Birželio 14-ąją 70-metį švenčiantis Rimas Endrijaitis negali be veiklos. Tačiau grįžti į profesionalų klubo trenerio darbą jis nenorėtų
„Negaliu sėdėti rankas sudėjęs ir nieko neveikti“, – pareiškė vienas garsiausių Lietuvos krepšinio trenerių Rimantas Endrijaitis. Birželio 14 dieną jis švenčia savo 70-metį. Galėtų sau ramiai ilsėtis, rymoti ant suoliuko Vilniaus Lazdynų mikrorajone esančiame parke, gulinėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. Juk per trenerio karjerą užsidirbo pakankamai.
Tačiau jaunatviškai atrodantis, energija trykštantis R. Endrijaitis taip gyventi negali. Jam nuolat reikia veiklos, krepšinio specialistas nori jaustis reikalingas kitiems žmonėms. Vilnietis yra Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ klubo prezidentas, Lietuvos krepšinio lygos valdybos narys, treniruoja veteranus. „Viduje dar turiu ugnies“, – sakė treneris.
Nuolat žaidžia krepšinį
R. Endrijaitis ir pats dar žaidžia krepšinį. Dažnai – du ar tris kartus per savaitę. Kamuolį gainioja kartu su žinomais žmonėmis: buvusiais krepšininkais, verslininkais, sporto veikėjais. Kartais užsuka ir olimpiniai čempionai buvę lengvaatlečiai Remigijus Valiulis bei Romas Ubartas. Žaidžia rimtai – į du krepšius, kiekvienąkart bando laimėti, o ne tik lengvai pabėgioti. Tiesa, stengiasi vengti stiprių kontaktų, kad nepatirtų traumų. Pasportavę vyrai nuovargį numalšina baseine ir pirtyje.
R. Endrijaitis buvo aukšto lygio krepšininkas. Jis atstovavo Vilniaus „Statybai“, žaidė Lietuvos rinktinėje. Ir baigęs žaidėjo karjerą treneris nepaleisdavo kamuolio iš rankų. 2000 m. R. Endrijaitis Rygoje tapo Europos veteranų (iki 60 m.) čempionato nugalėtoju. Be to, yra daugkartinis ir Lietuvos veteranų čempionas.
Mėgėjiškai treneris sportuoja nuolat, anksčiau intensyviai žaisdavo lauko tenisą. Vaikų namuose kurį laiką augęs Rimantas jaunystėje išbandė įvairias sporto šakas – stalo tenisą, futbolą, tinklinį, ieties metimą, šuolius į aukštį, šaškes.
Trenerio darbas nebevilioja
Ar R. Endrijaitis norėtų vėl treniruoti profesionalų klubą? „Oi, ne. Mano nervų sistema jau išmušta iš pusiausvyros. Kai prieš keletą metų treniravau „Pieno žvaigždžių“ komandą, supratau, kad laikas atsisakyti šių pareigų. Per rungtynes nuolat nervindavausi, išgyvenau ir dėl nereikšmingų krepšininkų klaidų, nerasdavau sau vietos. Galėjo pakrikti sveikata, o pagyventi norisi ilgiau“, – aiškino pašnekovas.
R. Endrijaičio, kaip trenerio, karjeros viršūnė – su Vilniaus „Statybos“ ekipa 1979 m. laimėta SSRS pirmenybių bronza.
„Tada tai buvo fantastiškas rezultatas. Aplenkėme daugybę komandų, kurios buvo laikomos stipresnėmis už „Statybą“. Susidomėjimas mūsų rungtynėmis buvo milžiniškas. Į kai kuriuos mačus Vilniaus sporto rūmuose, kuriuose tilpo apie 5 tūkst. žiūrovų, norėdavo patekti 25 tūkstančiai. Tiek būdavo pateikiama paraiškų“, – prisiminė buvęs ilgametis šio sostinės klubo strategas.

Lietuviams trūksta solidarumo
Tuomet R. Endrijaičio auklėtinis buvo ir dabartinis Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas.
„Jonas buvo geras žaidėjas, o vėliau tapo puikiu treneriu. Manau, kad jis yra tinkamiausias žmogus šiuo metu treniruoti šalies nacionalinę komandą. Buvęs matematikas J. Kazlauskas gali racionaliai, itin tiksliai analizuoti žaidimą. Kai kas sako, kad Jonas per daug griežtas, tačiau tai yra gerai. Juk reikia suvaldyti milijonus uždirbančias žvaigždes. Kai J. Kazlauskas pasitrauks, geriausias kandidatas dirbti su rinktine yra taip pat griežtumu garsėjantis Rimas Kurtinaitis“, – samprotavo R. Endrijaitis.
Anot pašnekovo, viena didžiausių Lietuvos krepšinio bėdų pastaraisiais metais ta, kad neugdomas jaunų žaidėjų kūrybingumas. Dėl šios priežasties rinktinei, pasitraukus Šarūnui Jasikevičiui, labai trūksta gero lygio įžaidėjų: „Blogai, kad vaikų, jaunių krepšinyje keliamas tikslas žūtbūt laimėti. Tada jauni krepšininkai įspraudžiami į rėmus, užgniaužiamas jų individualumas, neleidžiama improvizuoti.“
R. Endrijaičiui skaudu, kad tik vienas kitas Lietuvos treneris dirba aukščiausio lygio klubuose. „Mūsų specialistams reikėtų pasimokyti iš buvusios Jugoslavijos trenerių bendravimo kultūros, dalijimosi informacija. Pavyzdžiui, vienas treneris įsidarbina kurioje nors šalyje ir iškart stengiasi surasti darbo vietą savo tėvynainiui. Deja, dauguma Lietuvos trenerių taip nesielgia“, – atsiduso pašnekovas.