Gyvenimas – nepakartojamas nuotykis

Gyvenimas yra vienas nepakartojamas nuotykis. Norint patirti šį nuotykį reikia nueiti ilgą kelią. Kelią su daugybe kliūčių, posūkių. Toje įstabioje kelionėje sutinki skirtingų žmonių, vieni jų gali gerokai pakeisti tavo gyvenimo kryptį, kiti – ir lieka tik praeiviais. Tačiau žmogus yra pats savo likimo kalvis, ir tik jis pasirenka, kuriuo keliu jam keliauti. Aš pasirinkau sportininko kelią ir tuo nė akimirką nesudvejojau. 

Sportas lydėjo mane nuo mažumės. Jis įaugo man į kraują ir tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Būdama visai mažytė net nesupratau, ko noriu ar kas man patinka. Kad atsidūriau sporto pasaulyje, galiu dėkoti dviem mylimiausiems žmonėms – savo tėvams. Mano nuomone, vienas iš veiksnių, padedančių žmogui išsilaikyti sporte, neabejotinai yra artimųjų palaikymas. Būtent jie ir padėjo tomis sunkiomis akimirkomis, kai maniau, jog neištversiu. O tokių akimirkų buvo nemažai. Jie dar ir dabar man sako paskatinančių žodžių, paguodžia, kai užklumpa nesėkmės, ir džiaugiasi drauge, kai pasiekiu užsibrėžtus tikslus, kai iškovoju pergalę varžybose.

Viskas prasidėjo, kai mama mane ir brolį, dar visai mažyčius, nuvedė į plaukimo treniruotes. Nemokėdama plaukti, nežinodama, ko tikėtis, jau pirmąją dieną buvau įmesta į vandenį. Tada, kiek prisimenu, man tai atrodė labai baisu, nesaugu, netgi neprotinga. Bet dabar visa tai prisimindama su šypsena galiu pasakyti, kad mano treneris – tikras profesionalas. Kaipgi kitaip vaikui atsikratyti vandens baimės, nei būti įspraustam į kampą ir neturėti nieko kita, kaip tik žmogišką instinktą kuo greičiau gelbėtis? Šiaip ne taip išplaukusi į paviršių supratau – vandens baimės nebeliko, ir tai buvo pirmasis savęs nugalėjimas ir pirmasis dar visai mergytės žingsnis į sporto kelią. Paskui pasirodė pirmieji rezultatai – pirmosios varžybos, kuriose aplenkiau savo vyresnįjį brolį ir tuo labai didžiavausi, pirmoji rimtesnė sportininko kategorija, pirmasis medalis. Su šiais mažais laimėjimais augo ir mano asmenybė – aš norėjau būti geriausia, sistemingai to siekiau, sunkiai dirbau ir visą laiką tikėjau.

Ilgą laiką plaukdama ir kartu lankydama vandensvydžio treniruotes, patyriau ir nemažai sunkumų. Buvau vienintelė mergaitė, žaidžianti vandensvydį Kauno komandoje, todėl nuolatos buvau apsupta vaikinų. Ir iš tų vaikinų greičiau sulaukdavau ne palaikymo, o atvirkščiai – piktų replikų, kad esu trenerio numylėtinė, gaunanti didesnių nuolaidų, ir apskritai esu per daug lepinama. Iš tiesų jaučiau trenerio palaikymą, simpatiją, bet visada tvirtai tikėjau, kad tai neturi būti priežastis manęs nemėgti. Žaidžiau aš gerai, ir tą rodė rezultatai, o už rezultatus buvau vertinama. Gerai žaidė ir vaikinai, bet treneris geriausio žaidėjo titulą mieliau suteikdavo man. Dabar suprantu, kad vaikinai man tiesiog pavydėjo. Tuomet tais titulais labai nesididžiavau, jie mane šiek tiek trikdė, nes jau numanydavau, kokia bus komandos vaikinų reakcija išgirdus žinią, kad laurai vėl atitenka man. Visi šie įvykiai ir išgyvenimai formavo mano asmenybę, charakterį – tapau tvirtesnė, išmokau atlaikyti piktas apkalbas ir užgauliojimus, reikalui esant, apsiginti, ir tai, be abejonės, tik sutvirtino mane. Iš mažos, nepasitikinčios savimi mergaitės tapau tvirtu, savimi pasitikinčiu žmogumi, pripažįstančiu savo trūkumus ir klaidas. Supratau, kad kiekvienam iš mūsų labai svarbu mokėti šiame gyvenime išlikti savimi. 

