Svarbiausia rasti bendrą kalbą

Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius savo kabinete Žemaitės g. esančioje KKSD būstinėje sėdi toje pačioje kėdėje, kaip ir jo pirmtakas Klemensas Rimšelis. Šypteli, paklaustas, ar kėdė patogi. „Taip. Nesu išrankus“, – prisipažįsta 43 metų vilnietis.
 

Šalies sporto vairas E. Urbanavičiaus rankose nuo liepos 16 dienos. Į KKSD vadovo pareigas ketverių metų kadencijai jį paskyrė Vyriausybė.

Sporto pasaulyje departamento generalinis direktorius – ne naujokas. Jis daug metų pats žaidė rankinį, buvo šios sporto šakos treneris, vadovavo Lietuvos rankinio lygai ir Lietuvos rankinio federacijai (LRF). Tuo pat metu E. Urbanavičius dirbo Ryšių reguliavimo tarnybos Inspektavimo skyriaus vedėju.

Naujasis KKSD vadovas turi kūno kultūros mokytojo ir rankinio trenerio diplomą. Be to, yra pradėjęs Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistro studijas Mykolo Romerio universitete (MRU).

Departamento generalinis direktorius – dviejų dukterų tėvas. Vyresnioji – 19-metė Eglė – taip pat MRU studentė ir gyvena Vilniuje. O jaunesnioji, 9 metų Saulė, kartu su savo mama gyvena Ispanijoje, bet kasmet parvažiuoja į gimtinę.

Su gyvenimo drauge E. Urbanavičius, turėdamas laiko, aplanko savo tėvus, įsikūrusius Alytuje: „Mano naujomis pareigomis ypač džiaugėsi tėvukas, nes jis – sporto žmogus.“

Ar buvo sunku iš darbo Ryšių reguliavimo tarnyboje persiorientuoti į KKSD vadovo veiklą? – paklausėme E. Urbanavičiaus.

Persiorientuoti nebuvo sunku, nes nebuvau pasitraukęs iš sporto. Išėjęs iš LRF grįžau į Vilniaus klubą VHC „Šviesa“, buvau jo valdybos pirmininkas. Pastarasis sezonas mums buvo sėkmingiausias – pirmą kartą iškovojome Lietuvos lygos sidabrą.

Žinoma, pareigos KKSD yra kas kita. Čia įgyvendinama ir nemaža dalim formuojama šalies sporto politika.

Yra dar daug dalykų, kuriuos reikės perprasti. Bet daug kas buvo aišku ir žinoma iš anksto. Pagrindinė užduotis pradžiai – susipažinti su kolektyvu iš arčiau. Pasikalbame, apsikeičiame nuomonėmis. Mane priėmė tikrai gražiai. Tikiu, kad su visais rasime bendrą kalbą.

Ši patirtis labai svarbi. Galiu objektyviai įvertinti abi puses – pirmoji yra reikalavimų ir siekių, dabartinė – argumentų ir motyvų, kaip objektyviai turi būti skirstomos valstybės lėšos ir keliamos užduotys federacijoms. Abi pusės labai skiriasi. Kita vertus, nesunku identifikuoti, kaip kas veikia, kaip dirba. Nes žinai, ką pats darei.
 

Nelengva. Žinoma, jei yra galimybių, norėtųsi nesakyti to „ne“ ir padėti visiems. Bet čia netgi ne galimybių, o kriterijų ir principų klausimas. Jei kriterijai efektyvūs ir teisingi, jų tikrai nekeisime. Bet jei pamatysime, kad reikia kažką keisti, svarstysime. 
 

Mano antrasis tikslas po susipažinimo su KKSD kolektyvu – susitikimai su visomis sporto šakų federacijomis, Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, Lietuvos sporto federacijų sąjunga, kitomis sporto organizacijomis. Tikiuosi iš jų išgirsti daug svarbių dalykų. Mano nuostata – maksimaliai atsižvelgti į nuomones, kiek tai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, įstatymams. 

Dar ne. Bet labai norėčiau susitikti. Gal ir gerai, kad ne iš karto. Nes noriu pats susidaryti nuomonę apie kolektyvą be išankstinio nusistatymo, o po to išgirsti buvusio vadovo nuomonę ir komentarus.
 

Man labai gerai talkina pavaduotojas Vytautas Vainys, jis daug dalykų puikiai išmano, žino ir dalyvavo juos kuriant, taip pat kiti padėjėjai.

Nesvarstau ir tai pabrėžiu susitikdamas su darbuotojais. Niekas neturėtų jausti laikinumo, įtampos.


