Ingvaras Butautas 2014 m. balandžio 9 d. 11:21

Žirgas raitelį supranta be žodžių

Noras sėdint balne apžiūrėti savo valdas pakeitė Petraičių gyvenimą – žirgų sportas tapo ne tik pomėgiu, bet ir šeimos verslu

Kai Audronė ir Sigitas Petraičiai Ziniūnų kaime, Joniškio rajone, įsigijo sodybą, nutarė auginti ir žirgus. Jie turėjo palengvinti keliones po savo valdas.

„Mes su vyru nebuvome joję. Aš išvis augusi penktame daugiabučio namo aukšte. Bet kadangi nusipirkome sodybą, manėme: užsilipsime ant žirgų ir lengvai sau josime, apžiūrinėsime tuos nemažus plotus. Paaiškėjo, kad užsilipti ir joti nėra taip lengva“, – žirgyno „Audruvis“ pirmuosius žingsnius, žengtus prieš 15 metų, prisiminė jo direktorė Audronė Petraitienė.

„Audruvis“ – tai ne tik žirgynas. Tai – viešbutis, restoranas, muziejus. Čia auginami ir taurieji elniai, danieliai, muflonai, fazanai, nutrijos. Bet daugiausia dėmesio skiriama žirgams. Jie tapo ne tik Sigito ir Audronės Petraičių gyvenimo dalimi. Du iš keturių jų vaikų – 20-metis Matas ir 18-metis Kristupas – yra vieni geriausių Lietuvos raitelių konkūrininkų. Kristupas pernai tapo Lietuvos žiemos suaugusiųjų čempionu. Matas savo laiku buvo daugkartinis šalies jaunių čempionas ir kartą Lietuvos čempionatą laimėjo jaunimo grupėje. Abu broliai yra daugkartiniai tarptautinių varžybų prizininkai.

Įkūrė sporto mokyklą
Būtent dėl noro įtraukti savo vaikus į žirginį sportą ir atsirado žirgyno sporto mokykla. 
 
„Turime tris sūnus ir dukterį. Bet jiems nebuvo įdomūs žirgai. Gal dėl to, kad tai, ką turi, niekada nebūna įdomu. Todėl sugalvojome, kaip juos į tai įtraukti. Per dvejus metus sukūrėme sporto mokyklą. Pasamdėme trenerį Algimantą Samošką, mokėjome jam atlyginimą. Vaikų susirinko labai daug. Taip ir mano sūnūs po truputį į tai įsitraukė. Dabar kiekvienais metais tampame kurios nors grupės čempionais. Tai man savotiškas moralinis atlygis už tai, ką įdėjome finansiškai“, – šyptelėjo A. Petraitienė.

Matas jau ir pats treniruoja vaikus. Į „Audruvį“ vaikai atkanka iš šalimais esančio rajono centro Joniškio ar mažo Skaistgirio miestelio. Norinčiųjų jodinėti yra, nors šis sportas ir nėra labai pigus malonumas.

„Reikia įvairaus inventoriaus. O jei norėsi sportuoti rimčiau, reikės nuosavo žirgo. Tada turėsi žirgą ir išlaikyti: gardo nuoma, pašarai, transportas į varžybas. Jei nori ko nors pasiekti, tai ir žirgą rinksiesi tikrai ne pigiausią. Galima rasti ir pigiau, bet kaina vis vien bus atitinkanti lygį. Nes tie, kurie moka viską daryti, yra brangesni“, – vardijo M. Petraitis.

Kainos – pagal raitelį
Vien žirgo šėrimas, gardo valymas ir pakreikimas atsieina nuo 700 iki 1 000 litų per mėnesį. O kur dar vitaminai, vaistai, skiepai, kaustymas, skutimas, kad jo kailis nebūtų per ilgas.
 
Viena treniruotė „Audruvyje“ kainuoja 50 litų. Žirgą su visa amunicija (kamanos, pobalniai, apsaugos, balnai, varstai, dar šis bei tas) parūpina žirgynas. Ir žirgą duoda, jį pabalnoja, gali net į varžybas nuvežti.

