Svarbu ir kokybė, ir kiekybė

Kitąmet rugsėjo 6 d. druskininkietis Kęstutis Jezepčikas švęs 50 metų jubiliejų. Keturis kartus (1988, 1990, 1991 ir 1992 m.) Lietuvos sportinio ėjimo 50 km distancijos čempionas, keturiskart Lietuvos rekordininkas. 1994 m. K. Jezepčikas įkūrė Druskininkų ėjimo klubą, kuriame ir šiandien sėkmingai ugdomi ėjikai. Tačiau pastaraisiais metais druskininkiečiui svarbūs ir visų Lietuvos lengvaatlečių reikalai. 
 

Mūsų šalies lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris K. Jezepčikas įsitikinęs, kad keletas Lietuvos atstovų per aukščiausio rango varžybas gali kovoti ir dėl medalių.
 

Galutinis vertinimas bus pasibaigus sezonui – rudenį, kai sudalyvausime pagrindinėse metų varžybose – Europos čempionate ir pasaulio jaunimo čempionate. Šį sezoną pagerinti du olimpinių rungčių šalies rekordai: Airinė Palšytė į aukštį peršoko 197 cm, o per Lietuvos čempionatą - ir 198 cm, Neringa Aidietytė 20 km nuėjo per 1 val. 29 min. 1 sek. 
 

Jau dabar galime prognozuoti, kad į Europos čempionatą Ciuriche deleguosime pačią gausiausią komandą, kurioje bus ir labai jaunų sportininkų. 
 

Išsilaikyti Europos komandinio čempionato pirmojoje lygoje padėjo tai, kad, palyginti su ankstesniais metais, pagerėjo mūsų silpnoji grandis – vyrų vidutinieji ir ilgieji nuotoliai. Justinas Beržanskis tapo 3 000 m kliūtinio bėgimo nugalėtoju, o Petras Glebus 1 500 m distanciją įveikė septintas. Į komandą sėkmingai įsiliejo jaunimas: šuolių į tolį varžybose šešta buvo Jogailė Petrokaitė, šuolių į aukštį sektoriuje Gintarė Nesteckytė – ketvirta, o ieties metimo sektoriuje Edis Matusevičius – septintas. Jie demonstravo gerą sportinę formą ir padėjo komandai. 
 

Buvo ir nesėkmingų pasirodymų. Dėl traumų ne visi stipriausi atletai galėjo startuoti Taline, todėl, žiūrėdamas į kitus metus, matau perspektyvą ne tik išlikti pirmoje lygoje, bet ir pretenduoti į pirmąjį šešetuką.

Manau, kad savo paskutinio žodžio dar netarė ir pats V. Alekna. Jis vykdavo į pagrindines varžybas kovoti tik dėl aukščiausių vietų. Dabar turime būrį sportininkų, kurie, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gali kovoti dėl medalio per paties aukščiausio rango varžybas. 
 

Jauniesiems sportininkams dar reikia laiko adaptuotis tarp suaugusiųjų, o potencialiems medalininkams, vyresniems sportininkams – svarbiausiose varžybose sugebėti save realizuoti šimtu procentų ir tvirtesnio psichologinio pasirengimo. 

Kai sportas didelio meistriškumo, svarbu viskas, galutinį rezultatą lemia dešimtys veiksnių, todėl tarp kokybės ir kiekybės dėčiau lygybės ženklą. Vykdami į Londono olimpines žaidynes, trečdaliu Lietuvos olimpinės rinktinės narių mes didžiavomės, nes išsipildė jų gyvenimo svajonė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. 
 

Jie šią teisę iškovojo sunkiu darbu bei talentu ir tik sėkmės trūkumas mums neleido pasidabinti medaliais – užimtos ketvirtos, penktos, aštuntos vietos, o tai yra olimpiniai prizininkai.

Turint didelį būrį aukščiausio lygio sportininkų, tikimybė laimėti medalius didesnė. Lengvoji atletika dabar turi keletą sportininkų, kurie artėja prie pasaulinio elito, tik reikia visiems suremti pečius, to siekti ir medaliai sugrįš į Lietuvą.