Kiek vėliau mano gyvenime vyko rimtos permainos, atvedusios mane į didįjį sportą. Rimtai pasikalbėję su treneriu Jonu Čirūnu nusprendėme, kad Lietuvoje vandensvydžio sporte perspektyvų man, vienintelei mergaitei, nėra, ir jis supažindino su šiuolaikinės penkiakovės treneriu Henriku Eismontu, su kuriuo sportuojame iki dabar. Ši pažintis buvo mano didžiojo sportinio kelio pradžia. Linksma prisiminus, kaip po pirmosios treniruotės grįžusi namo mečiau kuprinę į kampą ir pasakiau: „Daugiau ten negrįšiu. Mane su ta špaga nudurs.“ Mama tik nusijuokė ir ištarė: „Negali spręsti apie sporto šaką iš vienos treniruotės. Palankyk bent mėnesį ir pasakysi, ką manai.“ Ir štai aš su šiuolaikine penkiakove nesiskiriu jau šešerius metus. Per visą šį laikotarpį supratau, kad didysis sportas mane išmokė daugybės dalykų, kurių nesportuodama pati tikrai nebūčiau išmokusi.

Visų pirma supratau žodžio „sportininkas“ reikšmę. Kai kam gali pasirodyti, kad tai tik žmogus, dalyvaujantis varžybose ir siekiantis aukštų rezultatų. Bet tai tik dalis tiesos, kitaip tariant, viena medalio pusė. Žinoma, aukšto lygio sportininkas siekia aukštų rezultatų, dalyvauja varžybose. Bet yra ir kita pusė, kurios nemato nei mokyklos draugai, nei žiūrovai. Jiems atrodo, kad viskas labai paprasta. Profesionalus sportas – tai kasdienis sunkus darbas, be kurio nebūtų ir rezultatų. Tai nuolatinis režimo laikymasis, tai kovojimas su savimi kiekvieną dieną. Yra daugybė dalykų, kurių turi atsisakyti sportininkas, ypač jaunas sportininkas – ir kasdienių šėlionių, pasilinksminimų su draugais, ir klubų, vakarėlių. Gal kai kurie bendraamžiai ir nesupranta, kam viso to man reikia, bet nesportuojantiems jaunuoliams pasakysiu, kad mes laimime daug daugiau sportuodami ir siekdami savo tikslų, nei leisdami savo brangų laiką vėjais.
 

Nuo seno žinomas posakis „sportas – sveikata“. Mano nuomone, sporto nauda – ne tik fizinė. Be abejo, sportuojant galima palaikyti gražias kūno linijas. Sportuojantys žmonės ne tik geriau miega, bet ir turi geresnę atmintį, moka sukoncentruoti mintis. Tuomet savaime gerėja ir pati organizmo savijauta, žmogus jaučiasi pakylėtas, būna žvalesnis ir darbingesnis. Nesportuojantis žmogus galėtų paklausti, koks malonumas bėgioti lauke, kai blogas oras, ar kilnoti svarmenis, kai skauda raumenis? Tačiau žmonės, kurie peržengia per save ir nugali savo „tingųjį aš“, jaučia didelį malonumą ir mėgaujasi šia pergale. Galbūt ne visada pasiekiama profesionalaus sporto aukštumų, bet viena žinau tikrai – jei žmogus neapleis sporto, jis padės siekti geresnės savijautos.

Labai svarbus dalykas, kurio išmokau sportuodama, – užsibrėžti tikslų ir jų siekti. Mano nuomone, tai svarbu ne tik sporte, bet ir kitose gyvenimo srityse. Kai žmogus tikrai žino, ko nori, jis atkakliai dirba, kad judėtų tikslo link, siekia jo visomis išgalėmis. Tai padaro gyvenimo kelią įdomesnį, priverčia labiau stengtis. Kiekviena asmenybė, siekdama tikslo, susiduria su sunkumais, kurių būna visuose keliuose. Ji mokosi iš savo klaidų, stengiasi jų nekartoti, kad tik pasiektų norimą rezultatą. Sportininkas turi laikytis režimo, stengtis neiškrypti iš ritmo, tai ugdo jo valią. Garsus amerikietiško futbolo žaidėjas Bo Jacksonas yra pasakęs: „Numatykite aukštus tikslus, bet niekada nesustokite, kai juos pasieksite.“ Būtent galimybė įgyvendinti ne vieną savo svajonę ir daro sportą įdomų.

