk kontaktavau, visi žino, kad esu išsilaikęs licenciją. O su pagrindiniu „Utenio“ treneriu Mindaugu Čepu mes pažįstami nuo vaikystės – kartu pradėjome žaisti futbolą. Jis man paskambino ir pasiūlė. Sutikau iš karto. Girdėjau, kad Utena kuria komandą, bando atgaivinti savo futbolą, restauravo stadioną.
Sakote, kad nelabai įsivaizduojate save vaikų treneriu. Bet Utenoje dirbsite ne vien su pagrindine komanda, o ir su vaikais.
Bandysiu kuruoti, padėti vaikų treneriams. Aš tikrai neateisiu ir iš vietos trenerių neatimsiu jų treniruojamų vaikų. Pažiūrėsiu jų treniruotes, pakalbėsiu su vaikais, pats jiems parodysiu, ką išmokau per savo karjerą, kokius nors pratimus, patarsiu treneriams, pasidalinsiu ta patirtimi, kurią esu sukaupęs, gal jie vieną kitą mano idėją priims. Būsiu lyg trenerių konsultantas. Gal vieną kitą treniruotę treneriai leis ir pačiam pravesti. Bet pats tikrai nesurinkinėsiu vaikų grupės ir jos netreniruosiu. Tam neturėsiu ir laiko.
Pats su Utena lyg ir nieko bendro neturite? Gimėte ir augote Vilniuje.
Taip, esu vilnietis. Bet kaip tik dabar Utena man nėra svetimas kraštas. Aš jau sakiau, kad visas vasaras praleidžiu sodyboje Molėtuose, kur iki Utenos – 30 kilometrų. Tas mane, suprantama, dar labiau paskatino nė kiek negalvojus priimti pasiūlymą dirbti „Utenyje“.
Nenustebote, kad po ilgo laiko, uteniškiai susidomėjo futbolu?
Kai Utenoje restauravo stadioną, aš iš karto pamąsčiau: dabar būtinai tam miestui reikia klubo. Malonu, kai žmonės tokiame nedideliame miestelyje pasistato stadioną, kai ima kurti komandą beveik iš nieko – taip Utena grįžta futbolo žemėlapį. O aš grįžtu arčiau futbolo.
Ar yra „Uteniui“ iškelti kokie nors tikslai? Ar tas pirmas sezonas pirmojoje lygoje bus tiesiog apsišaudymas?
Pirmas tikslas – sukurti konkurencingą komandą, kurios dabar nėra. Turime trejų metų programą. Per tuos trejus metus norima patekti į A lygą.
Kaip ta komanda nuo nulio yra kuriama?
Aišku, su direktoriaus pagalba, bet daugiausia žaidėjų ieško Mindaugas. Aš labai neseniai pradėjau. Sutarėm prieš savaitę. O išėjo dar taip, kad jau seniai buvau suplanavęs ir apmokėjęs atostogas Tenerifėje. Taigi dabar aš ten ir išvykstu trims savaitėms. „Utenio“ treniruotės prasidės vasario 17-ą, o aš prie jų prisijungsiu vėliau.
Komandą treniruosite dviese?
Kiek žinau, bus dar žaidžiantis vartininkų treneris Pavelas Leusas. Galbūt prisijugs dar vienas žaidžiantis treneris - uteniškis Egidijus Varnas.
Pasirašėte trejų metų sutartį?
Kol kas pasirašiau sutartį metams. Su galimybe pratęsti ją dar dviem. O Mindaugas – trims iš karto.