Su šia problema, manau, susiduria ir kitos sporto šakos. Gerai, kad mūsų veteranai dirba ir dalijasi savo patirtimi. Ta proga norėčiau padėkoti tų sporto organizacijų vadovams, kurie vertina trenerį ne pagal amžių, o pagal gebėjimus ugdyti sportininkus ir rengti juos pačiu aukščiausiu lygiu. 
 

Lietuvos sporto universitetas kasmet parengia užtektinai gabių specialistų, tačiau problema ta, kad sistema sukurta tokia, jog jaunas treneris, dirbdamas mėgstamą darbą, nesugebės išlaikyti savo šeimos ir turės sumokėti savo darbdaviui mokesčius už auklėtinius. 

Todėl potencialiausi, gabiausi lengvosios atletikos treneriai dažnai renkasi kitus darbus (klubuose dirba bendrojo fizinio parengimo treneriais). Reikia tik džiaugtis, kad jie lieka sporto srityje ir tobulėja. Tikimės, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jie grįš lengvąją atletiką. 

Yra ir malonių momentų. Būdamas jaunių ir jaunučių varžybose, pastebiu vis daugiau naujų veidų, jaunimas savo karjerą sieja su trenerio darbu. Manau, kad būtent jie sugebės pasinaudoti naujausiomis technologijomis, galimybėmis ir užims mūsų veteranų vietas. 

Puikus pavyzdys – jaunas treneris klaipėdietis Mindaugas Krakys. Jis jau yra surinkęs grupę vidutinių nuotolių bėgikų, kurie pelno medalius per tarptautines varžybas. 

Pagaliau ir Vilniuje turime stadioną, kuriame gali treniruotis miesto lengvaatlečiai, nes pastarieji pora metų jiems buvo labai sudėtingi. Nebuvo nė vieno stadiono, kur normaliomis sąlygomis būtų galima treniruotis. „Vingio“ stadionas labiausiai pritaikytas pratyboms, o ne tarptautinėms varžyboms rengti, nes yra tik šeši bėgimo takeliai. 
 

Čia galėtumėme rengti nacionalines jaunučių, jaunių varžybas. Noriu tikėti pažadais, kad Vilniuje atsiras Nacionalinis stadionas ir bus proga vilniečiams bei Lietuvos žmonėms stebėti paties aukščiausio lygio lengvosios atletikos varžybas.

Per porą pastarųjų dešimtmečių susiformavo ypač glaustas ir įtemptas tarptautinių varžybų kalendorius. Vyksta pasaulio ir Europos čempionatai, Europos ir Pasaulio taurės varžybos, Baltijos šalių mačai bei nacionaliniai čempionatai, todėl geriausiems sportininkams tenka labai didelis krūvis. 
 

Europos federacijos vadovai kiekvieną rudenį diskutuoja varžybų kalendoriaus klausimais ir ieško optimalių sprendimų. Manau, kad dabar vykstantis Europos komandinis čempionatas leidžia mums varžytis su tomis šalimis, kurios yra maždaug mūsų pajėgumo (šiemet rungtyniavome kartu su Baltarusija). 

Su tavo paminėtomis šalimis palaikome labai glaudžius ryšius ir varžomės įvairiose jaunių, jaunučių varžybose.

 

Pagrindinis uždavinys visiems sportininkams – būti geriausios sportinės formos ir realizuoti save. Tai leistų užimti aukštas vietas. Komandoje bus keletas jaunimo atstovų, todėl tikimės, kad jie pasisems patirties ir sugebės sėkmingai su suaugusiaisiais nukeliauti iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.
 

Jau nuo 2015 m. sezono pradės ryškėti mūsų rinktinės kontūrai ir sportininkai pradės vykdyti normatyvus, kurie, manau, bus artimi kitų metų pasaulio čempionato Pekine normatyvams.
 

Žvelgiant iš šios dienos pozicijų, būtų galima tikėtis panašaus skaičiaus sportininkų kaip ir Londone. Visi tie sportininkai, kurie dalyvaus Europos čempionate, turi tikslą pasiekti ir Rio de Žaneirą.
 

Norėčiau, kad sportininkus kuo mažiau kamuotų traumos, o treneriai rastų racionaliausių sprendimų, rengdami juos pagrindinėms varžyboms.