Sportininko gyvenimas neatsiejamas nuo varžybų, vykstančių gimtinėje ir užsienyje. Būtent sporto dėka aš aplankiau daugelį šalių, kurios padarė didžiulį įspūdį. Susipažinau su naujais žmonėmis, paragavau netradicinių virtuvių valgių, pamačiau gražių miestų. Praplėčiau savo pasaulėžiūros akiratį, įgijau kultūros žinių. Vienas didžiausių sportininkų privalumų tas, kad sportas padeda pamatyti pasaulį. Laikas, praleistas kitose šalyse, sporto stovyklose, varžybose, suteikia galimybę sportininkui lavėti, mokytis naujų užsienio kalbų, tobulinti šnekamąją anglų ar kitą užsienio kalbą bei pažinti kitų šalių kultūrą ir papročius.
 

Profesionalūs sporto meistrai žino, kaip svarbu aukšto meistriškumo sportininkui pasiekti gerų rezultatų. Laimėjus varžybas ateina laimės, džiaugsmo jausmas. Supranti, kad apgynei ne tik savo vardą, bet ir šeimos, netgi Lietuvos, jeigu dalyvavai tarptautinėse varžybose. Tokiais momentais norisi tik šokinėti iš laimės ir džiaugtis drauge su visais kitais. Tada pasižadi sau, kad ir toliau sistemingai dirbsi, sieksi rezultatų, kad tik užliptum ant aukščiausio pakylos laiptelio ir būtum įvertintas. Visas darbas, atliktas treniruotėse, visas išlietas prakaitais neatrodo toks sunkus, kai įgyvendini savo svajonę. Savo svajonę pasiekiau ir aš, kai su komandos draugėmis 2011 m. Vengrijoje tapome Europos šiuolaikinės penkiakovės jaunių čempionėmis. Ši pergalė buvo visiškai netikėta tiek mums, tiek treneriams. Jos skonį atsiminsiu visą gyvenimą. Buvau be galo laiminga. Skambant Lietuvos himnui supratau, kad būti lietuve ir garsinti savo tėvynės vardą yra ir garbė, ir didžiulė atsakomybė. Džiugu, kad sportas padėjo atkreipti kitų valstybių dėmesį į mano gimtąją šalį, kuria aš didžiuojuosi.
 

Be galo didelį įspūdį paliko pažintys su įvairiais žmonėmis, kuriuos sutikau savo sportinio gyvenimo kelyje. Esu įsitikinusi, kad sportas ugdo tarpusavio bendravimą. Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina, o kai kurie truputėlį užtrunka ir palieka mūsų širdyse savo pėdsakų. Kiekvieną dieną nemažai laiko praleisdami kartu, žmonės tampa artimi. Mano treniruočių draugai ir treneris man yra kaip šeima. Mes dalijamės savo nuomonėmis, mintimis, kai reikia, palaikome vienas kitą, patariame vienas kitam. Jeigu varžybose tenka kovoti vienam prieš kitą, po kovos būtinai paspaudžiame ranką ir dirbame kartu toliau. Gera žinoti, kad nuėjęs į treniruotę gali paprašyti draugiško patarimo, papasakoti, kaip tau sekėsi mokykloje, ir žinoti, kad visada būsi išklausytas.

Kaip jau minėjau, sporte būna džiaugsmingų akimirkų, bet pasitaiko ir tokių, kai norisi viską mesti ir bėgti kuo toliau. Būna dienų, kai atrodo, kad viskas nesiseka, slysta iš rankų visa tai, ką buvai sukūręs. Pasitaiko akimirkų, kai sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tuomet asmenybė turi kautis su savimi. Tokiais momentais svarbu prisiminti, dėl ko pradėjai savo sportinį kelią. Ir net po ilgos tamsios nakties visada išaušta saulėtas rytas, viskas, kas bloga, baigiasi, tik reikia tikėti savimi ir nepasiduoti. Sunkumai užgrūdina, moko nepasiduoti ir kovoti už save. Tai padeda ne tik sporte, bet ir kasdieniame gyvenime. Mano nuomone, sunkiai dirbančiam žmogui anksčiau ar vėliau būna atlyginta. 

Kartą vienas draugas manęs paklausė: „Ar tau negaila viso savo laiko, visų pastangų ir jėgų, kurias paaukoji sportui?“ Mano atsakymas buvo paprastas: „Aš negaliu net galvoti apie tai, kad man viso to gaila. Sportas man davė daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti.“ Aš tobulėjau, ugdžiau daugybę gerų savo savybių, išmokau siekti savo svajonių, nugalėjau save, atradau tikrų draugų, bendraminčių, žiūrinčių ta pačia kryptimi. Aš išmokau būti geresniu žmogumi ir džiaugtis gyvenimu.
 

Drąsiai galiu pasakyti: sportas – mano kelias, ir nė akimirkai nesudvejojau pasirinkdama būtent jį.