 

Sporto žmogumi tapau trečioje klasėje. Kai tėvukas mane pradėjo kartu imti į pramankštas. O ketvirtoje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Lankiau dvejus metus, neblogai sekėsi. Gal būčiau ko nors ir pasiekęs, bet sporto mokykloje kuriam laikui neliko krepšinio trenerio. Mano kūno kultūros mokytojas Vladas Zokas buvo ir rankinio treneris, tad viliojo į šią sporto šaką. Sportuoti ragino ir tėvas Sigitas Urbanavičius, buvęs lengvaatletis, vidutinių nuotolių bėgikas. Tėvas – tremtinys, bet buvo patekęs net į CSKA rinktinę. Tremtiniui tai didelis laimėjimas.
 

Aš labiau linkau į žaidimus. Tad šeštoje klasėje perėjau į rankinį. Ir žaidžiau jį iki 32 metų. 

Nuo 1988 m. ne tik žaidžiau Vilniaus „Šviesos“ komandoje, bet ir nuo 1994-ųjų buvau jos žaidžiantysis treneris. 2002 m. baigiau žaidėjo karjerą. Tais metais įkūrėme Vilniaus rankinio centrą (VHC). Mano treniruojama VHC „Šviesa“ dukart laimėjo šalies čempionato bronzą. Tai buvo pirmieji Vilniaus vyrų rankinio komandos iškovoti Lietuvos pirmenybių medaliai po maždaug 30 metų pertraukos.

2005 m. su bendraminčiais iš kitų klubų įkūrėme Lietuvos rankinio lygą. 2006 m. teko palikti trenerio darbą, nes tapau lygos vadovu ir šiame poste išbuvau ketverius metus. Tuo metu buvo jaučiamas pakilimas, lygos rungtynės reguliariai buvo transliuojamos per televiziją. Dar didesnius planus sujaukė krizė. 

Kaip lygos vadovas buvau pakviestas į LRF vykdomąjį komitetą. Kai 2008 m. tuometis federacijos prezidentas Vytenis Andriukaitis tapo Seimo nariu, man buvo pasiūlyta užimti jo postą. Svarsčiau beveik metus. Problemų buvo labai daug ir vertinau, ar esu pajėgus jas išspręsti. Viena mano sąlygų buvo, kad mane palaikytų su mano komanda. Bet ją rinkti sekėsi sunkiai. Esu dėkingas tiems žmonėms, kurie sutiko dirbti kartu. Mes sugebėjome nuveikti nemažai darbų. 

Daug kas kalba apie nelabai sumažėjusias federacijos skolas. Bet aš tada aiškiai sakiau – mano pagrindinis tikslas – rankinio sporto plėtra, o ne federacijos skolų valdymas. Mums pavyko atnaujinti federacijos žinomumą – tai ne kartą sakė verslininkai, potencialūs rėmėjai. Atsirado daugiau tvarkos, aiškumo, supratimo. Vėl buvo suburtos šešios rinktinės, ne tik vyrų, moterų, bet ir jaunimo. Žinoma, liko tikrai daug darbų, nes visko įgyvendinti neleido galimybės. Buvo rimtas iššūkis. Manau, su juo susidorojome.
 

Buvo siūlymų likti ir toliau dirbti. Pagrindinis dalykas, dėl kurio nesutikau kandidatuoti antrai kadencijai, – man nepavyko įtikinti daugumos federacijos narių, kad jie taptų aktyviais savo sporto šakos kūrėjais, įsitrauktų į veiklas, kurios tiesiogiai susijusios su jų vykdomomis kasdienėmis funkcijomis. 

Tad turiu nemažai su sportu susijusios patirties. Svarbu, kad perėjau visas pakopas – nuo žaidėjo iki lygos ir federacijos vadovo. 

2013-ųjų pradžioje su kelių kitų sporto šakų federacijų vadovais buvome pakviesti pas tuometį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą pasikalbėti dėl naujai kuriamo Sporto įstatymo. Ten buvo ir Virgilijus Alekna. Išsivystė diskusija dėl kandidato į KKSD generalinio direktoriaus postą. Seimo pirmininkas paklausė, ar iš mūsų būrio niekas nenorėtų. V. Alekna ir dar keli asmenys pasiūlė mane. O pirmininkas manęs visai nepažinojo, pasidomėjo, kas aš toks. Prisistačiau, pakalbėjome apie mano specialybę, darbus, kiek vėliau susitikę aptarėme smulkiau, buvau pristatytas premjerui. 
 

Ne. V. Gedvilas, to paties susitikimo metu pasakė: „Jei norite dirbti ir įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, nesiūlyčiau būti politiku.“ Kai jis taip pasakė, man net nereikėjo didelių argumentų aiškinant, kad ateinu ne politikuoti. Šiame poste politiko nereikia. Čia turi būti žmogus, geriausiai išmanantis du dalykus: sportą ir viešąjį administravimą. Žinoma, ir turintis politinį palaikymą.