"Sportininkų kova turi būti tik garbinga"

Dvi kadencijas šaliai vadovavęs Valdas Adamkus, tapęs 2013 m. Lietuvos kilnaus sportinio elgesio laureatu, teigia – jeigu visose srityse išlaikytume kilnaus elgesio idėjas, mūsų gyvenimas būtų kitoks.
 

V. Adamkui apdovanojimas skirtas už olimpinių idealų ir vertybių sklaidą bei propagavimą, sveiko gyvenimo būdo puoselėjimą, kilnaus elgesio supratimą ir gero pavyzdžio auklėjamąją galią. Pagrindinis prizas prezidentui turėjo būti įteiktas gegužės 19-ąją Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK). Tos dienos rytą jis planavo būti 14 val. surengtose iškilmėse, tačiau, sutrikus širdies ritmui, pirmiausia nuvažiavo į Santariškes pasidaryti kardiogramos. 
 

„Po medikų apžiūros, maniau, kad netrukus būsiu išleistas ir numatytą valandą pasirodysiu apdovanojimo ceremonijoje. Tačiau taip neatsitiko, gydytojai manęs neišleido“, – teigė V. Adamkus.
 

Su V. Adamkumi pavyko pasikalbėti jau kitą dieną po iškilmių. Su sunkia liga kovojantis buvęs šalies vadovas viltingai žiūri į paskutiniąsias gydymo procedūras birželio 10 d. ir viliasi, kad turėtų būti truputį ilgiau išleistas iš gydytojų rankų. „Galbūt įvyks stebuklas ir visos gydymo procedūros atneš vaisių: onkologinė liga bus suvaldyta. Gydytojai patenkinti mano rezultatais ir sako, kad to iš manęs, kaip buvusio sportininko, išlaikiusio gerą būklę, ir buvo galima tikėtis. Viliuosi, kad tokia pačia baigiamąja gydymo serija birželio 10 dieną viskas baigsis laimingai“, – sako V. Adamkus.

Su didele pagarba, nuolankumu, meile ir dėkingumu priimu šį apdovanojimą, esu giliai sujaudintas. Jis man yra kilnus ta prasme, kad be galo aukštai vertinamas. Esu dėkingas Lietuvos tautiniam olimpiniams komitetui už šį pripažinimą.
 

Manau, kad Lietuvoje yra daug atsidavusių ir vertų šio prizo žmonių. Šiuo įvertinimu turėčiau dalytis su tūkstančiais fizinio lavinimo idealistų, kurie šiandien dirba su mūsų jaunimu. 
 

Tai be galo svarbus apdovanojimas ne tik man vienam – kai 1963 m. buvo įkurtas Tarptautinis kilnaus sportinio elgesio komitetas, jis suteikė milžinišką postūmį į priekį tautų, bendruomenių, žmonių bendravimui, nurodydamas, kuriuo keliu eiti, kaip mes turime bendrauti. 

Esu šventai įsitikinęs, kad šį sąjūdį, idėją galėtume dar labiau iškelti ir pritaikyti lietuvių tautai, bendruomenei – tada mūsų gyvenimas atrodytų daug geresnis. Šiandien, matydamas ir stebėdamas mūsų organizacijų bendravimą, jų santykius, galvoju, kad Lietuvoje gyvenimas būtų daug gražesnis, nes šiuo metu su gailesčiu reikia pasakyti, jog šalyje nėra viskas taip gera, kad kaip mes kalbėtume. 

Taip, yra gražių dalykų, milžiniškų laimėjimų, bet ir daug skaudžių mūsų bendravimo, santykių su žmonėmis žaizdų. Gyvenime, kaip ir sporto varžybose, vyksta nuolatinė kova. Jeigu mūsų bendravimas būtų toks, kaip kilnaus elgesio sporte, Lietuva šiandieną kitaip atrodytų. Taip, kaip kartais visi trokštame ir įsivaizduojame. 

Tai ir yra to kilnaus sportinio elgesio, kilnių elgesio taisyklių prasmė – išsivaduoti iš to, sakyčiau, dirbtino savo tikslo siekimo neetiškomis priemonėmis. Kaip buvęs sportininkas, savo gyvenimo dalį skyręs sportui, be galo aukštai vertinu kilnaus sporto idėją, jos populiarinimą. 
 