„Turėkite aprangą, o kitkuo pasirūpinsime mes“, – paaiškino A. Petraitienė norintiesiems išbandyti konkūrų jojimą „Audruvyje“.

Būtina speciali apranga – tai raitelio batai, kelnės, liemenė, švarkas, šalmas. Batus galima nusipirkti už mažiau nei 100 litų, švarkų kainos – nuo 200 litų.

Anot A. Petraitienės, kainos priklauso nuo raitelio: „Aš savo vaikams perku jau brangesnius, naujesnės kolekcijos batus, švarkus, nes jie yra aukštesnio lygio raiteliai. Jei važinėji į Europos „Grand prix“ lygio varžybas, turi pirkti ne pačią pigiausią aprangą. Švarkas jau kainuoja 1 500 litų.“



Reikia specialaus smėlio
„Audruvyje“ propaguojamas konkūrų jojimas. Žirgynas turi visą komplektą kliūčių, specifinę dangą su kvarciniu smėliu. 
 
„Šiaip, joti gali kad ir ant žolės. Treniruotei gali supilti paprastą smėlio kauburį. Bet tada žirgas klimps. Ir tai bus jo gadinimas. Mes turime specifinę dangą, kvarcinį smėlį, klojame tekstilę. Yra toks principas – kuo geresnius rezultatus rodo žirgas, tuo geresnes sąlygas turi jam suteikti“, – aiškino „Audruvio“ direktorė.

Pradžiai – ramūs žirgai
Jojimo pradžiamokslis naujokui – du mėnesiai. Per tiek laiko vaikas išmoksta jodinėti. Norint siekti rezultatų, dalyvauti varžybose, jojimo įgūdžiai šlifuojami metų metus.
 
Vaikams, pradedantiesiems būtina parinkti vyresnį, labiau patyrusį, ramų ir nesibaidantį žirgą, kuris viską žino ir moka. Linksmesnis, veržlesnis netinka. Toks gali pasipurtyti ir naujokas nuo žirgo nukris.

„Būna, vaikų, kurie treniruojasi iki pirmo kritimo. O būna ir tokių, kurie ir dešimtą kartą nukritę nedings iš treniruočių. Bet dažniausiai svarbu per pradžiamokslį nenukristi, neužsigauti. Po to jau žinai ką daryti, nebebijai žirgo, pažįsti jo charakterį, žinai, kas ir kada gali atsitikti“, – kalbėjo M. Petraitis.

Pasak M. Petraičio, žirgas tikrai supranta, kas ant jo sėdi. Vaikui sunkiau priversti jį klausyti nei suaugusiam žmogui. Tiesa, vaikai taip pat skiriasi – vienas būna fiziškai stipresnis, kitas – silpnesnis. Stipresnysis lengviau susikalbės su žirgu.

Anot trenerio, konkūriniam jojimui reikia daug raitelio fizinių jėgų ir ištvermės. Jis pavargsta kur kas greičiau nei žirgas. „Jei vaikų yra daugiau nei žirgų, tikrai nebūna bėdos. Kiekvienas žirgas gali bėgti 40 minučių.
O 10 min. pajoti vaikui visiškai užtenka. Nebandžius gal ir atrodo – kas čia tokio sėdėti balne, kai tave neša žirgas. Bet iš tiesų per 10 min. jojimo labai pavargsti. Todėl vaikai keičiasi, o žirgas – tas pats“, – teigė M.
Petraitis.

„Audruvio“ žirgyne yra įvairių veislių žirgų. Yra ir mažųjų ponių. Tačiau, anot direktorės, vaiką sodinti ant ponio dažnai būna pavojingiau nei ant didelio žirgo. Nes poniai labai energingi ir niekada negali tiksliai žinoti, kas jiems gali šauti į galvą.

„Sovietinėje mokykloje susodindavo 50 vaikų: kuo daugiau nukrenta nuo žirgo – tuo geriau. Mažiau liks, mažiau darbo bus. Pas mus – atvirkščiai. Mes stengiamės, kad vaikas kiek įmanoma labiau išvengtų kritimų ir nebijotų jodinėti“, – kalbėjo „Audruvio“ direktorė.