Imtynininkus grūdina sunkumai

Europos jaunimo vicečempionų treneris Olegas Antoščenkovas neabejoja, kad augantiems sportininkams labai svarbūs įvairūs išbandymai

Lietuvos jaunieji imtynininkai ir toliau skina medalius svarbiausiose tarptautinėse varžybose. Šią vasarą iš Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionato su sidabro apdovanojimais grįžo graikų-romėnų imtynių atstovai: panevėžietis Kristupas Šleiva (svorio kategorija iki 55 kg) bei klaipėdietis Mantas Knystautas (iki 120 kg).

K. Šleiva pakeliui į finalą užtikrintai pranoko tris varžovus ir tik lemiamoje dvikovoje nusileido dvejais metais vyresniam azerbaidžaniečiui. M. Knystautas taip pat parklupdė tris oponentus, o finale pralaimėjo pajėgiam gruzinui. Tai buvo jau trečias jo sidabro medalis įskaitant ir žemyno jaunių (iki 18 m.) čempionatus.

„Sporto“ laikraštis pakalbino pagrindinį K. Šleivos ir M. Knystauto trenerį Olegą Antoščenkovą. Jis optimistiškai kalbėjo apie jaunųjų graikų-romėnų imtynių atstovų perspektyvas.

Kaip apibūdintumėte abu Europos jaunimo vicečempionus? Kokie jų didžiausi pranašumai? – paklausėme trenerio.

K. Šleiva itin techniškas, psichologiškai labai tvirtas. Jis nepaiso jokių autoritetų. Tarkime, neišsigąsta greičiau bręstančių pietiečių, kuriems jau barzda užaugo. Kristupas yra puikus kūrėjas, ne vien atlieka mechaninį darbą. Jo kovų ateina pažiūrėti Rusijos, Azerbaidžano, kitų šalių imtynių treneriai. K. Šleiva ant imtynių kilimo kuria grožį, atlieka įspūdingus veiksmus. Jis sparčiai tobulėja ir gali patekti jau į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

M. Knystautas turi galimybių būti tokio lygio imtynininkas kaip Mindaugas Mizgaitis. Mantas, kaip ir Kristupas, stiprus psichologiškai, be to, neįtikėtinai darbštus. Jo nereikia versti treniruotis, M. Knystautas gyvena imtynėmis ir kryptingai siekia tikslo. Atsižvelgdamas į tai, kad sunkiasvoriai bręsta lėčiau, tikiu, kad jis pateks į 2020 m. olimpiadą.

Reikėtų pabrėžti, kad prie šių dviejų sportininkų tobulėjimo svariai prisidėjo pirmieji treneriai – su Kristupu dirbęs Vladimiras Audickas bei Mantą treniravęs Artūras Ševelkovas.

Ar, be K. Šleivos ir M. Knystauto, Lietuvoje dar yra talentingų jaunų graikų-romėnų imtynininkų, kurie po kelerių metų galėtų iškovoti medalių didžiausiose suaugusiųjų varžybose?

Taip, beveik visose svorio kategorijose turime labai gabių sportininkų, kurie ateityje, manau, sėkmingai kovos ir su suaugusiaisiais. Nemažai jų laimėjo medalių Europos, pasaulio jaunių, jaunimo čempionatuose. Itin perspektyvūs Romas Fridrikas, Vilius Laurinaitis, Julius Matuzevičius, Justas Petravičius, Martynas Nemsevičius. Žodžiu, šešiose iš aštuonių svorio kategorijų yra talentingų imtynininkų.

Vilniuje jaunieji imtynininkai gyvena Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC). Kokios ten sudarytos sąlygos?

Labai geros. Viskas – vienoje vietoje. Jaunieji imtynininkai čia gyvena, mokosi, centre puikus maistas. Šalia – „Sportimos“ salė, kurioje sąlygos taip pat itin geros. Lietuvoje reikėtų daugiau tokių centrų kaip LOSC. Žinoma, turtingų šalių sportininkai turi geresnes sąlygas, pavyzdžiui, norvegai. Bet mūsų imtynininkų lygis aukštesnis nei jų. Aš su sportininkais galėčiau darbuotis ir ant plikos žemės.

Mano nuomone, dar geriau, jei jauni sportininkai susiduria su sunkumais, nes jie grūdina. Tarkime, mes jau daug metų apie 32 val. važiuojame traukiniu į varžybas Rusijos mieste Rostove. Traukinyje karšta, važiuojame ne kupė, o paprastame miegamajame vagone. Tačiau jauni atletai nesiskundžia nuovargiu, o nuvykę demonstruoja gerus rezultatus.

Kita vertus, jei turėtumėte daugiau lėšų, gal rezultatai būtų dar geresni?

Sunku pasakyti, bet imtynių finansavimas galėtų būti geresnis. Dauguma pinigų atitenka suaugusiesiems. Labai taupome. Su autobusiukais riedame ir 2 tūkst. kilometrų. Kartais tenka miegoti ir ant žemės mokyklose.

Mes jau daug metų apie 32 val. važiuojame traukiniu į varžybas Rusijos mieste Rostove. Traukinyje karšta, važiuojame ne kupė, o paprastame miegamajame vagone. Tačiau jauni atletai nesiskundžia nuovargiu, o nuvykę demonstruoja gerus rezultatus.