Nei pasaulio, nei mūsų bendruomenėje, o juo labiau sporto šeimoje nėra ir negali būti vietos smurtui ir prievartai. Sporto bendruomenė turi būti pažangos kūrėja ir kantriai net ir kasdienėje veikloje siekti olimpinių idealų įgyvendinimo. Tik taip sugebėsime kurti valstybę ir bendruomenę, kurioje būtų daugiau tarpusavio supratimo ir pagarbos, solidarumo ir pasitikėjimo.

Turiu prisipažinti: stengiausi laikytis ir laikiausi, galiu drąsiai pasakyti – nepažeidžiau garbingo elgesio kilnumo idėjų varžybose. Nežinau, kiek man pavyko, gyvenime tą patį principą taikiau ir taikau šių dienų savo santykiuose su bendruomenėmis, žmonėmis, institucijomis, su kuriais man reikėjo dirbti.

Dar ir šiandien mano viena svajonių, kad olimpinė dvasia, kilnaus elgesio idėjos persmelktų visą Lietuvą – tada tikrai sulauksime daug laimėjimų, kurie visose srityse būtų verti aukso medalių.

Tai priklauso nuo auklėjimo. Kai šeimoje nuo pat jaunų dienų įsąmoninama tokių priemonių žala, tai tampa normalaus gyvenimo dalimi. Kilnus sportinis elgesys ar net, sakyčiau, kilnus gyvenimo būdas ne primetamas, bet turi natūraliai išaugti toje aplinkoje.
 

Mano pirmieji žingsniai šios minties link buvo ne kur kitur, o šeimoje. Jeigu to neįgausi vaikystėje, jaunystėje, ypač per sporto varžybas, jos neperimsi ir ja nesivadovausi, tai, manau, bet kokios priemonės, net ir baudžiamosios, mūsų visuomenės ar bendruomenės toli nenuves. 

Žinoma, aš pritariu, kad bet kuriame sportiniame judėjime, olimpiniame gyvenime sportininkų vartojami preparatai, dopingas ir visokios kitos priemonės bet kokia kaina laimėti medalius turi būti pastebėtos, baudžiamos, eliminuojamos ir stabdomos visais įmanomais būdais. Tik laikydamiesi tokio griežto ir nepalaužiamo būdo mes galime išsaugoti kilnaus elgesio idėją. Jokių kitų priemonių nematau.

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad dabartinėje švietimo sistemoje fizinio auklėjimo klausimai yra pačiame dugne. Patys tikslai yra tik atsidavusių paskirų mokytojų ir mūsų specialiųjų komitetų, kurių priekyje yra Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, rankose. Tai vieninteliai nuoširdūs, kilnūs sargai, galintys išlaikyti idėją gyvą, kuri mums daug kur rodo, kaip reikia gyventi.
 

Dar kartą pasikartosiu: jeigu kilnaus, oraus sportinio gyvenimo tikslo įgyvendinimas būtų praplėstas, jeigu galėtume įdiegti džentelmeniškumo, garbingos kovos principą ir pagarbą vienų kitiems, esu tikras, kad mūsų kasdienis gyvenimas labai stipriai pasikeistų.

Tuo metu Vokietijoje, kai gyvenau, sportavau ir dirbau, dopingo, kaip tokio, net nežinojau. Tai – naujausių laikų išradimas. Kiek suprantu, Sovietų Sąjunga savo sportininkus taip auklėjo ir versdavo vartoti dopingą, bet man tas buvo tolima, neprieinama, net nežinojau, kad tokių dalykų yra. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie savo kovų bendražygius.
 

Siekti užsibrėžto tikslo, didelio užsispyrimo, kruopštaus darbo, garbingos kovos, pagarbos savo varžovams. Jeigu nori būti aktyvus ir tau patinka tokia gyvenimo kokybė, turi psichologiškai nusiteikti, nesurambėti, nesugniužti – turi būti gyvas sau ir kitiems. 
 

Norėčiau, kad sportinė dvasia, principai, kuriais paremtas sportinis gyvenimas, lydėtų jaunimą visur, kad šis augtų užgrūdintas, stiprus ir visais atžvilgiais atstovautų sveikai kartai, į kurios rankas pereis visas Lietuvos gyvenimas ir kuriai priklausys ateitis.