Tinklinis – neišsemiama tema

Valdonė Petrauskaitė praėjusiais metais dėl kelio traumos negalėjo padėti Lietuvos rinktinei, dalyvavusiai pasaulio čempionato atrankos turnyre. Bet šiemet ji anksčiau nei kitos užsienyje rungtyniavusios tinklininkės prisijungė prie nacionalinės komandos, pradėjusios rengtis Europos čempionato atrankai. 

Gegužės 9-11 d. Lietuvos rinktinė dalyvaus atrankos į 2015 m. Europos čempionatą turnyre Podgoricoje. Pirmajame atrankos etape rinktinė susitiks su aikštės šeimininkės Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Estijos nacionalinėmis ekipomis, į antrąjį etapą pateks dvi geriausios grupės komandos.

Šį sezoną Azerbaidžane rungtyniavusi V.Petrauskaitė stebėjo ir Lietuvos čempionato finalinį turnyrą Kauno halėje. Ji džiaugėsi, kad Lietuvos moterų tinklinis atgijo, sugrįžta žiūrovai, auga komandų meistriškumas. Čempionato rungtynes sportininkė stebėjo kartu su mama, anksčiau buvusia tinklininke, Lietuvos rinktinės žaidėja Daiva Petkute.
 

„Stebina nesenstanti mano trenerė Jolita Virbickienė, ji visą savo gyvenimą paskyrė tinkliniui, niekada nesensta ir nepavargsta. Aikštelėje vėl mačiau jaunatvišką „Heksą“, išsiskiriančią savitu žaidimo braižu ir niekada nepasiduodančią net ir esant kritinei situacijai“, – neslėpė Valdonė. 
 

Kaip sportininkė pati sako, ji – tinklininkė nuo pat gimimo. „Todėl kad tinklinį žaidė mama ir nuo mažų dienų jau sėdėjau sporto salėje. Kitų sporto šakų net ir neišbandžiau, mano kraujyje buvo tik tinklinis. Mačiau, kaip aikštelėje žaidžia mama, dar būdama mažytė su ja netgi Lenkijoje gyvenau, kai ji žaidė toje šalyje. Lankiausi kone visose varžybose Kaune, kur tik žaisdavo mano mama. Esu be galo laiminga, kad iki šių dienų taip pat žaidžiu tinklinį. Jeigu reikėtų grįžti į praeitį, tikrai savo gyvenime nieko nekeisčiau. Galiu tik padėkoti mamai, kad ji mane atvedė į sporto salę. Neturėjau jokio idealo, išskyrus mamą, į kurią visą laiką norėjau lygiuotis“, – sako Valdonė. 
 

Mergina greitai tobulėjo. Be to, visą laiką ji norėjo būti savarankiška. Galbūt dėl to, būdama vos 16 metų, sugalvojo pasižvalgyti po pasaulį. 

2001–2003 m. V. Petrauskaitė žaidė Prancūzijoje, netoli Marselio, ir atstovavo komandai „Istres Volley-Ball“. Prancūzijoje gyveno mamos komandos draugė, Lietuvos rinktinės žaidėja Daiva Vaitulionienė, ji ir paglobodavo jaunąją tinklininkę. 2004–2006 m. Valdonė atstovavo „VBC Riom“, 2006–2007 m. – Italijos „Vicenza Volley“, 2007–2008 m. – Turkijos klubui „Türk Telekom GSK“. 
 

2008 m. kaunietė vėl grįžo į Italiją ir trejus metus žaidė „Chieri Volley“ ir „Tiboni Urbino“ komandose. 2011–2012 m. lietuvė atstovavo Krasnodaro „Dinamo“, o 2013 m. – Azerbaidžano „Lokomotiv“ komandoms.

„Azerbaidžano moterų tinklinio lygis neblogas, man ten patiko, tik federacijai gal reikėtų daugiau padirbėti. Čempionate užėmėme penktąją vietą ir tai mūsų netenkino. Net ir nežinau, kas atsitiko. Ir treneriai, ir žaidėjos buvo geri, tačiau metai buvo nekokie. Komanda baigė kovas ir Europos tinklinio konfederacijos taurės ketvirtfinalyje“, – pasakojo legionierė. Ji nutarė, kad kitais metais Azerbaidžane nežais, laukia naujų pasiūlymų ir tada nuspręs, į kurią šalį pasukti.

180 cm ūgio Valdonės mėgstamiausia pozicija – puolimas. Čia ji ir vėl dėkoja savo mamai, iš kurios paveldėjo galingą šuolį. Todėl Valdonė patikimai stato ir užtvaras. 
 

„Su mama kartu žaisti vienoje komandoje neteko, tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad mūsų žaidimo braižas panašus: aikštelėje mūsų charakteriai vienodi – sužaisti kuo geriau ir kovoti iki pabaigos, nepasiduoti“, – svarstė V. Petrauskaitė.

Šiemet į Lietuvos rinktinę kaunietė grįžo puoselėdama optimistines viltis: „Džiaugiuosi, kad žaidėjos iš visų klubų suvažiavo su dideliu entuziazmu. Aš irgi, kiek tiktai galėsiu, padėsiu rinktinei. Kai sugrįžau iš Azerbaidžano, treniravausi su Jonavos „Achema-KKSC“, kurioje iš esmės suburta visa Lietuvos moterų rinktinė.“
 

Valdonė tinklinio kamuolio nežada padėti ir vasarą. Čikagoje gyvenanti Rasa Viršilaitė jai pasiūlė sudaryti porą ir dalyvauti paplūdimio varžybose ir net siekti kelialapio į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tačiau kol kas apie paplūdimio tinklinį Valdonė nenori daug kalbėti, nes dabar jai svarbiau – salės tinklinis. 

„Apie paplūdimį pradėsiu galvoti vėliau. Paplūdimyje seniai nesu žaidusi, todėl žiūrėsime, kaip seksis. Jeigu gerai – toliau treniruosimės, jei blogai – skirsimės. Mano širdyje – salės tinklinis, jo niekada neišduosiu ir nepaliksiu. Tinklinis mūsų namuose būna kiekvieną dieną. Tai – neišsemiama tema“, – sakė Valdonė. 
 

Rugpjūčio mėnesį V. Petrauskaitei sukaks 30 metų. Italijoje ji buvo sukūrusi šeimą, tačiau meilė greitai baigėsi ir pora pasuko skirtingais keliais. Šiuo metu jos širdis – laisva. „Buvo visko, bet dabar mano gyvenimas kitoks“, – teigė V. Petrauskaitė.